–Kaip įvardintumėte tai, kas nutiko su Rūta Vanagaite po jos pasisakymų apie Adolfą Ramanauską – Vanagą? Kas tai – viešųjų ryšių akcija, propagandinis puolimas, o gal tiesiog mūsų pačių perdėta reakcija?
– Kaip vyksta tokia gynyba?
– Valstybei atstovaujantis prokuroras kreipiasi į teismą ir tokį žmogų apkaltina šmeižtu. Kaltinamasis turi pateikti argumentus. Manau, kad minimu atveju tai tinkamiausias kelias. Ši praktika taikoma daugumoje Europos valstybių. Byla iškeliama iš karto.
Pavyzdžiui, Lenkijoje tokia situacija, kaip pas mus neįsivaizduojama. Ten veikia kelios organizacijos, kurios kuruoja muziejus, stato paminklus ir tuo pačiu kovoja prieš įvairias provokacijas. Mes tokių institucijų neturime ir kiekvieną kartą, kai mus provokuoja, sutrinkame.
Jei kaltinimai pagrįsti įrodymais, tai aiškinasi istorikai, ne teisėjai.
- Gal mes per daug sureikšminame tokius pasisakymus ir per daug skaudžiai į juos reaguojame?
Ne. Tokie pasisakymai pakankamai pavojingi, nes jie dažnai būna šiuolaikinių hibridinių karų dalimi. Kalbant apie Lietuvą, galima apkaltinti istorinę asmenybę, jos niekas negins ir nors tie kaltinimai ir neįrodomi, pėdsakas ir suteršta istorinė atmintis lieka. Tuo, kad mūsų istorijos niekas nesaugo, naudojasi mūsų priešai, kurie sugeba veikti pakankamai subtiliai. Jie ieško landų mūsų teisinėje sistemoje ir stengiasi diskredituoti mus tiek tarptautinėje erdvėje, tiek viduje. Pavyzdžiui, galima be atsakomybės ir įrodymų pasakyti, kad jeigu ir buvo koks žinomas partizanų vadas, tai ir tas žydšaudys.
– Kokia turėtų būti valstybės reakcija į tokius pareiškimus, žinoma, jei jie nepagrįsti?
– Tai, kad valstybė neužsiima griežta prevencija, įskaitant tokių veikėjų sulaikymą, teismą, baudų skyrimą, reikalavimo pagrįsti savo žodžius, tik provokuoja. Galima užsipulti Vydūną, Joną Basanavičių. Tai nejuokinga, nes taip naikinamos valstybės tradicijos, istorinė atmintis ir tarsi formuojamas vaizdas, kad šioje šalyje nėra nieko gero. Kiekviena valstybė privalo turėti savo ideologinę doktriną, kurioje aiški didvyrių, svarbiausių istorinių įvykių vieta ir traktavimas. Nė viena šalis negali gyventi be šventų dalykų, kurie yra saugomi, ir yra ribos, kiek galima leisti provokuoti. Šiuo atveju puolamas vienas iš trijų iškiliausių partizaninio judėjimo vadų ir gynyba bei valstybės reakcija turi būti atitinkama. Žinoma, jei puolimas be įrodymų. Jei yra kokie nors dokumentai, jie turi būti pateikti.
– Minėjote, kad panašias provokacijas organizuojanti pusė pakankamai subtili. Negi viskas vyksta taip primityviai, kai užtenka tiesiog įdėti šmeižtą į kokio nors žinomo žmogaus lūpas?
– Ne viskas taip paprasta. Mūsų bėda, kad neturime ir analitikų, kurie padėtų išvengti pavojaus. Kalbant apie propagandą, galime patekti į pasalas. Tarkime, kažkur yra dokumentai, kurie gali mesti šešėlį ant kokios nors iškilios asmenybės. Žmogus, prabilęs apie tai, lyg ir be faktų puolamas iki galo, o po to staiga pateikiami faktai.
Tai nėra baisu, tiesiog reikia žinoti savo istoriją. Tam ir yra valstybės finansuojami institutai. Čia nebe visuomenės ir nuomonės lyderių, čia mokslo ir informacinių karų specialistų lygmuo. Kita bėda, kad mūsų istorikų atlyginimai juokingi ir žmonės įvairių valstybių dažnai įtraukiami į įvairius projektus. Tai taip pat pavojinga.
Pavyzdžiui, maždaug nuo 1972 m. Rusija fabrikavo keistus liudijimus apie Lietuvos partizanų judėjimą. KGB visame pasaulyje kūrė tarsi liudijimus, kurie buvo skirti tarptautinėje erdvėje diskredituoti „buržuazinius nacionalistus“. Šio laikotarpio liudijimus reikia ypač tikrinti, nes remiamasi žmonėmis, kurie dažnai net neaišku, ar realiai egzistuoja. O padirbėta rimtai ir tekstų, kurie panašūs į tikrus, pakankamai daug. Tai ir yra tikroji kova informaciniame lauke.
– Tačiau, jei kalbėsime apie R. Vanagaitės atvejį, akademinės visuomenės atstovų pasisakymų praktiškai nebuvo.
– Tai reiškia, kad švaistome pinigus įvairioms institucijoms, kurios neatlieka savo darbo. Dėl to Rusija visada, kai tik gali, grobia archyvus ir jų neatiduoda. Kartu turi dirbti mokslininkai, informacinių karų specialistai ir ne tik Krašto apsaugos, bet ir Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pavyzdžiui, kai kurie R. Vanagaitės pasisakymai ir idėjos nėra nauji. Tie patys motyvai naudojami informaciniame kare Lenkijoje. Šita medžiaga randama vidaus naudojimui skirtuose Rusijos propagandistų dokumentuose. Mums nereikia išsigąsti. Tiesiog reikia reaguoti.
Holokausto eksploatavimas labai senas motyvas, Mums jį sunku „atmušti“, nes esame įsitikinę, kad esame kalti visur ir visada.
Tačiau jei panašius visuomenei jautrius klausimus R. Vanagaitė iškeltų Izraelyje, jos atsakomybės klausimas būtų sprendžiamas labai greitai. Mintis paprasta – jei neturi faktų, nekalbėk. Nes kalbėjimas be faktų – tai nuomonės formavimas.
Ačiū už pokalbį.