Jau daugiau nei dešimt metų rekonstrukcija užsiimantis klubo lyderis Benas Šimkus pasakoja, kad bendruomenės įkūrimo idėja gimė, galima sakyti, kartu su jo pirmąją dukryte. Jau tuo metu abu su žmona buvę mūsų istorijos, mitologijos ir senųjų tradicijų gerbėjai, gimus vaikui, norėjo tą įvykį įprasminti, tad ieškojo, kas galėtų padėti rengiant vardynas.

„Žmona pažinojo vieno Vilniaus istorinės rekonstrukcijos klubo narius, kurių lyderis labai domėjosi panašiais dalykais ir jau ne vienerius metus švęsdavo įvairias kalendorines bei panašias šeimynines šventes, tad į jį ir kreipėmės pagalbos. Susipažinus su rekonstruktoriais, netrukus gyvosios istorijos liga užsikrėčiau ir aš. Pradėjau rekonstruoti kuršių genties XI a. palaidojimą iš Laivių kapinyno. Vėliau aplink mūsų šeimą ėmė telktis bendraminčiai ir, galiausiai, nusprendėme įsiteisinti kaip klubas. Pasivadinome „Pilsots“ – šio žodžio reikšmė, likusi latvių kalboje, reiškia piliavietę, tačiau mums svarbiausia tai, kad taip vadinosi XIII a. žemių dalybų akte paminėta kuršių teritorija aplink Klaipėdą. Beje, tai mažiausia iš žinomų 9 kuršių žemių“, – apie klubo atsiradimą pasakoja B. Šimkus.

Lietuvoje atgyjantis judėjimas

Istorijos entuziastų veiklos metu, naudojantis archeologine medžiaga, istorikų informacija ir išlikusia tam tikro laikotarpio medžiaga, atkuriamas tuo metu gyvenusių žmonių pasaulis. Pirmiausia atkuriama apranga, daiktai, ginklai, papuošalai, o paskui išbandoma, kaip tai veikia praktikoje – treniruojamasi kautis, einama į žygius, gyvenama stovyklose ir pan.

B. Šimkus įsitikinęs, kad toks rekonstrukcinis judėjimas yra unikalus pavyzdys, kai entuziastai sugeba istoriją perkelti iš sauso profesionalaus lygio, kuris dažnai įdomus tik patiems profesionalams, į pramoginį-edukacinį, kai per pramogą galima pateikti gyvosios istorijos pamoką.

„Toks judėjimas įtraukia pakankamai apsiskaičiusius žmones, kurių tikslai gali būti skirtingi, bet visi puikiai leidžia laiką bendrose sueigose ir festivaliuose. Tokių švenčių metu susirenka įvairių amatų žinovai, galima įsigyti išskirtinių, vienetinių daiktų, paragauti įdomių patiekalų, gero naminio alaus ar midaus, sudalyvauti varžybose ir praleisti laiką be kompiuterių, televizijos ir kitų trikdžių iš kasdienės aplinkos. Tiesa, Vakarų Europoje šis judėjimas yra labiau išplėtotas ir populiaresnis nei Lietuvoje, tačiau, pastaruoju metu, ir pas mus jaučiamas pagyvėjimas, nors mūsų šalies klubai ir yra negausūs: „Pilsots“ yra maždaug 17–19 suaugusiųjų, o kaimyninėje Lenkijoje į renginius atvyksta klubai, vienijantys 30–50 vien vyrų kovotojų, kurie, kaip ir mes, atsiveda ir savo šeimas“, – sako jis.

Nori, kad žinotų ne tik skandinavų vikingus

B. Šimkus pasakoja, kad į jų klubą žmonės ateina vedini skirtingų tikslų – vieni dėl domėjimosi istorija, kitiems svarbiau dvasiniai motyvai (mitologija), dar kiti mėgsta senovines kovas, ginklus ir ateina tik dalyvauti turnyruose, o dar kažkam tiesiog patinka turėti gražių daiktų, kolekcionuoti senovinius papuošalus. Tačiau, pasak pašnekovo, visus šiuos skirtingus žmones vienija kuris nors lyderiaujantis žmogus arba bendra idėja.

„Mano pagrindinis tikslas yra populiarinti kuršių gentį, siekti, kad vakarų/šiaurės Žemaitijos kraštas būtų suvokiamas kaip Kuršas, kad žmonės žinotų mūsų vikingus ne mažiau, nei žino skandinaviškuosius. Norint tai daryti įtikinamai, pirmiausia reikia pakeisti save – žiniomis, daiktais ir, svarbiausia, praktika, naudojant senovinę ekipuotę, lavinant įgūdžius, – sako B. Šimkus ir priduria, jog „Pilsots“ išskiria tuo, kad klubo gretose gali būti ne tik rekonstruktoriai. – Kai kuriuose kituose klubuose svarbiausia yra gebėjimas kautis turnyruose ir visus juos vienija vienas dalykas – norint pretenduoti į klubo narius, būtina turėti aprangą. Tuo tarpu mes orientuojamės būtent į kuršių genties populiarinimą bet kokiomis priemonėmis – jei kažkas gali fotografuoti ir tam žmogui patinka tai, ką mes darome, bet jis pats neturi noro ar galimybių darytis rekonstrukcinę aprangą, mes vis tiek tokį žmogų priimame pas save. Vienintelis reikalavimas – į kuršių genties istorijos populiarinimą įnešti kažkokį indėlį, gerbti protėvius ir mūsų senąją mitologiją“.

Nebuvo atsilikę laukiniai

B. Šimkus atkreipia dėmesį, kad nėra tokios sąvokos „lietuvių vikingai“, nes kuršiai – ne lietuviai. Jo teigimu, po dabartinės Lietuvos sparnu yra prisiglaudę daug genčių, tačiau joms lietuviai buvo artimi maždaug tiek, kiek mums dabar latviai. Pašnekovas priduria, kad pagal kuršių aprašymus ir jų gyvenimo būdą, papuošalų, ginkluotės panašumų į skandinavų vikingų, galima daryti išvadą, kad jie nelabai skyrėsi nuo pastarųjų. Be to, kuršių vikingavimo geografija buvo labai plati ir veikė jie tuose pačiuose regionuose, kaip ir skandinavų vikingai.

„Nei karybos taktika, rūbai ar ginkluotė esminių skirtumų, ko gero, neturėjo. Tačiau tai, žinoma, labai skiriasi nuo populiaraus serialo „Vikingai“ peršamo įvaizdžio, kai visi dėvi vien odinius rūbus, yra apdriskę, kaunasi kartu su moterimis ir, dėl savo ilgų plaukų ar įmantriai išskutinėtų šukuosenų, visi panėšėja į metalo grupės atlikėjus. Anuomet žmonės nebuvo kaži kokie visiškai atsilikę laukiniai. Sudėtinga papuošalų ornamentika, randami nuostabūs medžio drožiniai rodo, kad įvairių formų menas buvo puikiai ir skoningai suvokiamas. Kodėl gi tada visa kita turi atrodyti kaip akmens amžiaus žmogui tinkantis įvaizdis? Ikonografija ir archeologija rodo, kad barzdas jie turėjo, prižiūrėjo, bet tai nebuvo būtinas atributas. Plaukus kirpo ir šukavo, prausėsi ir gražiai rengėsi, o odinių drabužių radinių yra toks mažas procentas, kad absoliuti dauguma vilnonių radinių rodo, jog buvo naudojami būtent šio materialo rūbai, įvairių spalvų ir sukirpimų“, – pasakoja B. Šimkus.

Silkių pyragai ir filmų mitai

Kalbant apie vikingų kulinarines tradicijas, B. Šimkus sako, jog sunku tiksliai pasakyti, kokie patiekalai buvo gaminami jų laikais.

„Per mūsų sueigas, kalendorines šventes, turime tradiciją pagaminti vieną, dar neragautą senovinį patiekalą, o tam naudojamės apie archeologinę kulinariją lietuvių ir skandinavų parengta literatūra, – sako jis. – Per Klaipėdos miesto šventę, žmonėms pristatinėjome kuršišką virtuvę – patiekalus, kurie, remiantis Žardės miesto bei Palangos gyvenvietės kasinėjimų medžiaga, tuo metu galėjo būti. Pagrindinis skirtumas nuo šių laikų yra tai, kad anuomet nebuvo tiek daug druskos, kuria šiandien esame įpratę viską sūdyti; skonių deriniai buvo visai kitokie, daug kas buvo saldinama ir pan. Taip pat pristatėme ir krikščionių piligrimų virtuvės patiekalus, pavyzdžiui, silkių pyragus, apie kuriuos randama informacija jau yra tiksli, nes vienuoliai jau tuomet užrašinėjo visokius receptus. Beje X–XI a. pagrindinė kuršių maistui vartojama mėsa buvo... arkliena“.

Pasakodamas apie gamybines ypatybes, pašnekovas prisimena ir užsienyje patirtus laivų žygius. Jis pasakoja, kad, laivų žygių metu, kaip ir žygiuose pėsčiomis, išbandoma senovinė manta, laivavedžiai mokosi naviguoti, buriuoti, kiti lavina sinchroniško irklavimo įgūdžius, ieško būdų, kaip apsaugot šarvuotę bei ginkluotę nuo drėgmės ir taip daromas archeologinis eksperimentas.

„Pavyzdžiui, nustatoma, kad filmuose rodomas populiarus stereotipas apie vikingų laivus, plaukiančius su skydais ant bortų, yra mitas. Taip laikant skydus, nuo drėgmės iš apačios ir kaitros iš viršaus, jie greitai išsiklaipo ir susigadina, todėl taip sudėti jie galėdavo būti nebent prieš pat kovą. Atrandama ir kitų svarbių detalių, kurių, vien tik skaitydami knygas, niekada nesužinotume“, – sako B. Šimkus.

Laužo vadovėlinius stereotipus

Nuolatinis informacijos apie rekonstruojamo kapo įkapes ieškojimas sudaro didžiąją „Pilsots“ veiklos dalį. B. Šimkus pasakoja, kad, kalbant tarpusavy, taip ir sakoma – „mano kape yra tas ir anas“, „šitas peilis darytas pagal mano kapą“ ir t. t. Pasak jo, taip yra todėl, nes žmogus, pradėdamas rekonstruoti kuršių genties X–XII a. aprangą, turi kažkuo remtis, idant išvengtų nesusipratimų, tad atspirties taškui idealiai tinka kokio nors žinomo palaidojimo informacija.

„Remdamiesi tyrimų ataskaitomis, mes ieškome pakankamai turtingų įkapėmis kapų, tariamės su įvairiais specialistais (ginklakaliais, juvelyrais ir kt.) apie išlikusių artefaktų stovį ir galimybes juos atkurti. Jei kapas atitinka mūsų rekonstruojamą laikotarpį, o jo įkapės pakankamai aiškios ir galima jas atkurti neprikuriant trūkstamų elementų, tai tas kapas imamas kaip tolimesnės veiklos rekonstrukcijoje pagrindas. Tada prasideda ilgas atkūrimo procesas, kuris dažnai trunka ištisą dešimtmetį ir daugiau. Štai, pavyzdžiui, vienas žmogus tik po daugelio metų rekonstrukcinės veiklos ryžosi imti paskolą, ir užbaigti kapo rekonstrukciją jam atsiėjo bene 5000 eurų. Kad imtis tokių rekonstrukcijų, reikia rimtai sirgti šia liga“, – šypsosi B. Šimkus.

Vyras taip pat sako, kad tai duoda naudos ne tik šių ginklų savininkams: „Kai demonstruojame tokius ginklus, žmonių galvose dažnai lūžta ilgametės vadovėlinės istorijos suformuoti stereotipai, kad mūsų protėviai, iki krikščionybės, buvo laukiniai, nepažinoję nei grožio, nei kultūros. Tad šis mūsų užsiėmimas yra puiki edukacinė, kitokios istorijos, populiarinimo priemonė, kai, rodydami nuostabius papuošalus, ginklus ir šarvuotę, galime įžiebti pasididžiavimo savo šaknimis, protėviais ir istorija jausmą“.

Piliakalniai tapę šiukšlynais

Vis tik B. Šimkus sako pastebintis ir tokių, kurie negerbia nei istorijos, nei išlikusių archeologinių vietų.

„Mūsų piliakalniai dažnai virtę šiukšlynais, o jei juos sutvarko, jie tampa keturratininkų pramogų objektais. Šie žmonės, vien dėl savo trumpalaikės pramogos, išrausia ir nuniokoja tūkstančio metų archeologinį objektą ir nejaučia jokios sąžinės graužaties. Jie netgi stebisi, kad ant jų pyksta – neva čia tik kažkoks kalnas. Taip pat ant pagoniškų alkakalnių ar šventviečių pribetonuota visokių antkapinių paminklų su krikščionių Dievo motinomis, pristatyta kryžių, nors to, iš tikrųjų, archeologiniame objekte daryti negalima. Nesu nusiteikęs prieš kitas religijas, tačiau manau, kad viskam yra savo vieta, – teigia gyvosios istorijos klubo lyderis B. Šimkus ir priduria, kad ši veikla jį praturtina dvasiškai. – Mane žavi mūsų senoji mitologija, mūsų religijos likučiai ir pats tikėjimas, kokį aš jį suprantu. Man patinka, kad ši veikla formuoja mane kaip asmenybę, kai iš užmaršties prikelti dalykai tampa kasdienio gyvenimo dalimi, ir kad jaučiuosi tikru mūsų krašto žmogumi, kuris yra originalus savo dvasia.“