Panevėžio rajone, Staniūnuose, registruoto labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ vadovas panevėžietis Alvydas Vėberis tvirtina, esą geradariai ne pasinaudojo močiute, o neva neprižiūrimai, socialinių darbuotojų apleistai senutei atėjo į pagalbą.
Vis dėlto Panevėžio socialinės paramos skyriui atrodo kitaip. Įtaręs, kad fondas sudarė sandorius su močiute, nesupratusia savo veiksmų esmės, ja pasinaudojo ir paliko be jokio turto, kreipėsi į prokuratūrą.
Yla iš maišo išlindo, kai šį pavasarį „Biblijos studijos“ atstovai kreipėsi į Panevėžio savivaldybę dėl vienišos ir savimi pasirūpinti nebepajėgiančios 90- metės močiutės apgyvendinimo socialinės globos namuose. Savivaldybė, tikrindama senolės nekilnojamąjį turtą, pamatė, kad per kelis sandorius iš garbaus amžiaus panevėžietės visas jis išgaravo.
„Vieno kambario močiutės butas buvo labai greitai išmainytas į fondo direktoriaus kambarį bendrabutyje, nors jų vertės reikšmingai skiriasi, o galiausiai ir šį senutė padovanojo fondui, o pati liko be nieko. Surinkti įrodymai rodo, kad močiutė nesuprato savo veiksmų esmės ir tie sandoriai jai buvo visiškai nenaudingi“, – teigė Panevėžio apygardos prokuroras Remigijus Senkus.
Iškvietė kaimynai
A. Vėberio prieš septyniolika metų įsteigto labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ ir vienišos močiutės keliai susikirto, kai pastarąja susirūpino daugiabučio kaimynė.
A. Vėberis teigia sulaukęs šios pagalbos prašymo su fondo atstovais atvažiavę gelbėti senutės.
„Kaimynai dvejus metus skambinėdavo į Panevėžio savivaldybę, kad socialinis skyrius padėtų močiutei. Ji apleista, neturėjo valgyti, eidama į parduotuvę nugriūdavo be sąmonės, buvo susilaužiusi ranką. Kai neprisišaukė socialinių darbuotojų, kreipėsi į mane“, – pasakojo fondo steigėjas.
Pasak A. Vėberio, su fondo direktoriumi Svajūnu Marcinkevičiumi nuvažiavę patikrinti išvydo klaikų vaizdą.
„Močiutė išsekusi, alkana, šaldytuvas tuščias, kanalizacija neveikia, vanduo užsuktas, nes atsukus bėga į pirmąjį aukštą, aplieja lubas. Ten buvo ne butas, o tvartas“, – aiškino geradariu prisistatantis A. Vėberis. Anot jo, fondas pasirūpino butą ne tik iškuopti, bet ir sutvarkyti santechniką. „Močiutei pripirkom pilną šaldytuvą maisto. Pusę metų kasdien ryte ir vakare veždavome karštą maistą iš kavinių, bute nakvodavo fondo globojami našlaičiai, nes senutę reikėdavo prižiūrėti“, – gerus darbus vardijo fondo steigėjas.
Pasak jo, senolė netikėtai jos gyvenime atsiradusiems geradariams pradėjusi guostis, kad Statybininkų g. daugiabutyje vieno kambario butas jai esą per didelis, o jį išlaikyti per brangu. Be to, butą būtinai reikėjo remontuoti.
Pageidavimą kraustytis į mažesnį būstą išgirdę fondo atstovai pasišovė jį išpildyti.
„Aš pats močiutę vežiojau po miestą rodydamas butus. Ji išsirinko Vilties g. bendrabutyje suremontuotą butą“, – pasakojo fondo steigėjas.
Pagyventi nespėjo
Globotinės išsirinktas mažas butukas bendrabutyje lyg tyčia buvo ne kieno kito, o to paties labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ direktoriaus Svajūno Marcinkevičiaus nuosavybė.
Fondo atstovai greitai padėjo močiutei sutvarkyti dokumentus ir pasimainyti būstais: S. Marcinkevičiui atiteko vieno kambario butas Statybininkų g., devyniasdešimtmetei – bendrabučio kambarėlis Vilties g. Netrukus ir šitos pastogės močiutė neteko – ją senolė sutiko perleisti „Biblijos studijų“ fondui.
Nors A. Vėberis tvirtina, jog močiutė yra visateisė butuko bendrabutyje šeimininkė – iki jos mirties fondas neturi teisės šio būsto nei dovanoti, nei parduoti, – vis dėlto naujuosiuose namuose, kurių devyniasdešimtmetė esą taip troško, ji nespėjo pagyventi.
Labdaros fondas kreipėsi į Panevėžio savivaldybės Socialinės paramos skyrių dėl senolės apgyvendinimo globos namuose. Pasak A. Vėberio, savimi nebegalinčiai pasirūpinti senolei reikalinga priežiūra ištisą parą, o iš jos 200 Eur pensijos pasamdyti slaugę nerealu.
Močiutė įkurdinta Lavėnų socialinės globos namuose, kur už išlaikymą dalį sumoka pati iš savo pensijos, o kitą dalį dengia valstybė.
Iš globotinių į direktorius
Labdaros ir paramos fondą „Biblijos studijos“ A. Vėberis įsteigė prieš septyniolika metų. Pasak steigėjo, prieš devynetą metų fondo vadovu paskirtas S. Marcinkevičius. Nors tą patį A. Vėberis tvirtino ir teismui, vis dėlto Registrų centro duomenų bazėje iki šiol direktoriumi nurodomas pats steigėjas.
A. Vėberio direktoriumi pristatomas S. Marcinkevičius pats kadaise buvo jo globojamas. Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namų auklėtinis pradėjęs savarankišką gyvenimą tapo A. Vėberio globotiniu, kurį laiką gyveno Anglijoje, grįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą ir šiuo metu įsikūręs Kauno rajone.
„Jis turi visas gerąsias savybes. Visų gaili. Ir močiutės gailėjo, prižiūrėjo ją, užleido net savo butą“, – apie direktoriaus buto bendrabutyje mainus į didesnį daugiabutyje kalbėjo A. Vėberis.
Už tokį savo gerumą dabar fondas nemalonumų turi esą dėl Panevėžio savivaldybės užmojų.
„Į teisiamųjų suolą patekome, nes nespėjo Savivaldybė močiutės numarinti, išmesti į gatvę ir pasiimti butą sau“, – piktinosi A. Vėberis.
Socialinių darbuotojų neįsileido
Į prokuratūrą apginti močiutę nuo geradarių kreipėsi Panevėžio savivaldybės Socialinių reikalų skyrius, kilus įtarimų, kad dėl amžiaus ir sveikatos aplinkoje sunkiai susiorientuojanti pensininkė nesuvokė, ką pasirašanti.
„Kaip notaras galėjo patvirtinti tokios būklės žmogaus įgaliojimą jos turtą valdyti kažkam kitam?“ – stebisi skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas.
Vedėjas neigia, kad iki vienišos močiutės gyvenime atsirandant fondui „Biblijos studijos“, Savivaldybė ją buvo palikusi likimo valiai. Anot jo, pensininkę lankydavo Socialinių paslaugų centro darbuotojai, tačiau jų siūlomos pagalbos panevėžietė nepageidavusi. V. Michailovo teigimu, kaip įrodymą Savivaldybė gali pateikti močiutės pasirašytus raštus.
„Socialiniai darbuotojai ne vieną kartą buvo pas ją nuvykę, bet visada pati kategoriškai atsisakydavo paslaugų. Ir kompensaciją už šildymą jai tvarkėme. Visada tvarkingai pati mokesčius mokėdavo, tik iki tos butų mainų istorijos keletą mėnesių prasiskolino“, – „Sekundei“ pasakojo V. Michailovas.
Geradariai pasinaudojo valstybės pagalba
Turėsiančiam išnarplioti, kaip į labdaros ir paramos fondo glėbį patekusi močiutė liko beturtė, Panevėžio apylinkės teismui nepavyko pradėti nė parengiamojo posėdžio. Iš į jį kviestųjų dešimties dalyvių atvyko vos keturi.
Posėdyje nepasirodė nei močiutė, nei šiuo metu ją globojančių Lavėnų socialinių globos namų atstovai. Į teismą neatvyko ir pats labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ direktorius S. Marcinkevičius.
Pastarasis teismui atsiuntė elektroninį laišką, esą jo advokatui nesant galimybės atvykti į posėdį, nemato reikalo ir pats gaišti laiką iš namų Kauno rajone, Vilkijoje, kelionei į Panevėžį, atitrūkti nuo darbo bei derinti su žmona laiką dėl mažametės dukrelės priežiūros.
Posėdyje nepasirodė ir A. Vėberio advokatė.
Nors labdaros ir paramos fondas „Biblijos studijos“ savo internetinėje svetainėje skelbia, jog jo misija – teikti teisines paslaugas, atstovauti įvairiose įstaigose, ir A. Vėberis, ir S. Marcinkevičius šiam bylos nagrinėjimui pasiprašė ir gavo valstybės nemokamą teisinę pagalbą – juos gina valstybės apmokami advokatai.
Nuoširdumo nemato
Lavėnų socialinės globos namų direktorius Edmundas Kriščiūnas pripažįsta, jog nors mažai judančią ir neadekvačiai aplinką vertinančią močiutę „Biblijos studijos“ atstovai aplanko, nuoširdumo tame matantis mažai.
„A. Vėberis atvažinėja su kažkokiais jaunais berniukais. Mūsų darbuotojų atžvilgiu elgiasi labai neadekvačiai, manęs vengia, filmuoja, kas mūsų įstaigoje draudžiama. Man atrodo, kad čia kažkas labai negražaus vyksta. Toks jausmas, jog lankoma ne iš širdies, sąžinės, o pasirodyti. Nenoriu juodinti žmogaus, bet nei aš, nei darbuotojai nuoširdumo tame nematome. Nežinau, kiek čia įpinti turtiniai reikalai, bet geriausia, kai žmonės turtų neturi“, – mano E. Krikščiūnas.
Nors Lavėnų socialinės globos namai įtraukti į teisminį procesą trečiuoju asmeniu, pasak direktoriaus, įstaiga apsisprendė bylos nagrinėjime nedalyvauti.
„Narpliojami turtiniai dalykai, kurie su mumis absoliučiai nesusiję, ir mums tas neįdomu. Mes ir be turtų močiutę globojame, jai čia visko pakanka“, – teigė direktorius.
Ryšių nenutraukė
Pats A. Vėberis garsėja nevienareikšmiškai vertinamais poelgiais. 1994-aisiais Kryžių kalne, Šiaulių rajone, pastatęs iš betono išlietą Marijos skulptūrą, po 17-os metų ją nugriovė pasikeitus paties religiniams įsitikinimams. Skulptūra buvo sudaužyta į šipulius, o skeveldros suverstos į šalia tekančią Kulpės upę. Netrukus duženas atrado žygeiviai.
Visuomenės dėmesio A. Vėberis buvo sulaukęs ir dėl kito savo kūrinio – dviem žmogžudystėmis įtarto, o vėliau mįslingomis aplinkybėmis mirusio Drąsiaus Kedžio atminimui pastatyto paminklo prie Kauno marių.
A. Vėberis teigia su teisėsaugos ieškomos Neringos Venckienės šeima iki šiol palaikantis ryšius.
„Žinau tą šeimą, kiekvieną savaitę palaikau ryšį su N. Venckienės mama, tėčiu, su Aidu Venckumi. Pati N. Venckienė irgi palaiko ryšius su savo artimaisiais, su tais, kuo ji nori. Niekur ji nesislapsto, adresas jos aiškus, kam reikia, tas žino ir domisi. Aš dar dveji metai prieš išvažiavimą patariau, kad ir jai atsitiks taip pat, kaip broliui – bus nužudyta“, – aiškino A. Vėberis.