Keletą metų iš eilės keiksnoję prastą grybų derlių ir sausrų kamuojamus miškus, varėniškiai ir Lietuvos grybavimo čempionate vis nusileisdavo svečių grybautojų komandoms. Ir tik šiais metais pagaliau juodosios keramikos meistro iš Zakavolių kaimo Petro Pretkelio sukurta taurė pasiliks Varėnoje – ją iškovojo vietinė grybautojų komanda „Grybų siaubai“, tiesiog užvertusi varžybų teisėjų komisiją kalnu grybų. Daugiausiai baravykų – net 219 per 3 valandas sugebėjo rasti komanda „Ligryda“.

Iš viso grybavimo čempionate dalyvavo per 100 grybautojų, susiskirsčiusių į 21 komandą ir nuo 7 valandos ryto pasklidusių po Marcinkonių kaimo miškus. Prieš 10 val. greitosios pagalbos automobilio sirena davė ženklą varžybų dalyviams grįžti iš miško. Sėkmė šypsojosi ne visiems vienodai – buvo pririnkusių ir vos po saujelę grybų. Juolab, kad sveriami buvo tik baravykai, raudonviršiai, rudmėsės ir voveraitės, o skaičiuojami – tik baravykai.

Jau ne pirmus metus iš eilės teisėjai sulaukia varžybų dalyvių skundų, kad viena ar kita svečių komanda varžosi nesąžiningai ir į varžybų vietą atsiveža didelius kiekius iš anksto prisirinktų, jau spėjusių apdžiūti ir net sušilusių nuo laikymo krepšiuose baravykų. Dėl to buvo svarstyta galimybė anuliuoti kai kurių komandų rezultatus, bet, pritrūkus akivaizdžių įrodymų, nuo diskvalifikacijos susilaikyta.

Varžybas prižiūrėjęs Varėnos rajono vicemeras Giedrius Samulevičius sakė, kad miškas – ne olimpinis stadionas, nesužiūrėsi, kas kur eina ir ką neša. Juolab, kad grybavimo varžybos yra pirmiausia šventė jų dalyviams, o ne kova dėl pergalės. Tačiau gali būti, kad kitais metais varžybų taisyklės ir dalyvių priežiūra bus griežtinama.

Popiet Varėnos miesto parke rajono meras Algis Kašėta įteikė „Grybų siaubų“ komandai Lietuvos grybavimo čempionato nugalėtojų taurę.

„Turbūt jau metas ne krepšinį, o grybavimą skelbti antrąja mūsų šalies religija“, – sakė Grybų šventėje dalyvavusi Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė.

O po parko pušimis jau klegėjo rajono seniūnijų bendruomenių kiemeliai, kviečiantys paskanauti čia pat ant laužo katile verdamos grybų sriubos, susipažinti su archaiškomis dzūkų amatų tradicijomis. O kur ne kur iš po skverno ar molinio ąsočio svečiams ir patikimiems saviškiams negailėjo ir „kurcinio ašaromis“ vadinamo stipresnio kulinarinio paveldo.