Kazachstane gimusi ir augusi Inga ten sutiko savo vyrą, jis nė pats ilgą laiką nežinojo, kad yra kilęs iš Lietuvos. Jo senelis 1938 metais su šeima atvyko į Kazachstaną, čia vėliau gimę anūkai jau gavo Kazachstano pilietybę, o giminaičiai, kuriuos pažinojo Ingos sutuoktinis, gyveno Latvijoje, Rygoje. Ingos vyras manė, kad jis – Latvijos pilietis, tačiau kiek daugiau nei prieš šešerius metus atvykęs į Rygoje vykusias senelio laidotuves sužinojo, jog yra visai ne latviškos kilmės.

„Kodėl manai, kad esi latvis? Tu – lietuvis“, – Ingos sutuoktiniui pasakė jo teta.

To užteko, kad vyras imtų ieškoti savo giminės genealoginio medžio. Jam taip patiko Lietuva, kad atvyko į Klaipėdą, nusipirko butą ir atsivežė šeimą. Iš didžiulio, 3 milijonus gyventojų turinčio miesto, šeima persikėlė į gerokai mažesnę šalį.

„Visi klausinėjo, kodėl būtent Lietuva. Juk tokia maža ir neturtinga šalis“, – sako Inga ir priduria, kad tokios kalbos jiems nesukėlė abejonių, ar elgiasi teisingai. Jie jau buvo nusprendę. Moteris pritarė vyro norui gyventi jo protėvių žemėje.

Atvykus Ingai susipynė jausmai – vasara, o žmonių Klaipėdoje beveik nebuvo. Ji juokauja, kad dėl nežinojimo, jog esant geram orui visi išvažiuoja prie jūros ar ežerų, pasidarė nejauku. Tačiau dabar mėgaujasi, kad ankstų rytą gali važiuoti grybauti, paskui – į turgų, popietę su šeima – praleisti prie jūros, ir viską spėja tą pačią dieną. Almatoje, jei jau išvykdavo į vieną vietą, kelionei sugaišdavo visą dieną. Ramybė ir Lietuvos kompaktiškumas ją tiesiog užbūrė. Moteris šypsosi, kad negalima nemylėti tokio krašto.

Inga sako, kad permainos buvo labai didelės net ir dėl oro. Almatoje oras vasarą įkaista iki 50 laipsnių Celsijaus, tad net nesinori eiti į lauką, o namuose įjungiami kondicionieriai. Čia gerokai vėsiau, galima ramiai vaikščioti lauke. Be to, nėra tokio baisaus smogo. O maistas tiesiog dieviškas.

„Almatą dengia smogas, tad kone visi vaikai turi astmą. Čia oras gaivus, galima laisvai kvėpuoti. Atvykus maloniai nustebino ir maistas. Žmonės, su kuriais susipažinome, net stebėjosi, kai vyras, valgydamas dešrą sakė: „Yra mėsos!“ O kokie agurkai, pomidorai! Almatoje beveik visi maisto produktai atvežami iš Kinijos. Jų skonis – kaip plastmasės. O čia viskas kvepia, šviežia. Paragavę pieno, visi manėme, kad nuo jo kiekio sprogsime, – nepaprastai skanu, tad gėrėme labai labai daug“, – juokiasi Inga.

Moteris sako, kad žmonės Lietuvoje jau pripratę prie maisto, tad šeimos susižavėjimas atrastais skoniais ne vieną stebino. O jie mėgavosi kiekvienu ragavimu ir atradimu.

Aišku, nuo pirmų žingsnių Lietuvoje buvo ir sunkumų. Inga, kaip užsienio pilietė, gavo nemokamą teisinę konsultaciją, psichologinę pagalbą, nemokamas lietuvių kalbos pamokas. Vyrui, atgavusiam Lietuvos pilietybę, jokia nemokama pagalba nepriklausė.

„Atvykus labai pritrūko šalies vadovų teigiamo požiūrio ir pagalbos žmonėms, kurie grįžta į Lietuvą, nes čia jų šaknys. Juk natūralu, kad ilgą laiką kitur gyvenęs žmogus nebemoka lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, Kazachstane valdžios institucijos sukūrė programą išeiviams, joje numatytos piniginės kompensacijos, nemokamos kalbos pamokos grįžusiems į savo gimtąjį kraštą. Net Rusija grįžusiems gyventojams siūlo panašių sąlygų, skiria laikinąjį būstą, jei žmonės neturi kur gyventi. Tokios programos Lietuvoje nėra. Pačiai taip pat nemokamų lietuvių kalbos kursų teko gerokai paieškoti – dažniausiai sulaukdavau atsakymo, kad privačios mokyklos nesiima, nes nesurenka grupių“, – pasakojo Inga.

Lietuvos Raudonasis Kryžius aktyviai dalyvauja integracijos procese, ir Inga atsidūrė jų globoje. Čia išgirdo apie galimybę mokytis lietuvių kalbos per Rusijos ambasados programą. Moteris su malonumu mokėsi kalbos ir jau po pirmo lygio kurso sulaukė pasiūlymo iš tos pačios Raudonojo Kryžiaus integracijos programos vadovų tapti socialinės darbuotojos padėjėja. Inga sutiko su džiaugsmu, mat ji pati – emigrantė, todėl žino, kaip į Lietuvą atvykusiam žmogui padėti ir kokių žinių labiausiai trūksta.

Moteris aktyviai stengiasi dalyvauti įvairiose veiklose ir į jas įtraukia į Lietuvą emigravusius kitataučius. Net į akciją „Darom“ keliavo su imigrantais. Inga primena, kad šiukšlių paieška pralinksmino ne vieną.

„Gavome didelius maišus, o šiukšlių nėra. Teko gerokai pasistengti, kad jas surastume, ir tvarkydami miestą džiaugsmingai šūkavome „Radau!“, kai pagaliau pamatydavome kokį popierėlį ar kitą išmestą daiktą“, – juokiasi Inga.

Anot moters, net ir tokia veikla labai suartina žmones.

Tačiau didelė emigracija iš Lietuvos moteriai kelia nerimą. Juk žmonės turi puikią šalį, o pragyventi joje daug kam sunku.

„Jei žmonės uždirbtų pakankamai, tikrai neišvažiuotų į kitas šalis. Čia kur kas geriau ir ramiau gyventi. Pavyzdžiui, Vokietijoje labai daug pedofilijos atvejų, tad vaikus į mokyklą lydi ir iš jos pasiima tėvai ar kiti šeimos nariai. Almatoje didelis nusikalstamumas, daug nužudymų, žiaurių išpuolių, tad vaikus taip pat pristatydavome į mokyklą ir iš jos pasiimdavome. O čia vaikai gali laisvai vaikščioti gatvėje ir nereikia baimintis, kad nutiks kas nors blogo. Čia net girtuokliai mandagūs. Jei Almatoje sutikdavome girtą kompaniją, skubėdavome pasitraukti jiems iš kelio, o Lietuvoje nereikia baimintis, kad kas nors užpuls gatvėje be jokios priežasties. Buvo ir taip, kad girta kompanija mandagiai pasitraukė, kai ėjau gatve. Juk tai fantastiška“, – žmonėmis stebėjosi moteris.

Tiesa, Inga atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vartojama labai daug alkoholio. Tačiau ji nesmerkia, sako, kad tiesiog toks pačių žmonių pasirinkimas.

Moteris pasvarstė, kad, jei Lietuvos vadovai imtų kiek kitaip žiūrėti į žmogų ir pertvarkytų mokestinę sistemą, tiek emigrantų greičiausiai nebūtų. Kaip pavyzdį ji pateikė Kiniją ir Singapūrą. Šios šalys suklestėjo, kai sumažino mokesčius. Taip padidino vartojimą ir nemažai žmonių išsikapstė iš skurdo. Anot Ingos, jei Lietuva pasektų šiuo pavyzdžiu, galėtų atsigauti ir suklestėti. Be to, čia derlingos žemės, tad produktų eksportas šaliai labai naudingas. Tačiau kažkodėl šalis daug produktų mieliau atsiveža iš Lenkijos, nei siekia su ja stipriau bendradarbiauti ir į ją eksportuoti.

Kazachstane moteris dirbo administracijos ir vadybos srityje didelėse įmonėse, tad finansų valdymas, ekonomika jai nėra svetima. Ji sako skaičiuojanti ir čia. Aišku, tik šeimos biudžetą. Pavyzdžiui, Almatoje su dabartinėmis pajamomis nepragyventų, o Lietuvoje jiems sekasi visai neblogai. Moteris sako dėkinga vaikų mokyklai – ji dalyvauja įvairiose programose, tad vaikai ne kartą pagal ją buvo išvykę į užsienį. Nemažai keliauja ir visa šeima.

„Aplankėme beveik visą Lietuvą. Yra merdėjančių miestų, nes žmonės išvyksta, tačiau likusieji puošia savo kraštą – kone kiekviename kieme žydi gėlės, medžiai. Tai rodo, kad žmonės myli savo šalį. Taip norisi, kad čia galėtų visi pragyventi ir jos nepaliktų dėl geresnio uždarbio“, – sako Inga.

Socialinės darbuotojos padėjėja dirbanti moteris vien šia veikla neapsiriboja. Dar Almatoje ji gamino lėles, tad savo pomėgio neapleido ir atvykusi. Tai padeda prisidurti prie algos, be to, teikia malonumą. Inga pasakoja, kad labai pagelbėjo atsitiktinė pažintis su Žemaitijos krašto liaudies meistrais. Jiems patiko Ingos kuriamos lėlės, tad jai padėjo gauti tautodailininkės sertifikatą.

Dabar moteris su liaudies meistrais dalyvauja parodose, prekiauja savo lėlėmis, kurias Lietuvoje pirmą kartą aprengė ir nacionaliniais drabužiais. Inga neslepia, kad Almatoje nė viena lėlė nedėvi tautinių drabužių, nes ten tautinis apdaras jai nepatiko. O lietuvaičių, anot moters, tautiniai drabužiai labai gražūs. Be to, tiek Inga, tiek vaikai, dalyvauja ir lietuvių rengiamuose kultūros renginiuose. Vienas sūnus net groja „Kuršiuko“ ansamblyje.

Vyras Lietuvoje taip pat stengiasi įsitvirtinti. Almatoje jis turėjo verslą, tačiau praūžus krizei jo teko atsisakyti. Lietuvoje trejus metus dirbo jūrininku – dar Maskvoje yra baigęs mokslus. Tačiau vėliau nusprendė vykti į Tailandą ir išmokti masažo paslapčių. Dabar jis dirba Klaipėdoje. Inga neslepia, kad šeimoje jie visuomet palaiko vienas kitą, tad, kad ir ko vienas ar kitas imtųsi, visada sulauks pritarimo ir pagalbos, kaip pasiekti svajonės.