„Aš net posakį sugalvojau, kurio dabar laikausi: „Tėvynė yra ten, kur moka pinigus“. Gal keista, bet logiška. Ką belieka daryti?“, – klausė emigrantas.
Norvegiją pasirinko dėl mokamų atlyginimų
„Aš buvau vokiečių kalbos mokytojas, dėstytojas, tačiau maždaug prieš 10 metų viskas, kas yra susiję su vokiečių kalba ir jos poreikiu, buvo nukirsta it kirviu. Reikėjo labai greitai sugalvoti kažką kito, kur dirbdamas galėčiau išlaikyti savo šeimą“, – DELFI pasakojo jis.
A. Kelmelis iš viso išaugino 4 vaikus – dukros dar studijuoja, sūnūs – moksleiviai.
„Man teko labai staigiai priimti radikalų sprendimą ir išvykti į Norvegiją. Jau tuomet ji garsėjo kaip didžiulių atlyginimų šalis. Kaip vokiečių kalbos specialistas galėjau pasirinkti ir Vokietiją, tačiau ten manęs netraukė dėl to, kad užsidirbti galima tik tiek, kad pats pragyventum, juntamos paramos šeimai iš to nebūtų buvę. Noriu to ar nenoriu, turėjau rinktis tą vietą, kur daugiau pinigų moka“, – sakė pašnekovas.
Patyrė, ką reiškia būti bedarbiu Norvegijoje
Vos atvykęs į Norvegiją A. Kelmelis ėmė dirbti restorane, nes, kaip pats sako, visuomet domėjosi maisto ruošimu, tačiau vos po metų į šalį atėjo krizė, todėl jį, vieną naujausių darbuotojų, nuspręsta atleisti.
„Teko paragauti ir bedarbio duonos. Bedarbio duona Norvegijoje yra baisi. Aš neslėpsiu, kad ir mano šeimai, ir man tuomet teko net pabadauti. Aišku, po tokių žodžių daug kas pasakys: „Tas Kelmelis – nevykėlis paskutinis, nes nesugebėjo įsitvirtinti“. Bet tada galima atkirsti: „Gerbiamieji, labai norėčiau Jums palinkėti tokios pačios patirties, kad kitą kartą prieš teisdami emigrantus susimąstytumėte“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Kelmelis įsitikinęs, kad ne ką geriau šiuo metu gyvena ir Lietuvos mokytojai – biurokratai jiems esą surišo rankas, darbo davė daug, o atlyginimas – tik „šuns kaulas“.
„Todėl tai – tarsi mano protestas. Negrįšiu tol, kol mokytojams pinigų neduos“, – sakė jis.
Atlyginimas pakilo 4 kartus
Paprašytas prisiminti, kiek jam išvykstant uždirbdavo mokytojai, A. Kelmelis sakė pats gaudavęs iki 1,5 tūkst. litų (maždaug 440 eurų) siekiantį mėnesinį atlyginimą. Pedagogas tikina ieškojęs galimybių užsidirbti papildomai – dėstė Klaipėdos universitete, privačiose mokymo įstaigose, vokiečių kalbos jis mokė net jūreivius.
„Kai emigravau į Norvegiją, mano atlyginimas išaugo maždaug 4 kartus. Tais laikais minimalus atlyginimas buvo 20 tūkst. kronų arba 8 tūkst. litų“, – sakė jis.
Nors kainos Norvegijoje taip pat pakilo, A. Kelmelis užtikrina, kad pragyventi ten – vis tiek daug paprasčiau nei Lietuvoje.
Kaip bendrauti su norvegų darbdaviais?
„Kalbą išmokau gal per kokius 9 mėnesius. Man padėjo kažkada senais laikais klausytas vokiečių kalbos istorijos kursas, kuriame nagrinėjome įvairių germanų kalbų garsų poslinkius. Tiems, kas šio kurso neragavo, buvo sunkiau, o aš iš karto matydavau, koks tas žodis yra vokiečių kalboje. Sakinių sandūra taip pat panaši į vokiečių“, – aiškino A. Kelmelis.
Galiausiai jis įgijo B1 lygio norvegų kalbos žinias, tačiau darbo rasti vis nepavyko.
„Kai mane atleido, turėjau kuo greičiau susirasti darbą, kad galėčiau likti šalyje, gyventi ir išlaikyti šeimą. Tačiau praėjo pusmetis, kol, kaip dabar atsimenu, birželį mano pažįstama iš darbo biržos paskambino ir liepė greitai siųsti savo duomenis žuvies pramonės industrijos darbininkams. Buvau pamokytas, kaip reikia elgtis su norvegų darbdaviais – nusiųsti dokumentus, o kitą dieną būtinai paskambinti ir pasiteirauti, ar gavo. Galbūt patiks balsas, galbūt pokalbio turinys įsimins – tuomet daugiau galimybių gauti darbą“, – patirtimi dalijosi A. Kelmelis.
Kad darbą gavo, jis sužinojo po mėnesio.
Žuvis doroja aštuntus metus
„Žuvies pramonėje dirbu aštuntus metus. Tai yra darbas prie žuvies apdorojimo – ji skrodžiama, darinėjama, rūšiuojama, paskui ir pakuojama. Kai buvau jaunesnis ir stipresnis, dirbau kartu ir prie žuvies rūšiavimo (sudėjimo į paletes pagal rūšį, dydį), tačiau dabar daugiau dirbu prie skrodimo“, – pasakojo lietuvis.
A. Kelmelio teigimu, darbas – ne iš lengvųjų, tačiau prie visko priprantama.
„Daug kas dejuoja, kad sunku ir šalta, bet prie visko priprantama, darbo įgūdžiai įsisavinami. Nepasakyčiau, kad darinėti žuvis – baisiai sunku, bet, aišku, temperatūra specifinė. Turi būti kažkur 6-7 laipsniai šilumos, kad žuvis negestų. Temperatūros faktorius gal mažiau malonus, bet pats darbas, nesakyčiau, kad labai baisus“, – aiškino pašnekovas.
Dirba ir daugiau lietuvių
Paklaustas, ar turi kolegų iš Lietuvos, A. Kelmelis sakė, kad netrūksta darbe ir lietuvių, ir latvių, ir net, pavyzdžiui, rumunų.
„Žinoma, kad bendraujame ir gyvename kartu su lietuviais. Viskas yra normaliai. Svarbiausia – nebūti kažkokiu kaimo valstiečiu, kaip aš sakau, pasipūtėliu. Reikia būti savo vietoje, mokėti suprasti kitus žmones, tada ir patį kiti mokės ir galės suprasti. Kai kažkas parodo savo egoizmą, aišku, tada nesutarimai ir muštynės prasideda, ko gero“, – svarstė jis.
Anot pašnekovo, pernelyg atvirauti tarpusavyje emigrantai nelinkę, tad papasakoti plačiau jis negalėjo ir išvykusių lietuvių istorijų.
„Lietuvių irgi pasitaiko tokių, kurie – buvę gatvės vaikai. Jūra jiems – iki kelių, nori „primesti“ savo taisykles. Įsivaizduojate, kas yra kalėjimo „paniatkės“? Kažkokį tokį bendravimo būdą ir taiko“, – pasakojo pašnekovas.
Uždirbti gali iki 5 tūkst. eurų
Pasak A. Kelmelio, žuvies pramonės darbininkas Norvegijoje gali uždirbti nuo 1,5 iki 5 tūkst. eurų „į rankas“ kas mėnesį.
Tiesa, pašnekovas tikino per šiuos metus taip nieko ir neužgyvenęs – džiaugiasi bent tuo, kad gali padėti išsilaikyti šeimai.
„Per mėnesį man lieka truputį daugiau nei nulis“, – šyptelėjo jis.
Mano, kad Lietuvoje darbo neras – į Norvegiją planuoja persikelti su šeima
Paklaustas, kada paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, A. Kelmelis sakė tėvynėje viešėjęs dar rugpjūtį.
„Tačiau prieš tai Lietuvoje nebuvau buvęs dvejus metus, iki tol ketverius metus grįždavau du kartus per metus“, – pasakojo lietuvis.
Svečioje šalyje be šeimos ištverti – sunku, tačiau A. Kelmelis juokavo esantis it kaktusas – pripranta prie visko.
„Kai reikia, nežiūri į patogumą. Darai tai, ką reikia daryti, o ne tai, kas patogu, prašmatnu“, – požiūrį į gyvenimą atskleidė pašnekovas.
Jis neslėpė bent iki pensijos ketinantis gyventi Norvegijoje – čia planuoja atvežti ir savo šeimą.
„Šiemet man sukako 50 metų, Lietuvoje tokio amžiaus žmonėms praktiškai neįmanoma susirasti darbo. Be to, ir nesiruošiu daugiau dirbti už tą šuns kaulą, kuris dabar duodamas mokytojams. Kai būsiu pensinio amžiaus, bus galima grįžti į Lietuvą“, – įsitikinęs jis.
