Feisbuke jie gali pasiguosti dėl septynerius metus su šeima nešvęstų Kalėdų ar dėl to, kad per dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje (JK) netapo savais.
Feisbuko grupėse diskutuojančių tautiečių klausimai atskleidžia, kas aktualu grįžti į Lietuvą galvojančiam žmogui ir tai, kad žmonės nori atsakymų ne iš valdiškų institucijų, o iš pirmų lūpų.
Sonata (visų cituojamų asmenų vardai pakeisti - DELFI) feisbuke ieškojo asmenų, kurie su mažu vaiku iš JK grįžo gyventi į Lietuvą. „Mes kol kas planuojam grįžti į Lietuvą, jei niekas nepasikeis, su savo mažiuku, jam bus 8 mėnesiai. Aišku, iš JK parsisiųsim, kas svarbiausia vaikui, nes ir taip aišku, kad pampersai ir panašūs dalykai Lietuvoje turi savo kainą. Būtų labai įdomu sužinoti, kaip kam sekasi. Nors ir kokia ta Lietuva bebūtų, bet namai yra namai ir už jokius pinigus JK laimės nenusipirksi ir vis tiek visada būsim ir žiūrės į mus kaip į emigrantus“, – rašo Sonata.
„Lietuvoj tik 4 mėn., bet jau planuojam grįžti į JK“, – toks buvo pirmas Sonatai atskriejęs atsakymas. Į Trakus grįžusi moteris aiškina, kad, esant tokioms aukštoms kainoms ir mažoms algoms, čia nesugeba pragyventi. „Žmonės visi susiraukę (dauguma). Žodžiu, tai ne mūsų vieta. Kas mums Lietuvoj patinka, tai tik gamta“, – rašė apie emigraciją vėl galvojanti moteris.
Kai žmonės moteriai pasiūlė kraustytis arčiau Vilniaus, pavyzdžiui, į Grigiškes, nes Trakuose itin brangūs komunaliniai mokesčiai, moteris atsakė: „Baikit juokus, tik ne Grigiškės. Ten narkomanų daugiau nei ko. Pas mane du mažiukai, tai baisoka ten kraustytis“.
Užsiminusi apie piktus žmones, moteris sulaukė palaikymo: esą iš tikro Lietuvoje nuėjus į parduotuvę ir pasisveikinus su pardavėja, ši „į tave pažiūrės kaip į durnę“.
Rekomenduoja iš JK atsivežti sauskelnių ir drabužių
Tuo metu Veronikos patirtis grįžus į Lietuvą sėkminga: „Grįžom kai dar laukiausi, vyras greit susirado darbą, džiaugiamės grįžę ir visiškai nesigailim. Turim savo būstą“.
Panašiomis nuotaikomis gyvena Oksana: „Jau tuoj metai kaip Lietuvoje, grįžom, kai dukrai buvo 7 savaitės, į savo būstą, vyras dirba, viskas normaliai, dar metai ir bus labai gerai“. Jos aiškinimu, grįžus gyvenimo kokybė panaši į buvusią Londone. Grįžtantiems ji pataria per išpardavimus JK nusipirkti sauskelnių ir drabužių.
„Grįžom pernai gegužę su 14 mėnesių vaiku. Vyras dirba, aš nuo rudens pradėsiu ieškotis, kai vaiką į darželį išleisiu. Buvo ir sunkesnių momentų, bet apie grįžimą į JK nėkart nepagalvojom. Taip, svarbu nusiteikimas. Na ir šiaip parsivežkit kuo įmanoma daugiau santaupų pradžiai“, – patarimais dalijasi Nida.
Man jau bloga darosi nuo mano darbo, aš jo nebijau, tačiau noriu, vis dar tikiuosi daryti gyvenime tai, ko noriu, apie ką svajoju, laikrodis tiksi, noriu mokytis, o vaikų nėra kam palikti, o ir laiko gaila, vaikai auga, taip jau nebematau jų per darbą. Noriu gyventi, o ne džiuginti save beprasmiais daiktais. Mažiau skudurų, daugiau laisvės, gamtos, buvimo drauge. Ne viskas, kas gera ir gražu, kainuoja. Be to, metai bėga... Jų niekada nesusigrąžinsi. Aš noriu savo vaikams vaikystės, visų pirma jos!“, – išsiliejo Justė.
Grįžo į Panevėžį, bet jau nusipirko bilietus atgal
Aistringa diskusija užsimezgė dėl grįžimo į Panevėžį. „Grįžom mes į Panevėžį, nieko gero negaliu pasakyt. Išbuvę metus čia jau nusipirkom bilietus atgal į JK. Sunku pragyvent, nuomos kainos kosminės, maisto, visko kainos kyla su kiekviena diena, o algos juokingos. Vyras 500+ uždirba, dirba 6 dienas į savaitę po 10-12 val. Gera nebent tiems, kas po tėvų sparneliu gyvena, nes jei nori su šeima turėti savo kampelį, kainos labai skaudžiai kerta...“, – aiškina viena emigrantė.
Tačiau jai oponuoja Saulė. „Mes grįšime į Panevėžį, jokios bėdos nematau. Kas nori, tas randa darbą. Mano draugė ne per seniausiai, gyvenanti LT, gavo naują darbą ir atlyginimas 900 eurų į rankas. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir noro. Žinoma, nuosavo būsto tai reikėtų. Mano draugų rate yra keletas, kurie grįžę į Panevėžį ir be galo laimingi“, – rašo Saulė.
Gyvenimu Panevėžyje patenkinta ir Greta. „Grįžom į Panevėžį, 3 metai čia gyvenam, dirbam, auginam sūnų. Sunkiau nei JK, bet grįžom su užsispyrimu kad ir kaip būtų. Migruoti nebenoriu nė už ką“, – rašo Greta.
Gerais žodžiais Panevėžį mini ir Kristina. Iš pradžių į Panevėžį grįžusi, dabar į didesnį miestą persikrausčiusi moteris pasakoja, kad Aukštaitijos sostinėje nereikia keletų metų laukti eilėje į darželius, ligos atveju pagalba suteikiama daug greičiau nei didmiestyje – eilės čia mažesnės. Be to, Panevėžyje gali gana greitai gali gauti darbą už minimalų darbo užmokestį.
7 metus nešventė Kalėdų
„Sveiki. Aš – mano šeima – gyvenam JK 7 metai. 8 eina. Vyras turi neblogą darbą, aš šiuo metu nedirbu. Turim du vaikus. Čia gyvenam gerai. Neturim kuo skųstis. Pasiilgstam tik labai artimųjų, pačios Lietuvos... Per tiek JK pragyventų metų nesijaučia, kad čia mūsų namai. Kas gerai, kad būdami čia galim sau leisti truputį daugiau negu LT. Jau 7 metai kaip nešventėm nė vienų Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių su savo tėvais, seneliais. Būnam čia, nes negalim grįžt per šventes. Tas tikrai yra liūdna.
Tai va, per tuos metelius, kuriuos esam čia, statomės LT namą. Bereikia tik vidaus įrengimų, na ir kiemo... Norėtumėm grįžti, bet baugu, nes abu nesam diplomuoti. Neaišku, kur galėtumėm rasti darbus. Apie kažkokį versliuką – biznį neturiu minties... Kyla klausimas: kiek tų pinigėlių reikia, kad galėtum padoriai gyventi? Be to, mane gąsdina mintys apie senatvę... Ar nebijote senatvės Lietuvoje...?
Pensijos mūsų šalyje juokingos, be artimųjų pagalbos neišgyvensi ir vaikai, kurie augę JK 7 metus ir daugiau, ar užaugę neišvyks atgal arba į kitą šalį? Ar nebijote to... Bijau, kad netektų gyventi vieniems su vyru ten be vaikų... Norim grįžti, bet labai kelia nerimą visa tai. Dabar prie visko dar prisidėjo tėvų kalbos apie išvykimą iš Lietuvos. Nes jie bijo, kas bus vėliau, jei dabar pensinio amžiaus žmonės nepragyvena.. Man yra tikrai sunku apsispręsti matant lietuviškas antraštes apie skurdą, emigraciją, pensijas“, – patarimo kreipiasi Vaida.
Povilas šeimai patarė JK pabūti dar porą metų ir taip surinkti 10 metų stažą minimaliai pensijai gauti. Remigijaus aiškinimu, sulaukus pensijos Lietuvoj nebus taip baisu, kada iš JK kas mėnesį papildomai įkris po 300 eurų.
Netrukus atsiliepė pavasarį į Lietuvą grįžusi du vaikučius auginanti šeima. Moters aiškinimu, iš pradžių buvo nerimo dėl ateities, bet dabar situacija nebloga – ji gauna 750 eurų dydžio atlyginimą. Iš emigracijos grįžusios moters teigimu, Lietuvoje ne taip kaip JK, bet čia pagaliau jaučia esanti laisva ir vaikai jaučiasi kitaip.
„Čia viskas pasikeitę, tik lietuvaičių nesuprantu – pirmas jų klausimas būna, kodėl čia grįžome. Galiu pasakyti: čia gyvenimas kitoks, tad nebijokite grįžti. Tiesa, tik dėl dokumentų tvarkymo reikia naglai šnekėti, savivaldybėje ar seniūnijoje reikia klausti, kas, kaip, kodėl, nes jie grįžusiems nieko nepataria“, – tvirtina netoli Kauno gyvenanti moteris.
Galima kreiptis oficialios informacijos
Oficialią informaciją apie grįžimo į Lietuvą galimybes teikia Migracijos informacijos centras. Du darbuotojai ir praktikantė bando atsakyti į grįžtančiųjų klausimus apie įsidarbinimo galimybes, socialines garantijas, sveikatos apsaugos, švietimo galimybes ir pan.
„Informacijos valdiškose institucijose daug, bet kai gauni nukreipimą į kokį nors reglamentą ir kokį nors įstatymą, nusvyra rankos. Labai svarbu, kad būtų atsakymas žmogiška kalba, kaip aiškintum savo giminei, taip aiškini ir žmogui“, – sakė A. Sipavičienė.
2005-2008 m. Lietuvoje veikė Migracijos informacijos centras, teikęs informaciją išvykstantiems ir grįžtantiems. Projektą finansavo Nyderlandų Užsienio reikalų ministerija. Projektui pasibaigus, tik 2015 m. Tarptautinei migracijos organizacijai pavyko įrodyti projekto reikalingumą ir gauti Vyriausybės finansavimą grįžtančiųjų į Lietuvą konsultavimui.
„Projektas labai mažo biudžeto, turime tik du žmones, kurie renka informaciją, važinėja, konsultuoja, pagal skiriamą finansavimą, manau, mes labai gerai dirbame. Labai blogai, kad turime mažai finansavimo viešinimui“, – kalbėjo A. Sipavičienė.