Nedarbo išmokos, pensijos, parama šeimoms auginančioms vaikus, sveikatos apsauga ir daug kitų paslaugų, kurias piliečiams teikia valstybė, užtikrina valstybės priemonių visuma vadinama gerovės valstybe.
Mykolo Romerio universiteto, viešojo administravimo instituto profesorius Arvydas Guogis DELFI pasakojo, kad ankščiau gerovės valstybės politika apsiribojo tik socialinės apsaugos srityje. Vėliau gerovės valstybei buvo priskirta sveikatos apsauga, švietimas. Dėl to galima sakyti, kad šiais laikais gerovės valstybės samprata apima visą tam tikros šalies vykdomą politiką.
Lietuvoje jau kuris laikas viltingai dairomasi į Vakarų Europos valstybių gerovę, tikintis, kad vieną dieną panašiai bus ir čia. Dažnu atveju pavyzdžiu minimos Skandinavijos valstybės, į kurias pasirenka išvykti ir didelė dalis emigrantų iš Lietuvos. Tačiau mūsų šaliai pavyzdžiu galėtų būti ir mažesnė Belgija.
„Belgija yra tipiška bismarkiško tipo valstybė, kuri artima Vokietijai, Austrijai ir Olandijai. Formaliai Lietuvos sistema yra panašesnė į Belgijos nei į Skandinavijos ar anglosaksų šalių gerovės valstybių modelius“, – pasakoja A. Guogis.
Jo nuomone, dabar Lietuvoje egzistuoja tik minimali gerovės valstybė. Pagrindinės socialinės paslaugos mūsų šalyje yra garantuojamos, tačiau trūksta pinigų geresnei jų kokybei.
„Yra socialinis draudimas, socialinė parama, taip pat socialiniai darbuotojai, suteikiantys paslaugas gyventojams, tačiau tam skiriama mažiau pinigų nei užsienyje. Aš galvoju, kad galėtų išsiplėsti socialinių paslaugų spektras, galėtų būti daugiau socialinių paslaugų namuose. Jos leistų aptarnauti daugiau senyvo amžiaus žmonių ar neįgaliųjų. Žmonės galėtų gyventi savo namuose, bet jiems padėtų atėję socialiniai darbuotojai. Dabar krūviai socialiniams darbuotojams yra gana dideli, o tik krūvį sumažinus paslaugų kokybė pagerėtų, bet tam reikia pinigų“, – aiškina A. Guogis.
Jam pritaria Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas Romas Lazutka, kurio nuomone, techniškai Lietuva savo politiką organizuoja panašiais principais kaip ir Belgija, tačiau neturint pakankamų finansinių išteklių rezultatas nedžiugina.
Kuo ypatinga Belgija?
Ne paslaptis, kad socialinės apsaugos sistema Belgijoje yra viena geriausių pasaulyje. Štai kokių išmokų gali tikėtis šios šalies gyventojai.
Pirma, valstybė moka išmokas šeimoms, auginančioms vaikus, o priklausomai nuo jų amžiaus, skaičiaus ir šeimos sudėties, kas mėnesį šeimai skiriama nuo 136 iki 333 eurų išmoka už vaiką, rašoma Europos Komisijos tinklalapyje.
Lietuvoje išmokos vaikams yra skiriamos tik mažas pajamas gaunančioms šeimoms (mažiau nei 229,5 eurų arba 1,5 valstybės remiamo pajamų dydžio) bei auginantiems daugiau nei 3 vaikus.
Antra, Belgijoje praradus darbą, visus metus gali būti mokama nedarbo išmoka, kuri pirmus 3 mėnesius bus 65 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio, kitus 9 mėnesius 60 proc. dydžio.
Lietuvoje nedarbo išmoka gali būti mokama 9 mėnesius. Ji sudaryta iš kelių dalių, pirmoji - 30 proc. minimaliosios mėnesinės algos (MMA), dabar tai 114 eurų, o kintamoji dalis pirmus 3 mėnesius jos mokėjimo mėnesį būtų 50 proc. darbuotojo vidutinių mėnesinių pajamų; 4–6 mėnesį jau 40 proc. vidutinių pajamų, o 7–9 mėnesį – 30 proc. pajamų. Kiekvienu atveju nedarbo draudimo išmoka negali būti didesnė nei 75 proc. vidutinio užmokesčio.
Trečia, Belgijoje mokamos ir gerokai didesnės išmokos ligos ar neįgalumo atvejais.
Vis dėlto, Flandrijos regiono investicijų ir prekybos biuro Lietuvoje direktorius Thomas Castrelas pasakoja, kad Belgijos socialinės apsaugos sistema susiduria su problemomis.
Belgiją, kaip ir daugumą kitų Europos valstybių, stipriai paveikė gyventojų senėjimas. Pasak jo, socialinės apsaugos sistema gerai išplėtota, tačiau daugėjant senyvo amžiaus žmonių ją darosi vis sunkiau išlaikyti.
„Mes manome, kad ši problema turi paprastą sprendimą – kuo daugiau žmonių dirba, tuo daugiau mokesčių surenka valstybė. Mokesčiai padeda išlaikyti sistemą, Belgijoje jie gana dideli, ypač daug mokesčių sumoka dirbantieji, dėl to valstybė stengiasi surasti darbą kuo daugiau žmonių“, – pasakoja T. Castrelas.
Belgijos plotas yra 30,53 tūkst. kvadratinių km, o gyventojų yra apie 11 mln., skaičiuojama, kad kas ketvirtas šalies gyventojas yra imigrantas arba atvykėlių palikuonis. Lietuvos plotas yra 65,3 tūkst. kvadratinių km, o gyventojų – apie 2,8 mln., kurių imigrantai – labai nedidelė dalis, skaičiuojama dešimtimis tūkstančių.
Gyventojai – pagrindiniai mokesčių mokėtojai
Nuomonei, kad dirbantys gyventojai yra labai naudingi valstybei, pritaria ir ekonomistas R. Lazutka.
Jis vardija, kad dirbantieji ir Lietuvoje iš atlyginimo sumoka didžiąją dalį mokesčių „Sodrai“, gyventojų pajamų mokestį ir kitaip papildo biudžetą leisdami uždirbtus pinigus prekėms ir paslaugoms.
DELFI skelbė, kad daugiausiai mokesčių Lietuvoje sumoka visai ne tie, apie kuriuos garsiai skelbiama. Lietuvoje uždirbantiems mažas ir vidutines pajamas tenka didžiausia mokestinė našta.
Belgijoje dirbantieji taip pat iš atlyginimo valstybei moka pajamų mokesčius bei socialinio draudimo mokesčius, o pajamų mokesčių sistema yra progresinė. Per metus „į rankas“ gaunantys iki 10 860 eurų moka 25 proc. dydžio pajamų mokestį. Uždirbantys nuo šios sumos iki 12 470 eurų moka 30 proc., nuo 12 470 eurų iki 20 780 eurų 40 proc., nuo 20 780 eurų iki 38 080 eurų 45 proc., o per metus uždirbantys daugiau kaip 38 080 eurų moka 50 proc. gyventojų pajamų mokestį.
Socialinės apsaugos mokesčius, kaip ir Lietuvoje, Belgijoje moka ir darbuotojas, ir darbdavys. Darbuotojas nuo savo atlyginimo sumoka 13,07 proc. Darbdavys priklausomai nuo to, kokį darbą dirba jo darbuotojai, moka 33 - 40 proc.
„Kai kuriose įmonėse darbdaviai netgi susidurdavo su problemomis, kai negalėjo įdarbinti darbuotojų, nes neišgalėjo mokėti jiems atlyginimų, tačiau pastaruoju metu valdžia daro, ką gali, kad sumažintų mokesčius ir leistų įmonėms įdarbinti daugiau žmonių“, – teigia T. Castrelas.
Jis sako, kad prie to prisideda įdarbinimo politika, kurios tikslas - kuo greičiau žmogų grąžinti į darbą. Flandrijoje, kurią jis atstovauja, veikia įdarbinimo agentūra, kuri organizuoja įvairius mokymus ir ieškantys naujų darbuotojų privalo jai apie tai pranešti, tad ši organizacija sukaupė didelę darbo pasiūlymų duomenų bazę. Padėjus veikti tokiai sistemai kiekvienas bedarbis per mėnesį sudalyvauja mažiausiai keliuose pokalbiuose dėl darbo. Atsisakius eiti į pokalbius, nebemokama nedarbo išmoka.
Pašnekovo nuomone, tokios priemonės padėjo nedarbą Belgijoje sumažinti iki rekordinio, 5 proc., lygio. Nedarbas Lietuvoje šių metų pradžiose siekė 8 proc.
Kodėl Lietuvoje neveikia Belgijos modelis
Nors Belgijos gerovės valstybės modelis Lietuvai išlieka pavyzdžiu ir sektina idėja ateičiai, akivaizdu, kad pirmasis labai ryškus skirtumas yra kelis kartus mažiau gyventojų, o tai lemia ir mažesnes biudžeto pajamas, atitinkamai ir mažiau ar prastesnių paslaugų, paramos.
A. Guogis išskyrė ir daugiau priežasčių, kodėl Lietuvos gerovės valstybės sistemai skiriama mažiau pinigų nei Belgijoje. To priežastimis yra ir šešėlinė ekonomika, ir pajamų nelygybė.
„Mokesčių vengimas Lietuvoje vis dar yra ir jis didesnis nei daugumoje Vakarų šalių. Dabar padėtis šiek tiek gerėja, nes „Sodros“ įmokų vengimas sumažėjęs, taigi surenkama daugiau mokesčių“, – DELFI sakė A. Guogis.
Skiriasi ir pajamų pasiskirstymas Lietuvos bei Belgijos visuomenėse: jei Lietuvoje pajamų nelygybė yra didžiulė, Belgijoje šie skirtumai mažesni.
„Jeigu įmonės darbuotojas gauna 2 000 eurų atlyginimą, tai tos įmonės vadovas gaus maždaug 3 000 eurų atlyginimą. Esu girdėjęs, kad Lietuvoje darbuotojų ir vadovų atlyginimai gali skirtis kartais, tačiau Belgijoje vadovų ir darbuotojų algos yra panašios“, – patvirtino T. Castrelas.
Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas 2017 m. siekia 380 eurų, o vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius siekia 645 eurų.
Belgijoje minimalus atlyginimas siekia 1 532 eurus, o vidutinis - 1 920 eurų.
Kol Lietuvoje nepavyko įgyvendinti gerovės valstybės modelio, o pajamų nelygybė bado akis, gyventojų Lietuvoje toliau mažėja. Pernai Lietuvą paliko daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų, o pagal procentą išvykstančių vis dar esame pirmi visoje Europoje.
Gyventojų Lietuvoje nuo 2005 m. sumažėjo kiek daugiau nei 500 tūkst.: nuo 3,355 mln. iki 2,849 mln. žmonių. Tarp emigravusių didžioji dalis – darbingo amžiaus gyventojai, kas trečias emigravęs 20-29 metų.
Vidutiniškai per metus iš Lietuvos išvyksta apie 30 tūkst. žmonių. Jei situacija nepasikeis, numatoma, kad 2047 m. Lietuvoje teliks 1,99 mln. gyventojų, o 2080 m. - tik 1,65 mln. Prognozuojama, kad tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva nyks sparčiausiai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad 2016 m. pradžios duomenimis, Lietuvoje buvo 594,4 tūkst. senatvės pensijų gavėjų, 201,6 tūkst. neįgaliųjų ir 152 tūkst. bedarbių. Palyginimui 2010 m., analogiškais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 558 tūkst. senatvės pensininkų, beveik 270 tūkst. neįgaliųjų, daugiau nei 320 tūkst. bedarbių. Taigi iš viso – apie milijoną gyventojų.