Vargsta ratukuose

Žemaičių plento atkarpoje tarp Raseinių ir Viduklės kartais galima pamatyti lėtai judančią keistą transporto priemonę. Ji varoma lazdomis, o tos lazdos – sunkią negalią turinčio žmogaus rankose.

Vežimėlio savininkas – buvęs buldozerininkas Aleksandras Mosteika. Likimas iš galingo buldozerio kabinos jį nubloškė į apgailėtiną įrenginį, vadinamą invalido ratukais. Tokiais įrenginiais neįgalieji dūsaudami pūškuodavo sovietmečiu, bet iki šiol nedaug kas tepasikeitė. Tik nedaugelis turi Vakaruose jau įprastus vadinamuosius „skuterius“ (elektra varomus vežimėlius).

Tačiau 20 procentų darbingumo (tai atitinka I invalidumo grupę) teturintis A. Mosteika nenuleidžia rankų. 59 metų vyras nuolat tobulina braškančią transporto priemonę, ir tai akivaizdžiai matyti: įtaisytas stogelis nuo lietaus, prisukti galinio vaizdo veidrodėliai, laikiklis radijo aparatui, ausinės, rankiniai stabdžiai, garsinis signalas – varinis varpelis.

Sunkiai įveikiami kilometrai

Bene pagrindinis įnagis – dvi metalu apkaustytos lazdos. Jomis neįgalusis darbuojasi stumdamas vežimėlį į priekį arba sumanęs pavažiuoti atbulyn.

Kai jaučiasi geriau ir tinkamas oras, Žemaičių plento pakraščiu jis nuvažiuoja apie tris kilometrus. Kai atmosferoje krenta spaudimas ir ima gelti sąnarius, lazdomis besidarbuojantis buvęs buldozerininkas įveikia tik apie kilometrą. Bet kartais net neišlipa iš lovos.

„Būna, kad iš pat ryto svaigsta galva, skauda visą kūną. Tada stengiuosi judėti lovoje – statau žvakę, minu dviratį. Visaip bandau išsklaidyti blogą nuotaiką“, – pasakojo atkaklusis A. Mosteika.

Palaimos akimirkos

Patobulintas vežimėlis yra pagrindinė pramoga, leidžianti ištrūkti iš sunkios neįgaliojo rutinos į šviesesnę erdvę – kokį nors gamtos kampelį.

„Ypač mėgstu nuvažiuoti į pušyną prie piliakalnio. Tačiau tai labai sunki kelionė, nes reikia nuvažiuoti kelis kilometrus žvyrkeliu. Vežimėlio ratai žvyrui nepritaikyti, todėl važiavimas pareikalauja daug jėgų. Bet kai šiaip taip nuvažiuoju, pajuntu palaimą. Ypač mėgstu pasivaikščioti samanomis. Ant jų atsigauna skaudančios kojos“, – sakė A. Mosteika (jis gali vaikščioti tik pasiramsčiuodamas dviem lazdomis).

Neįgaliuoju tapęs buldozerininkas svajoja apie elektrinį vežimėlį ir dažnesnes išvykas į gamtą.

„Nuvažiuočiau į Lakštučius, kur daug draugų gyvena, o į pušyną važiuočiau kasdien“, – svajoja neįgalusis.

Kaina – neįkandama

Vadinamieji „skuteriai“ kainuoja maždaug nuo 1 500 iki 5 000 eurų. Jie yra manevringi, saugūs, komfortabilūs, galintys judėti nelygiu paviršiumi. Tokia transporto priemonė neįgaliesiems suteikia galimybę gyventi aktyviau, pasijusti visaverčiais.

Raseinių socialinių paslaugų centras informavo, kad valstybė finansuoja nedidelę dalį vežimėlio kainos – 300 eurų.

Pabrėžiama, kad neįgalieji privalo pirkti tik naujus vežimėlius. Pasak Raseinių socialinių paslaugų centro specialistės Irmos Vaivarienės, įmanoma įsigyti ir padėvėtų elektra varomų vežimėlių. Jų kartais pasiūlo Lietuvos Radonojo kryžiaus draugija, bet tokie atvejai labai reti.

„Nėra pinigų tokiam pirkiniui, todėl bandau tobulinti tai, ką turiu. Būčiau be galo dėkingas, jei atsirastų jautrių žmonių, galinčių padėti nusipirkti tokį vežimėlį. Bet nežinau, kur kreiptis“, – apgailestavo A. Mosteika. Jis sakė didžiąją dalį neįgaliojo pašalpos išleidžiantis vaistams.

Paguoda – sutuoktinė

Nepalūžti buvusiam buldozerininkui padeda sutuoktinė ir griežtas režimas bei dieta.

„Jau dvylika metų – nė lašo alkoholio. Noriu palaikyti kuo geresnę fizinę ir psichologinę formą. Stengiuosi būti geros nuotaikos ir valgyti tik sveiką maistą, Kai gulėjau ligoninėje, kugelį su palatos draugais mainydavau į sriubą. Ypač daug valgau garuose virtų obuolių. Kadangi neturiu dantų, man toks maistas ypač tinka. Bet labiausiai esu dėkingas savo brangiai žmonai, kuri padeda kaip galėdama, kad man nebūtų liūdna ir nyku. Neslėpsiu, kartais depresuoju. Bet nepalūžtu“, – patikino A. Mosteika.

Priežastis – profesinė

Buvusio buldozerininko neįgalumo priežastis – profesinė. Dešimtmečius dirbęs nuolat vibruojančioje galingos technikos kabinoje jis susirgo vadinamąja vibracine liga.

Negalavimai pirmą kartą pasireiškė maždaug 1996 metais, kai A. Mosteika dirbo pas ūkininką.

„Ūkyje buvo vikšrinis traktorius – be langų, kabina suklypusi, duris užrišdavau virvele. Po kurio laiko pradėjo visą kaip elektra purtyti. Ištino rankos. Jos atrodė kaip guminės ir pripūstos oro. Ėmė labai kaisti visas kūnas, lyg skruzdėlės kandžiotųsi. Iššokdavau iš traktoriaus ir nusimesdavau visus drabužius. Gydytojai sakė, kad ta liga vystėsi jau seniai, mat sovietmečiu 20 metų dirbau buldozerininku kolūkyje „Tarybinis kelias“, – pasakojo A. Mosteika.

Klijuoja paveikslėlius

Nosies nenukabinantis vyras stengiasi per daug negalvoti apie savo ateitį.

„Nors ir labai saugojuosi, sveikata blogėja. Nežinau, kas bus po kelių metų“, – atsiduso A. Mosteika.

Sujainių gyvenvietėje medinį namuką turintis vyras kasdienybę praskaidrina ir spalvotomis iškarpomis iš žurnalų.

„Šalia labai gražios bažnyčios, kuri yra Ispanijoje, įklijavau savo vestuvinę nuotrauką ir įsivaizduoju, kad Ispanijoje buvo mano vestuvės“, – kalbėjo nelengvoje kasdienybėje saulės spindulių nuolat surandantis atkaklus neįgalusis.