Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, vadinamosios Vasaros ligoninės, direktorius Martynas Marcinkevičius pripažįsta, kad kai kuriuose ligoninės skyriuose sąlygos prastos. Tačiau, jo aiškinimu, mergina į uždarą skyrių buvo perkelta tikrai ne dėl bučinio su mergina – greičiausiai kilo įtarimas dėl narkotinių medžiagų vartojimo
Mintis papasakoti savo istoriją Aistei kilo DELFI portale perskaičius straipsnį apie nusižudžiusią nepilnametę. Ši istorija Aistę sugrąžino į prisiminimus, kada pati kentėjo nuo depresijos.
Aistė prieš trejus metus išgyveno didelę traumą – skyrybas. „Jaučiau, kad man reikia profesionalios pagalbos, visada buvau linkusi į depresinius epizodus arba panikos atakas, bet niekada iki tol nejaučiau poreikio kažkur kreiptis“, – pasakojimą pradėjo pašnekovė.
Nusprendusi kreiptis pagalbos, Aistė pirmiausia nuvyko į Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centrą. Po keleto minučių konsultacijos psichiatras pareiškė, kad esant tokios būklės, būtinas stacionarus gydymas. Mergina sutiko ir gavo siuntimą į Psichikos sveikatos centrą Vasaros gatvėje.
Jame Aistė buvo paguldyta į II universitetinį skyrių. Gydantis psichiatras skyrė medikamentinį gydymą. Aistė čia praleido apie savaitę.
„Visą šį laiką mane lankė mano tuometinė mergina, ji labai man padėjo, praktiškai kasdien ateidavo, atnešdavo saldumynų, kad tik man nebūtų labai sunku. Pati aplinka labiau priminė sanatoriją nei ligoninę, tiesa, durys nebuvo rakinamos. Personalas buvo drugiškas. Užkliuvo tik tiek, kad nebuvo terapijos – leidi laiką, būni kieme, tačiau nelabai yra ką veikti.
Kartą mudvi sėdėjome prie medžio, buvome pasisukusios ne į bendrą kiemą, o į tvorą. Kieme visur yra kameros. Mes šnekėjomės, buvome kartu ir pasibučiavome. Netrukus prie mūsų priėjo apsaugos darbuotojas ir informavo kuo greičiausiai eiti į administraciją, pas budinčią seselę. Jis buvo piktai nusiteikęs ir nepaaiškino, kodėl“, – nemalonų įvykį prisiminė mergina.
Aistės aiškinimu, gydytoja, nepaaiškinusi kodėl, nurodė čia ir dabar atlikti šlapimo tyrimą. Pašnekovės teigimu, priežasčių jai niekas neaiškino, o merginai įsakė kuo greičiau dingti. Aistės panelė tą daryti atsisakė.
„Pasidariau šlapimo testą ir mano organizme rado trijų tipų narkotikų – marihuanos, kokaino ir metamfetamino. Marihuanos kažkada senai gyvenime buvau bandžiusi, kitų nebuvau akyse mačiusi. Klausiau, gal tai vaistų pėdsakai, bet užtikrino, kad tikrai ne, pateikė du variantus: kviečia policiją arba mane guldo į pirmąjį moterų skyrių. Tai toks sustiprinto griežtumo skyrius, kuriame gydomi žmonės su stipriais psichotiniais epizodais“, – pasakojo Aistė.
Jos mergina dar bandė domėtis galimybe vykti atlikti nepriklausomą narkotikų testą, tačiau tokia galimybė nebuvo sudaryta. Tuo metu Aistei duota tabletė ir liepta eiti miegoti.
Kitą rytą, pasakoja ji, pažadino, liepė susidėti daiktus ir perkėlė į kitą skyrių. Aistė sužinojo, kad jame teks gulėti bent jau dvi savaites.
Šiurpino antisanitarinės sąlygos ir kenčiantys ligoniai
Pirmajame moterų skyriuje iš Aistės buvo paimtas kompiuteris. Tuo metu telefoną Aistė atsisakė atiduoti. Aistės aiškinimu, visus daiktus reikia laikyti su savimi, antraip jie gali dingti. Apie tai iš anksto perspėjo personalas. Dažniausias atvejis – cigarečių vagystės.
Gydytojo konsultacijos mergina aiškina sulaukusi tik po keleto dienų. Ji sako iš pradžių net nežinojusi, kokius vaistus geria.
„Telefonas buvo vienintelis būdas pasižiūrėti, kokie šalutiniai vaistų efektai, ir apskritai palaikyti ryšį su šeima. Apsilankę tėvai pasibaisėjo, bet aš pasakiau, kad ištversiu tiek, kiek reikės. Tverti buvo sunku, nes sąlygos, galima sakyti, antisanitarinės. Palatoje buvau dar su keturiomis pacientėmis, ligoniai buvo suskirstyti pagal būsenos sunkumą, mano palata buvo rami, vienai pacientei buvo taikoma šoko terapija, didžiąją laiko dalį ji gulėdavo nejudėdama. Mano mamai buvo užsiminę, kad šoko terapiją galbūt taikys ir man. Jai pasakė, kad jokių galimybių mane pasiimti nėra, tad, galima sakyti, buvau laikoma per prievartą“, – aiškina pašnekovė.
Merginos pasakojimu, skyriuje itin prastos sanitarinės sąlygos. Tualetuose nebuvo durų, tik minimalios pertvaros, taigi tualetu tekdavo naudotis praktiškai viešumoje. Tualetas tuo pačiu ligonių naudojamas kaip rūkykla – daugiau rūkyti nėra kur, į lauką nepilnai valandai pacientai išleidžiami tik kartą per dieną.
„Buvo agresyvių, naktį triukšmaujančių žmonių, kartais juos tenka tramdyti, rišti prie lovos, šizofrenija sergantiems žmonėms agresija kyla staiga ir iš niekur, jie nesiekia nuskriausti kitų, tiesiog yra kitame pasaulyje ir ginasi nuo demonų“, – sakė pašnekovė. Iš koridoriaus ir kitų palatų šauksmai sklisdavo ir naktį.
Skyriuje pašnekovė matė įvairaus amžiaus moterų. Ypač jai įstrigo viena žudytis bandžiusi mergina: bandė iššokti iš ketvirto aukšto. Vėliau ji, išėjusi iš palatos, nuolat krisdavo ant žemės. Aistė sako ją gaudydavusi.
„Man savęs negaila, į tai žiūriu kaip į vertingą gyvenimo patirtį. Nors man atrodė, kad sugriuvo pasaulis, kartu buvę pacientai nesuprato, ką aš čia veikiu. Vyresnės bobutės sakydavo: „vaikeli, dink iš čia, ką čia darai“, – prisiminė pašnekovė.
Viskas – dėl „iššaukiančio elgesio?“
Aistė pasakoja, kad vėliau jos gydytojas pakeistas į jaunesnį. Šis, pakonsultavęs, pasakė, kad Aistei čia ne vieta, tik paliko kuriam laikui stebėti. „Galiausiai viena pacientė kasdien ir po kelis kartus pradėjo grasinti mane nužudyti. Supratau, kad mano gyvybei gresia pavojus, apie tai informavau gydytoją ir tą pačią dieną buvau išrašyta“, – sakė pašnekovė. Jos pastebėjimu, dėl pacientų skaičiaus gydytojas visą laiką būdavo bėgime.
Nuo gaunamų vaistų Aistė visą laiką jautėsi apsvaigusi, tad, sako ji, ir prisiminimai vietomis migloti. Dalis žmonių miegodavo visą parą. Jos akimis, pacientų ligoninėje daugybė, o specialistų skaičius reliatyviai mažas. Vizitacijų metu gydytojas esą įeina į palatą, paklausia, kaip sekasi, kaip patinka vaistai, kaip miegasi. Tokia apžiūra tetrunka pusę minutės. Vieną merginą, siekusią pasišnekėti, gydytojas esą nustūmė ir nurodė „dingti iš akių“.
„Kada išsiregistravau iš ligoninės, priklausė keletas savaičių terapijos, konsultacijų su psichologu. Ten pasišnekėjau su mane gydžiusia psichiatre – paklausiau jos nuomonės, kodėl buvau perkelta į kitą skyrių. Ji pasakė, kad skandalas kilo visame skyriuje – iššaukiantis elgesys. Esą pas juos buvę homoseksualių pacientų, tačiau jie savo orientacijos taip drastiškai nereiškė, nebuvo jokių bučinių, laikymųsi už rankos ir kenkimo visuomenei. O mudvi, jos teigimu, peržengėme ribas. Kai paklausiau dėl neva kraujyje rastų medžiagų, man atsakė, kad daugiau nekapstyčiau, nes nieko gero nuo to nebus“, – domėtis, kodėl buvo perkeltą į kitą skyrių, bandė Aistė.
Pasibaigus terapijoms, Aistė nusprendė šią istoriją palikti: manė, kad niekas netikės šiais laikais vykstančiais dalykais. Nors draugai patarė viešinti, tačiau Aistė to daryti nenorėjo.
„Mano versija – taip nutiko dėl „iššaukiančio elgesio“ – bučiavimosi su mergina, kuris kelia stresą kitiems pacientams. Manau, taip surastas pretekstas mane izoliuoti ir perkelti į kitą skyrių, gal taip norėta mane pamokyti“, – taip anuomet susiklosčiusią situaciją komentuoja Aistė.
Po patirto siaubo atsirado noras gyventi
Jai medikai nustatė depresiją ir potrauminį epizodą, ribinės asmenybės tipą.
„Aš galvojau, kad reikia prakentėti, pralaukti, būti gera, kol galėsiu išeiti. Kai grįžau, vėl buvo atsiradęs noras gyventi – pamačiau, kaip gali būti baisu ir kas nebuvo taip baisu iki tol. Padėjo po stacionaro vykusios terapijos“, – kalbėjo pašnekovė.
Visai kitokios pagalbos ji sako vėliau sulaukusi privačioje klinikoje.
Šiandien Aistė studijuoja vienoje Skandinavijos valstybių ir aiškina, kad ten požiūris į psichikos sveikatą kitoks.
„Pavyzdžiui, kai pildai atsiliepimus apie klausytą kursą, turi atsakyti, ar patiri daug streso sesijos metu. Pažymėjau vidutinį streso rodiklį ir iš karto elektroniniu paštu gavau laišką, kad studentų centre teikiamos konsultacijos. Reaguojama nedelsiant. Viena grupiokė turi problemų su depresija, kiek žinau, ji visą laiką vaikščiojo į studentų darbo su depresija centrą“, – pasakojo pašnekovė.
Ligoninės vadovas: sąlygos kai kuriuose skyriuose netenkina nei mūsų, nei pacientų
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius sako, kad šiuo metu įstaigoje gydoma apie 300 pacientų. Jo teigimu, sunku įvertinti, kiek šiame prieš trejus metus besigydžiusio asmens pasakojime tiesos. Konkretaus žmogaus ligos istoriją galima komentuoti tik jam pačiam kreipusis į gydymo įstaigą.
Esant režimo pažeidimui, žiūrima į psichikos būklę: jis gali būti išrašomas arba perkeliamas į uždarą skyrių. Į uždarą skyrių žmogus perkeliamas su tuo pats sutikdamas arba teismo sprendimu.
„Dėl fizinių sąlygų – taip, mūsų ūmūs skyriai yra senuose pastatuose, sąlygos juose netenkina nei mūsų, nei pacientų. Turime leidimą ir projektą visiškai naujo psichiatrijos korpuso statybai, tik, kaip visada, sprendžiamas finansavimo klausimas“, – kalbėjo įstaigos vadovas.
M. Marcinkevičius pripažįsta, kad kai kuriuose ligoninės skyriuose sąlygos blogos: palatose per daug žmonių. 20 a. pr. statyti pastatai yra kultūros paveldas ir jų rekonstruoti negalima. Kalbėdamas apie tualetus, pašnekovas aiškina, kad pacientai duris kartais nuo karto išlaužia patys ir ne visada spėjama juos sutvarkyti.
Tačiau M. Marcinkevičius neigia, kad problemų Aistei galėjo sukelti bučinys su panele.
„Pas mus bučiniai nedraudžiami nei tarp skirtingų, nei tarp vienos lyties asmenų, pas mus visi skyriai jau bendri, jau daug metų, kaip atsisakėme vyrų ir moterų skyrių, tik ūmūs pacientai gydomi atskiruose aukštuose. Štai ir pasivaikščiojimų kiemelyje anksčiau buvo tvora, dabar erdvė jau bendra.
Matyt, jos atveju buvo įtarimas dėl narkotinių medžiagų vartojimo, jei viskas būtų dėl bučinių, matyt, turėtume daug asmenų perkelti, pas mus užsimezga romanai ir taip toliau, tikrai ne dėl to“, – kalbėjo M. Marcinkevičius.
Direktoriaus aiškinimu, ūmioje palatoje galima naudotis įrenginiais, kurie neturi vaizdo ir garso įrašymo galimybės – to reikalaujama po įvykusių bandymų filmuoti ir transliuoti kitus pacientus.
„Be abejo, nė vienoje ligoninėje žmogui nebūna geriausias gyvenimo periodas, būna skundų ir mums, ir ministerijai, audito tarybai, tačiau pastaruoju metu neturėjome pasitvirtinusių skundų ar kad būtume gavę neigiamą audito išvadą. Į kiekvieną skundą reaguojama, sudaroma nepriklausoma komisija ir tiriame. Tik paciento akimis viskas atrodo šiek tiek kitaip nei yra iš tikrųjų, ir nebūtinai todėl, kad pacientas šnekasi su dievais, tiesiog kartais gydymas reikalauja dalykų, kurie ne visada pacientams patinka“, – dėstė M. Marcinkevičius.
Direktoriaus aiškinimu, ligoninės normatyvas – 10-12 pacientų vienam gydytojui. Lietuvos mastu, sako jis, tai gana neblogas rezultatas. Palyginimui užsienio šalyse gydytojų dar mažiau, tik ten daugiau slaugos personalo. M. Marcinkevičiaus teigimu, kad būtų daugiau personalo, reikia didesnio finansavimo.
M. Majauskas: nuo sovietmečio mažai kas pasikeitė
„Vasaros gatvės pirmasis vyrų ir moterų skyriai labiau tinkami Stepheno Kingo knygoms ar siaubo filmams nei psichikos sutrikimų turintiems asmenims gydyti“, – tvirtina Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas.
M. Majausko aiškinimu, Lietuvoje psichikos sveikata ir toliau nesėkmingai gydoma traumuojančia hospitalizacija ir vaistais. Mažai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų.
„Vakaruose gydytojai seniai suprato, kad traumuojančios hospitalizacijos ir vaistų poveikis psichikos sveikatos sutrikimams gydyti, ypatingai polinkiui žudytis sergant asmenybės sutrikimu, yra itin menkas. Tai akcentuoja ir mokslinė literatūra, ir psichikos sveikatos specialistai“, – aiškina M. Majauskas.
Pagrindinis gydymas turėtų būti kognityvine ar dialektine elgesio terapija, kuri dažnai įvardijama kaip labiausiai ištirta ir efektyvi priemonė. Deja, konstatuoja M. Majauskas, terapijos finansavimas Lietuvoje toks menkas, kad gydymo įstaigos jos netaiko, o gydytojai ir toliau yra priversti išrašinėti vaistus.