Ką davė Lietuvai Rasos šventė ir Jonas Trinkūnas? Tai žymi lietuviškos dvasinės sąmonės ir veiksmo atgimimo pradžią. Po ilgų šimtmečių, permainingų vėjų iš vakarų ir rytų, plačiai atsivėrė durys į lietuvių tautos dvasinį lobyną, kuris pagrindai liko nesugriauti, ir dabar juo gali naudotis visi.
Viskas prasidėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje. Vakarų pasaulyje kilo taip vadinama kontrkultūros banga, kūrėsi ir audringai veikė roko grupės: „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitos, užgimė žymūs festivaliai, pvz. Vudstoko, o taip pat garsusis gėlių vaikų – hipių – judėjimas. Iš vienos pusės maištingai buvo laužoma nebegyvastinga nusistovėjusi kultūrinė aplinka, iš kitos pusės suvokta, kaip reikšminga atkurti žmogaus ir žemės-gamtos ryšį. Labai svarbu tapo surasti, atgaivinti ir tautines šaknis, to imtasi praktiškai vienu metu visame Vakarų pasaulyje. Tačiau čia anksti atėjusi industrializacija, anksti ir apkapojo tautiškumo šaknis.
Tuomet įvyko lūžis. Jonas Trinkūnas tuo metu mokėsi lietuvių kalbą Vilniaus universitete, vėliau tapo doktorantu. Lituanistai vasarą praktikos metu Dzūkijoje užrašinėjo tautosaką. Kaimo žmonės savo gyvu galingu dainavimu taip abstulbino studentus, kad jie patys panūdo išmokti šių dainų.
J. Trinkūnas įkūrė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą. Čia kiekvieną savaitę susibėgdavo gausus studentų būrys, mokėsi liaudies dainų, šokių, klausėsi pranešimų apie tautos tradicijas. Gimė galingas kraštotyrininkų judėjimas, per tris dešimtmečius suskubęs užrašyti beišnykstančią tradicinę liaudies kultūrą.
Prasidėjo folkloro ansamblių kūrimo laikmetis. Jonas Trinkūnas, važinėdamas iš Vilniaus, subūrė ir vadovavo garsiajam Žiūrų etnografiniam ansambliui. Po to įkūrė Bulavėnų etnografinį ansamblį, Dailės instituto folklorinį ansamblį, apeiginio folkloro grupę „Kūlgrinda“.
Jau benueinatys į užmarštį liaudies šokiai, dainos, tautiniai rūbai buvo sugrąžinti Lietuvai. Neapsiribota scena, pagrindinis dėmesys tapo gyvos vakaronės, kur visi kartu dainuoja, šoka. Jonas Trinkūnas visuomet ėjo į priekį ir rodė tautai kelią. Jis žengė naują reikšmingą žingsnį – kartu su bendražygiais 1967 metais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje.
J. Trinkūnas atsisakė sau patogaus vardadienio Joninių pavadinimo, nes pavadinime yra visa šventės esmė ir jo vartojimas rodo, koks šventės rengėjų ar dalyvių tautos gelmės suvokimas. Joninės per Jono vardą pasąmonėje rišasi su karščiu alsuojančiomis dykumomis ir ten gyvenusiomis tautomis. Rasa, gyvybe žaliuojanti Lietuva – gyvojo dangaus vandens – lietaus – žemė.
J. Trinkūnas dėjo didžiules pastangas, kad paskui pagrindinę Rasos šventę atsikurtų primirštas lietuviškų bendruomeninių metinių švenčių ratas, nes tai tautos tradicinė susibūrimo, gyvybingumo ir įkvėpimo viršūnė. Kiekvienai šventei reikėjo po kruopelytę surankioti tinkamas, dainas, papročius, apeigas. Jono įkvėpti į šį tautos kėlimo darbą stojo šimtai žmonių.
J. Trinkūno ir jo įkvėptų bendražygių dėka lygiai taip pat atkurtos šeimos šventės. Galimybe pagal lietuviškus papročius susituokti, palaiminti vaikučius, palydėti mirusius artimuosius į dausas naudojasi tūkstančiai tautiečių.
Jonas Trinkūnas, visą gyvenimą pašventė lietuviškam gyvybingumui. Ar lengvas buvo jo kelias? Sovietų valdžia po trijų metų Kernavėje švęstų “Rasos” švenčių įžvelgė didžiulę grėsmę sovietinei ideologijai ir išvaikė susirinkusius į Rasą.
Tuomet patys drąsiausi persikėlė ir šventė Rasą gretimame rajone, kur juos visą naktį supo gausesnis už šventėjus saugumiečių būrys. J. Trinkūną už tautinę veiklą išmetė iš Vilniaus universiteto su „vilko bilietu“ – atėmimu galimybės gauti švietėjiško darbą visoje Lietuvoje. Teko Jonui pogrindyje dirbti akmentašiu, norint pragyventi ir išlaikyti šeimą. Tačiau jis nė dienai nenutraukė savo veiklos lietuvių tautiškumui.
Atėjusi nepriklausomybė atnešė džiugesį, kad tautiškumas taps valstybės pagrindu. Sovietmečiu nebuvo jokios galimybės valstybinei tautiškumo strategijai. Nepriklausomoje Lietuvoje tokia strategija tapo būtinybe. Tam reikalui kultūros ministerijoje buvo įkurtas etninės kultūros skyrius, kuriam vadovauti pakviestas Jonas Trinkūnas.
Tačiau kaip ir su Rasos švente, po poros metų buvo „apsižiūrėta“, ir Jonas atleistas iš darbo, o skyrius panaikintas. Iki šiandien kultūros ministerijoje nėra skyriaus, atsakingo už tautinės kultūros valstybinę strategiją.
J. Trinkūnui, jo bendražygiams, tautiškumo puoselėtojams tiek sovietmečiu, tiek dabar kabinama „pagonių“ iškaba. „Pagonys“ – krikščionių ideologų ankstyvaisiais viduramžiais pradėtas naudoti pavadinimas, turintis aiškų žeminantį ir paniekinantį atspalvį, norint apibūdinti tuos, kas eina ne krikščionišku dvasiniu keliu. Pagonys buvo persekiojami, ujami ir net naikinami.
J. Trinkūnas visuomet pabrėžė, kad lietuviai turi nesileisti būti žeminami, vadinami pagoniais, nes mes tokiais niekada ir nesivadinome. Mes baltai, lietuviai, prigimtinės pasaulėžiūros žmonės! Lietuvybės persekiojimas tęsiasi įvairiausiais lygiais ir šiandieną. Ką reikia galvoti, kai vienas iš aukščiausių bažnyčios hierarchų viešai skelbia, kad dėl visų bėdų kalti neopagonys?
Arba klebonas paskambina mokyklos administracijai ir daro spaudimą, kad mokiniai į mokslo metų baigimo šventę neparsineštų šventinės ugnies nuo greta esančio piliakalnio? Ir tai vyksta paskelbtais piliakalnių metais. „Pagonių“ iškaba niekinami lietuviai, jų tautiniai sumanymai, šventės, kūryba. Netgi būna, kad dailininkų paveikslų su lietuvybės dvasia nenorima įsileisti į parodų sales.
Daromas spaudimas tautai dirbančių žmonių, kaip ir Jono Trinkūno, nepriimti į valstybines pareigas, kuriuose jie turėtų galimybę tautiškumo sklaidai. Labai dažnai tas vyksta net be jokių ideologijų – tiesiog veikiant asmeniniams ar grupiniams savanaudiškiems interesams įtakoje. Vyksta tiek „telefoninės teisės“ būdu, tiek viešai, netgi žiniasklaidoje.
Nuostabiausia metų Rasos šventė yra didžiausia galimybė Lietuvos žmonėms įsisąmoninti brangiausią visą visuomenę jungiantį džiugų ryšį ir Lietuvos žemės šventumą. Atkurta tautine gyvastimi mes smarkiai pranokstame kitas šalis. Tai yra kertiniai akmenys laimingesniam gyvenimui, darbui, šeimų kūrimui Lietuvoje, valstybės suklestėjimui. Deja per 50 metų Rasos šventė netapo valstybinės strategijos dalimi.
Žymiai daugiau žmonės žino ir švenčia Jonines, su koncertais, atimančiais žmonėms galimybę patiems šokti ir dainuoti, su alkoholiu, gautinai žlugdančiu šventės esmę. Daugumoje Lietuvos rajonų nevyksta nė viena Rasos šventė. Tik šiemet entuziastų dėka pirmą kartą įvyko Rasos šventė ant didingo Šatrijos kalno, legendomis susietame būtent su vasaros saulėgrąža.
Jonas Trinkūnas, prieš trejus metus iškeliavęs į dausas, užuot tapęs lietuvybės įkvėpimo šaltiniu kiekvienam lietuviui, keliauja į užmarštį.
Kas vyksta su gyvybine tautiškumo strategija Lietuvoje? Už jos plėtotę atsakingos Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Ten tautiškumo struktūrų nėra, bet turime už tai atsakingą etninės kultūros globos tarybą, kurios prievolė parodyti tautiškumo ugdymo ir sklaidos būdus minėtoms ministerijoms, kaip ir parodyti J. Trinkūno bei Rasos šventės deramą vietą šiose sistemose. Deja, tai nevyksta.
Lietuvos gyvoji romuva, žmonės, kurie deda pastangas skleisti gyvąjį tautiškumą, Joną (dvasinis vardas – Jaunius) Trinkūną įvardijo Lietuvos Krivių Krivaičiu ir kviečia eiti jo keliu, semtis didžiojo mokytojo įkvėpimo, švęsti Rasos šventę, vienytis tautos gyvavimui. Prisiminkim Krivių Krivaičio Jauniaus kelią, nepalūžkim, pakelkim klestėjimui gyvojo dangaus vandens tautą – lietuvius!