1. Minimalus vandens suvartojimas
Lietuvoje kai kurie pensininkai siekdami kuo mažiau išleisti komunalinėms paslaugoms besąlygiškai taupo vandenį. Šiaulių rajone gyvenanti Ona vandenį taupo neplaudama indų. „Kuomet pavalgau, indus išvalau drėgna šluoste ir to pakanka“, – teigia 85 metų senolė.
Kartais pensininkai vandenį taupo gana drastiškai. Telšiuose gyvenanti Zita klozeto vandenį nuleidžia tik prieš einant miegoti. „Įsivaizduokit, visą dieną ji naudojasi tualetu, bet vandenį nuleidžia tik prieš eidama miegoti“, – pasakoja senolės proanūkė. Vilnietė Patricija teigia, kad siekdama taupyti, vandens keliauja pasisemti iš šaltinio. „Dukra vis nuveža mane pasisemti šaltinio vandens. Už jį nereikia mokėti, o ir vitaminų ten daugiau yra“, – pasakoja senjorė.
2. Taupykime elektrą!
Vienas esminių taupymo būdų, padedančių senjorams sutaupyti – elektros energijos ribojimas. Kol vidutines ar didesnes pajamas gaunantys lietuviai net nepagalvoja apie tai, kiek elektros išeikvoja televizorius, pensininkai stebi kiekvieną elektros skaitiklio rodiklį.
„Mano senelis kasdien žiūrėdamas žinias, išgirdęs reportažą apie orus, skuba prie televizoriaus ir laukia kada vedėja pasakys „gero vakaro“. Vos nuskambėjus šiems žodžiams, jis akimirksniu paspaudžia televizoriaus išjungimo mygtuką. Mat baigėsi televizoriaus žiūrėjimo laikas“,– apie savo senelį pasakoja Šiaulių rajone gyvenantį devyniolikmetė Monika.
Senjorė Patricija pasakoja, kad elektrą taupo paprastu būdu: „Prieš išeidama iš namų, atjungiu visus prietaisus iš elektros lizdo. Žinoma, dažnai vyras ant manęs dėl to pyksta, bet aš jam vis atšaunu: „Taupykime elektrą!“
3. Užauginta produkcija – ne tik sau
Pensininkė Genovaitė prasitaria, kad jeigu ne jos turimas daržas, vargu ar galėtų išgyventi. „Visas kaimas žino pas ką ateiti nusipirkti morkų, česnakų ar svogūnų. Na, o mano užaugintų bulvių gardumas žinomas net už kaimo ribų. Jeigu ne papildomi pinigėliai, vargiai galėtumėme nusipirkti reikiamų vaistų“, – patirtimi dalinasi pensininkė.
Ignalinos rajone vienkiemyje gyvenanti Irena šiltuoju metu ruošia atsargas žiemai ir augina viščiukų broilerius, kurių dalį parduoda, o likusią dalį suvartoja patys. „Džiaugiuosi, kad turiu sveikatos suktis ūkyje. Kitu atveju dabar trūnyčiau kokiuose nors slaugos namuose“, – susimąsčiusi taria močiutė.
4. Metalas – papildomų pajamų šaltinis
Kol moterys rūpinasi maisto atsargomis, vyrai bando užsidirbti pardavinėdami įvairius daiktus metalo supirktuvėse. Pensininko Jono žmona pasakoja, kad jos vyras norėdamas nusipirkti cigarečių, ieško daiktų, kuriuos galėtų parduoti.
„Būna, kad senolis palydo kokius nors laidukus, ūkiniame pastate vis randa senos žemės ūkio technikos ir keliauja į metalo laužo supirktuvę“ – šypsodamasi pasakoja pensininko žmona. „Kartą jam labai pasisekė – pašiūrėje radęs senus radiatorius, bemat juos pridavė. Nemažai pinigų už tai gavo“.
5. Labdaros ir paramos fondai – tikras išsigelbėjimas
Vilniuje gyvenantys pensininkai neretai naudojasi labdaros ir paramos fondo teikiamomis paslaugomis. Vienas iš jų – „Maisto bankas“. „Dukra kompiuteriu užpildo anketą ir mes kartu su vyru keliaujame pasiimti „Maisto banko davinio. Pasiimame miltų, kruopų, cukraus, o grįžę namo pasigaminame ką nors skanaus“, – pasakoja Vilniaus miesto centre sutikta pensininkė.
„Būna mieste įvairių švenčių, kuomet dalinamas nemokamos sriubos ar košės. Su kaimynėmis niekada nepraleidžiame progos ten nueiti. Vis kažkas susitaupo“, – santūriai pasakoja vilnietė Regina.
6. Skrupulus maisto gaminimas
Maistas – būtina išgyvenimo sąlyga. Vieni maistui taupo augindami savo produkciją, kiti – maisto atsargomis pasirūpina vienu metu gamindami didelį kiekį. Pensininkė Janina pasakoja, kad pasigamina maistą savaitės pradžioje ir jį valgo visas penkias darbo dienas.
„Pirmadienį išsiverdu didelį kiekį sriubos ar troškinio ir ramiai sau iki penktadienio gyvenu. Nieko daugiau gaminti nereikia“, – teigia garbaus amžiaus moteris. Ji pasakoja, kad jos kaimynė per Kalėdas nesunaudojusi šprotų, laikė juos šaldytuve ir įdėjo į paštetą, kurį ruošė Velykų šventei. „Tiesa, jos vyras po to turėjo rimtų virškinimo problemų“, – linksma istorija dalinasi pašnekovė.
7. Derybų menas
Pensininkai savo derybinius įgūdžius naudoja ne tik vietiniuose turgeliuose, bet ir didžiuosiuose prekybos centruose. „Sekmadienis mums šventa diena. Ne dėl bažnyčios. Dėl turgaus. Ten keliaujame pirkti buitinės technikos, mėsos ar pieno produktų.
„Mano vyras visada parduotuvėje erzina kasininkes: „Aš žinau, kad galite man padaryti nuolaidą. Turite juk ten visokių kortelių, kurios nors kelis centus man sutaupys“. Aš iš jo visada juokiuosi, tačiau pripažinsiu – beveik visuomet pardavėjos suranda būdų kaip suteikti nors menkiausią nuolaidą“, – prasitaria vilnietė Patricija.
8. Didžiausios pramogos – televizorius ir radijas
Keliaujant po svečias pasaulio šalis susidaro įspūdis, kad kai kurių šalių senoliams gyvenimas prasideda tik išėjus į senatvės pensiją. Jų apstu visur – kavinėse, turistinėse kelionėse, paplūdimiuose. Tuo tarpu retas senjoras Lietuvoje gali sau leisti nuvykti į svečią šalį ar nueiti į spektaklį ar kino teatrą.
„Mums didžiausia pramoga pažiūrėti televizorių ar paklausyti radijo. Net nesvajojame apie apie teatrą ar kavinę“, – su liūdesiu pasakoja 72 metų pensininkė iš Ignalinos.
9. Išlaidų sąrašas
Pensininkas gavęs išmoką galvoja ne ką nusipirkti, bet kaip paskirstyti pinigus, kad galėtų išgyventi dar mėnesį. Kai kurie pensininkai naudojasi paprastu būdu – kaupia čekius arba užrašų knygelėje rašo kiek išleido pastarąjį mėnesį.
„Kartu su vyru kas mėnesį analizuojame savo išlaidas. Viską tvarkingai surašome užrašų knygutėje ir galiausiai nusprendžiame, be ko galėjome šį mėnesį išgyventi“, – pasakoja Regina.
Toks pinigų skaičiavimas leidžia sutaupyti ne tik būtiniausioms reikmėms. Kai kurie senoliai sutaupytais pinigais geba pasidalinti net su anūkais.
„Kiekvieną mėnesį savo dviems anūkams duodu po 20 €“, – teigia 89 metų Šiaulių rajone gyvenanti Bronislava. „Mano pensija siekia 212 € per mėnesi. Net neabejoju, kad vyriausybei sugalvojus pensiją vėl sumažinti, ne tik sugebėčiau išgyventi, bet ir anūkams duoti pinigėlių“, – priduria senolė.
10. Transporto alternatyvos
Daugelis Lietuvoje gyvenančių bei dirbančių žmonių neįsivaizduoja savo dienos be automobilio. Tačiau Lietuvoje senjorai automobiliu naudojasi gana retai.
„Žinokit aš ramiai sau važinėju troleibusu ir niekad neperku bilieto. Turbūt Dievas mane saugo, bet dar nei karto tie pikti žmonės su salotinėmis liemenėmis manęs nepričiupo“, – juokdamasi pasakoja vilnietė Patricija.
Atokesniuose rajonuose senyvo amžiaus žmonės iki reikiamos vietos nueina pėsčiomis, o dar sugebantys, mina dviratį.
„Kuomet ko nors pritrūkstu, ginu savo senį iki parduotuvės. Parduotuvę jis pasiekia vos per dešimt minučių. Šių laikų jaunimas turbūt net negalvodami sėda į automobilį ir skuodžia iki parduotuvės, kuri yra vos kilometras nuo namų“, – teigia Regina. „Širdis plyšta matant kaip per šventes jaunimas į bažnyčią atvažiuoja mašinomis. Vaikščiokit, vaikai, kol galit“, – patarimu pasidalino vilnietė.