Sudėtinga jos meilės istorija vienus gali papiktinti, kitiems tapti įkvėpimu ar paguoda. Savo ruožtu porų psichologas, psichoterapeutas, lektorius Mykolas Truncė su DELFI skaitytojais pasidalijo patarimais, ką daryti į panašią situaciją patekus ir kaip suprasti, kad vienas iš jos neišsikapstysi.
Širdį palietė meilė – jau planavo ir vestuves
„Daugiau nei prieš devynerius metus buvau ką tik mokyklą baigusi jauna mergaitė. Beprotiškai įsimylėjau – tai buvo mano pirmoji meilė Tomas. Abu kūrėme ateitį kartu, kartu gyvenome ir stojamųjų į universitetus nuotaikomis. Prabėgo keli mėnesiai. Buvome jau pirmakursiai, studijavome tame pačiame mieste, tik skirtinguose universitetuose.
Praėjo dar vieneri metai. Mudu susižadėjome, planavome ateinančią vasarą susituokti. Drauge ieškojome vietos, kur galėtume su artimaisiais atšvęsti šią šventę, dairėmės muzikantų, fotografų. Reikėjo daugiau pinigėlių, tad, nors studijavome ir jau dirbome po kelis vakarus per savaitę padavėjais, nusprendėme susirasti dar papildomo darbo. Aš kaip tik buvau baigusi spec. kursus, be to, savo ateitį siejau su medicina, tad įsidarbinau greitojoje“, – savo istoriją pradėjo pasakoti Aldona.
Jos teigimu, darbas ten buvo sunkus, bet įdomus.
Nakties įvykis sukrėtė: tokio baisaus vaizdo dar nebuvau mačiusi
„Vieną šeštadienį (kaip įprastai) susiruošiau naktiniam darbui „greitukėj“. Tomas tuo metu ruošėsi draugo bernvakariui. Pakštelėjusi jam į lūpas išėjau į darbą. Buvo ramus vakaras, turėjome tik kelis iškvietimus. Nusprendžiau paskambinti Tomui, paklausti, kaip jiems sekasi. Jis atsiliepė linksmas, pasakojo, kad dabar yra pas draugą ir greitai važiuos pas būsimą jaunikį. Palinkėjęs man ramaus ir saugaus darbo (žinojo, kaip pavojinga gyvybei dirbti naktimis ir susidurti su kai kuriais pacientais, pavyzdžiui, agresyviais, narkotinių medžiagų pavartojusiais), Tomas atsisveikino“
Neilgai trukus po mano pokalbio su Tomu gavome iškvietimą į motociklo avariją. Į vietą tuo pat metu atvykome dvi greitosios. Mus pasitiko kraupus vaizdas.
Du ant kelio gulintys ir nejudantys kūnai, į mažiausius gabalėlius sutrupėjęs už šimto metrų gulintis motociklas, visas kelias nusėtas jo detalių, tepalo, kraujo... Su kolega pribėgome prie vieno iš motociklininkų, kita brigada rūpinosi kitu nukentėjusiuoju. Mūsiškis vaikinas gulėjo kraujo klane, jo visas veidas buvo sumaitotas, ištinęs, kruvinas, žydri marškinėliai permirkę krauju, iš žasto styrojo išlindęs kaulas, džinsai suplyšę, jis buvo be batų... Nors greitojoje dirbau jau kurį laiką, tokio baisaus vaizdo dar nebuvau mačiusi. Tačiau jis dar buvo gyvas. Pagal reikalavimus vaikiną paruošėme, įkėlėme į „greitukę“ ir skubiai vežėme į klinikas.
Pakeliui vaikiną ištiko klinikinė mirtis, du kartus teko jį gaivinti. Atgaivinome, galiausiai gydymo įstaigą pasiekėme jam esant 3 balų komoje. Atidavėme jį patyrusiai gydytojų komandai. Grįžę į „greitukę“ su kolegomis tik tada pradėjome atsitokėti – pamačiau, kad esu visa kruvina, mano rankos dreba. Nusivaliau kraują ir ruošiausi paskambinti Tomui, pasiguosti. Tačiau jis neatsiliepė. Tuo metu gavome kitą iškvietimą ir taip iki pat ryto be nė vienos laisvos minutės pradirbome“, – pasakojo skaitytoja.
Pranešė, kad mylimasis pateko į avariją
Po to, kai baigėsi jos pamaina, Aldona grįžo namo, bet jų butas buvo tuščias. Pagalvojusi, kad Tomas – vis dar su draugas, ji nuėjo miegoti.
„Miegodama lyg girdėjau vibruojant telefoną, tačiau buvau tokia pavargusi, kad nesikėliau ir nenuėjau įsitikinti. Staiga pasigirdo šaižus durų skambutis. Visa apsimiegojusi nuėjau jų atidaryti, dar pagalvojau, kad nejau Tomas pametė raktus. Atidarius duris, už jų stovėjo Edgaras, geras Tomo draugas. Jis man pasakė, kad Tomas pateko į avariją. Kad važiavo su draugu motociklu ir dabar guli reanimacijoje, jo būklė labai sunki“, – pasakojo skaitytoja.
Ji tikino negalėjusi tuo patikėti, tad vėl ėmė skambinti Tomui, kol galiausiai išgirdo netvirtą vaikišką „Alio“ – pasirodo, vaikas telefoną rado gatvėje.
„Prieš akis iškilo vaizdas, kad mano gaivintas motociklininkas dėvėjo žydrus marškinėlius. Prisiminiau, kad Tomas turėjo panašius. Pribėgau prie spintos, išmėčiau visus drabužius ant žemės, lovos, tačiau jų neradau. Puoliau kūkčioti. Priėjęs Edgaras mane apkabino per pečius ir abu dar ilgai sėdėjome ant lovos“, – prisiminė Aldona.
Neprabėgus nė kelioms valandoms jis mirė: miriau ir aš su juo
Kai nuvyko į ligoninę, prie reanimacijos durų jie pamatė kantriai laukiančius Tomo tėvus, draugus.
„Galiausiai gydytojai įleido mane ir jo tėvus trumpam pamatyti Tomą. Išvydus jį pakirto kojas: tas pats mano vakar gaivintas motociklininkas – intubuotas, hemodinamika palaikoma vazopresoriais – viena koja kitame pasaulyje... Su Tomo mama puolėme prie jo raudodamos kruvinomis ašaromis. Ir kaip aš galėjau nepažinti Tomo?! Kodėl jis? Glosčiau jo dar kur ne kur kraujo krešuliais sulipusius plaukius ir meldžiau Dievo, kad išgyventų ... Deja... Neprabėgus nė kelioms valandoms po mūsų vizito reanimacijoje Tomas mirė. Miriau ir aš su juo“, – užtikrino Aldona.
Jo laidotuvių ji sakė nepamenanti net po beveik septynerių metų.
Per kelias akimirkas privertė vėl justi drugelius pilve
„Mečiau medicinos studijas, mečiau darbą greitojoje, nenorėjau gyventi. Kasdien eidavau ant Tomo kapo. Vėliau išvažiavau dirbti į Angliją, tačiau ir ten neradau ramybės. Grįžau į Lietuvą. Negalėjau gyventi vien tėvų sąskaita, reikėjo kažkaip pačiai prasimanyti pinigų.
Per pažįstamus gavau eilinį darbą vienoje įmonėje. Ten pradirbau kelis mėnesius, darbas nebuvo sunkus. Tačiau susirgo viena darbuotoja ir man teko ją pakeisti – mėnesiui važiuoti dirbti į kitą padalinį. Nenorėjau, bet teko apsiimti. Nuvažiavus į minėtą įmonės padalinį mane ištiko šokas. Ten dirbo vyras, kuris – tikra mano Tomo kopija.
Jis priėjo prie manęs pasisveikinti, o aš teišlemenau: „Tomai?“. „Tomas? Ne, aš Vaidas“, – ir nusišypsojo neapsakomai miela šypsena. Visiškai kaip Tomo. Aš pamečiau galvą – lyg matau Tomą, bet čia ne Tomas“, – prisiminė Aldona.
Juos paskyrė dirbti kartu, tad jie ėmė daugiau bendrauti, atrodė, kad yra seni pažįstami – sutapo nuomonės, pomėgiai.
„Visa bėda, kad Vaidas buvo laimingai vedęs, turėjo gražią žmoną (teko su ja susipažinti netikėtai sutikus jų šeimą mieste) ir žavingą dukrelę. Mėnuo bėgo neapsakomai greitai. Aš per visus beveik septynerius metus po Tomo žūties nebendravau su jokiu vyru, juo labiau niekas nepriversdavo plakti stipriau mano širdies, jaučiausi be galo nelaiminga, o čia Vaidas per kelias akimirkas privertė mane vėl jausti drugelius pilve“, – suprasti negalėjo ji.
Paskutinį vakarą neįprastai suartėjo: negalėjau atsitraukti
„Kaip tyčia, paskutinę mano darbo dieną tame padalinyje turėjome važiuoti į Panevėžį, kur vyko įmonės atstovų susitikimas ir šventinis vakaras. Kadangi neturėjau automobilio, o aš irgi turėjau dalyvauti tame vakare, Vaidas pasiūlė važiuoti kartu.
Kelionėje atvėriau jam visą širdį – papasakojau apie Tomą, apie savo gyvenimą prieš ir po jo mirties. Nežinau, kodėl taip padariau, nes iki tol su nieku apie tai nebuvau kalbėjusi. Šventėje buvo daug alkoholio, aš išgėriau ne vieną vyro taurę... Galiausiai atėjo laikas grįžti į namus. Lėkėme greitkeliu, buvo naktis, vis švystelėdavo prasilenkiančių mašinų šviesos. Kažkodėl leptelėjau, kad anksčiau labai mėgdavau sėdėti naktimis ir stebėti mirguliuojančias miesto šviesas, grožėtis žvaigždėmis. Vaidas pasiūlė sustoti ant kalno, iš kurio atsiveria graži panorama. Taip ir padarėme.
Buvo šilta naktis, abu sėdėjome ant kalno apšviesti jo automobilio šviesų, grožėjomės tolumoje žybsinčiu miesteliu. Atsisukau į Vaidą – gal tai alkoholis kaltas, o gal aš pati norėjau, bet įsisiurbiau jam į lūpas. Jos buvo tokios karštos ir lipnios... Negalėjau atsitraukti. Vaidas apkabino mane. Mudu pasimylėjome. Buvo nuostabu“, – patikino Aldona.
Nors daug kas pasmerks, tačiau ji visiškai nesigaili: tai sugrąžino man džiaugsmą
Po to jie tylėdami pasiekė savus kelionės tikslus – Vaidas ją parvežė namo, o pats grįžo pas savo žmoną ir dukrą.
„Kitą dieną aš grįžau į savo senąją darbo vietą. Jaučiausi lyg ant sparnų. Aš vėl pajutau gyvenimo džiaugsmą. Juodus drabužius pakeičiau į ryškią aprangą, nusidažiau plaukus šviesiai, o mano veidą vėl papuošė šypsena. Daugiau su Vaidu nebuvau susitikusi, tik girdėjau, kad jis klausinėja bendradarbių, kaip man sekasi. Vėliau išėjau iš šio darbo. Vėl ėmiau studijuoti mediciną, greitai tapsiu gydytoja. Mano gyvenimas vėl įgavo prasmę.
Esu atvira visoms gyvenimo naujovėms ir, svarbiausia, vėl esu atvira meilei. Noriu ne tik, kad mane mylėtų, bet savo meile apgaubti kitus. Ir nors ne vienas mane pasmerks už tą naktį, tačiau aš visiškai nesigailiu – tai vėl sugrąžino man gyvenimo džiaugsmą, ištraukė mane iš apnikusio sielvarto nagų“, – pripažino Aldona.
Įžvelgia pagrindinę bėdą – negalėjo susitaikyti su netektimi
Tuo metu M. Truncė, išklausęs Aldonos istoriją, sakė, kad šiuo atveju matyti, kad mergina negalėjo susitaikyti su netektimi.
„Yra 5 netekties stadijos – neigimas, pyktis, derybos, susitaikymas ir priėmimas. Matyt, mergina buvo vienoje stadijų užstrigusi. Tačiau reikia priimti gyvenimą toks, koks jis yra, ir tiesiog gyventi. Kartais taip sakau, kad viskas yra Dievo rankose – tai padeda priimti tą žinią, susitaikyti ir gyventi toliau. Kiekvienam žmogui skirtas savas kelias, savas likimas ir mes jį turime nugyventi kaip įmanoma geriau, vis labiau save, savo gebėjimus bendrauti, kurti, mylėti, džiaugtis, ilsėtis tobulindami“, – mokė jis.
Gali būti, įžvelgė specialistas, kad aptariama mergina turi ir psichologinių traumų, patirtų dar vaikystėje.
„Jai tas vaikinas buvo tarsi atgaiva po šių santykių, dėl to ji labai stipriai įsimylėjo. Problema, su kuria ji susidūrė, yra nesugebėjimas priimti realybės ir prisitaikyti, pasikeitus santykiams“, – svarstė psichologas.
Juoda riba – iki metų
M. Truncės teigimu, susitikimas, kaip ir pati Aldona pasakoja, pakeitęs jos gyvenimą, greičiausiai moteriai buvo reikalingas tam, kad ji tarsi normaliai atsisveikintų su buvusiu mylimuoju.
„Merginai to užteko, kad ji galėtų dar kartą susitikti, atsisveikinti, užbaigti šį etapą. Kai tai nutiko, ji ėmė keisti drabužius ir pradėjo naują gyvenimo etapą – atvira širdimi“, – pastebėjo pašnekovas.
Netektį įvertinti sunku, tačiau, psichologo teigimu, ieškoti pagalbos supratus, kad negali gyventi savo gyvenimo praradęs artimą žmogų, reikėtų po maždaug pusmečio ar metų.
„Dar senovėje apie metus laiko buvo nešiojamos gedulo juostelės ant švarko atlapo ar moterys kitur kokį kaspinėlį įsisegdavo mirus artimam žmogui. Jei nuo pusės metų iki metų nepavyksta gedulo užbaigti savarankiškai, jau reikėtų kreiptis pagalbos“, – patarė jis.
Pirma reikia išmokti būti savarankiškam, o tada kurti santykius
Paklaustas, gal galėtų pasidalinti patarimais, kurie padėtų lengviau vystyti santykius po mylimojo netekties ar sunkių skyrybų, M. Truncė sakė, kad svarbu atsigręžti į save, ne tik į kitą.
„Iš to, ką pasakojate, panašu, kad mergina kėlė labai aukštus lūkesčius kitam žmogui. Tai rodo tik vieną dalyką – pats žmogus nėra stiprus, savarankiškas, nepriklausomas. Su tuo reikėtų padirbėti.
Normalu, kad gyvenime žmonės iš pradžių yra priklausomi, tarkime, kol auga su tėvais, bet po to jie turėtų išmokti gyventi savarankiškai ir tik tada kurti santykius, tapti ir priklausomais, ir savarankiškais vienu metu. Tai yra, nebūti našta, gyventi savo gyvenimą, bet kartu padėti ir kitam žmogui.
Aptartu atveju merginos priklausomybė nuo kito žmogaus ilgainiui jai labai brangiai kainavo – 7 metus. Ji negalėjo atsitokėti, nebuvo savyje, nesielgė savarankiškai“, – pastebėjo jis.