Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Zenonas Norkus.

Protestai Rusijoje praūžė pirmadienį, po kurių areštuota daugiau nei 1500 protesto dalyvių. Pats A. Navalnas buvo sulaikytas nė neatėjęs iki protesto, bet gavo 30 dienų arešto. Tiesa, šie protestai nebuvo tokie įspūdingi kaip įvykusieji kovo mėnesį.

Praėjusį kartą didesni protestai Rusijoje vyko kovo 26-ąją, kai į gatves 82-uose miestuose išėjo apie 60 000 gyventojų.

A. Navalnas kelia tam tikrą grėsmę

Z. Norkus teigia, kad A. Navalnas yra klasikinis populistas Rusijos politikoje ir šia prasme panašus į JAV prezidentą Donaldą Trumpą.

„Populistu vadinu jį todėl, kad A. Navalno retorikoje ir politinėje elgsenoje atpažįstami visi klasikiniai populistinės politikos simptomai: kova prieš „elito korupciją“ kaip leitmotyvas, „paprastų žmonių“ gynėjo, „tikro patrioto“ poza ir taip toliau. Būtent dėl to, kad jis yra populistas, A. Navalnas ir kelia tam tikrą grėsmę „Putino sistemai“ – skirtingai nuo jo konkurentų – Michailo Chodorkovskio, Gario Kasparovo ar Grigorijaus Javlinskio“, - mano profesorius.

Aleksejus Navalnas

Z. Norkaus nuomone, A. Navalnas gali tapti V. Putino konkurentu, nes įsitvirtino kaip rimčiausias nesisteminis kandidatas 2018 m. prezidento rinkimuose.

Paprastai A. Navalno naratyvas yra kova prieš korupciją. Taip buvo tiek šįkart, tiek kovo mėnesį, kai žmonės į gatves išėjo A. Navalnui paviešinus, kad premjeras, buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas per nevyriausybines ir labdaros organizacijas rinko pinigus iš verslo magnatų ir valstybės valdomų įmonių, o paskui per įvairius fondus įsigijo rūmus, jachtas, net vynuogyną.

Pasak Z. Norkaus, kovo mėnesį A. Navalno antikorupcinės akcijos sėkmę lėmė būtent pasirinktas taikinys – D. Medvedevas, kuris „sisteminių liberalų“ gretose turi traukos centro reputaciją.

Ekspertai pabrėžia, kad A. Navalnui pavyko išplėsti protestų geografiją, tai laikoma gana dideliu pasiekimu, nors bendras protestuotojų skaičius nėra didelis 143 mln. gyventojų šalyje.

Kodėl jis vis dar vaikšto Maskvos gatvėmis

Pasak Z. Norkaus kremlinologai paprastai režimo pokytį sieja su Rusijos elito skilimu, viltis dėdami į „sisteminių liberalų“ ir „jėgos struktūrų“ atstovų (vadinamųjų „silovikų“) konfrontaciją.

„Sisteminiai liberalai“ atrodo kaip natūralūs „nesisteminės opozicijos“ sąjungininkai. Kremlinologai tikisi, kad „nesisteminei opozicijai“ išvedus protestuotojus į bent jau Maskvos gatves, „sisteminiai liberalai“ sugebės blokuoti „silovikų“ represijas, leisdami įsukti „protesto spiralę“, kuri pasireiškia, žlungant autoritariniams režimams“, - sako Z. Norkus.

Spiralė paprastai vystosi taip: viskas prasideda nuo nebeturinčių ko prarasti disidentų grupių susibūrimų. Pamatę, kad už dalyvavimą viešose manifestacijose nebebaudžiama, į kitą demonstraciją jau ateina asmenys, kuriems ligi tol dalyvavimas viešoje protesto akcijoje reiškė pernelyg didelę riziką.

Galų gale, į jas pradeda vaikščioti netgi bailesni režimo šalininkai, bijantys po režimo žlugimo būti nubausti už jo palaikymą ar pasyvią laikyseną revoliucinių įvykių metu.

Tiesa, Rusijoje negalima kalbėti apie nebaudžiamumą už dalyvavimą viešose protesto akcijose, tačiau baudimas yra sąlyginis: tiek kovo mėnesį, tiek birželį dalyviai buvo apkumščiuoti, aptalžyti, kai kurie sumušti, areštuoti, bet, pavyzdžiui, A. Navalnas paprastai atsiperka areštu ir baudomis.

Kaip 2016 m. pradžioje „The New Yorker“ rašė Masha Gessen, keisčiausias dalykas kalbant apie A. Navalną yra tas, kad jis vis dar vaikšto Maskvos gatvėmis. Daugelis iššūkį Vladimirui Putinui metusių opozicionierių baigė prastai – Borisas Nemcovas nušautas, Sergejus Udalcovas – kalėjime, Garis Kasparovas – išvykęs. Tai skatina kalbas apie tai, jog A. Navalnas nėra toks nepriklausomas nuo Kremliaus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais sakoma, kad A. Navalnas tiesiog gali būti naudojamas kaip įrankis Kremlaus elito grupių tarpusavio kovose.

Iš tiesų A. Navalnas buvo apkaltintas pasinaudojęs tarnybinėmis pareigomis ir siekęs pasisavinti didelį kiekį medienos iš valstybinės miškininkystės kompanijos Kirovo regione bei padaręs pusės milijono dolerių žalą. 2013 m. jis nuteistas penkeriems metams kalėjimo, bet nepraėjus nė kelioms valandoms Maskvos centre į nesankcionuotą protestą susirinko apie 10 tūkst. žmonių ir kitą rytą A. Navalnas buvo paleistas: anot M. Gessen, tai buvo teisiškai neįmanoma, nes A. Navalno advokatai nė neužpildė apeliacijos.

„Nuo tada, kai bausmė A. Navalnui buvo atšaukta, jis užima unikalią vietą Rusijos visuomenėje: jis arba labai stiprus žmogus, arba labai pavojingas, ar tiek laisvas (o galbūt kalbame apie visų šių trijų dėmenų kombinaciją), kad įprasti Kremliaus įrankiai prieš jį neveikia", - teigė M. Gessen.

Antroji vieta prezidento rinkimuose: ar tai įmanoma?

„Didžiausias A. Navalno laimėjimas yra tas, kad jis galutinai įsitvirtino rimčiausio nesisteminio kandidato 2018 m. kovo mėn. Rusijos prezidento rinkimuose vaidmenyje. Tikroji drama įvyks po metų, kai A. Navalnui pavykus laimėti antrą vietą, nesisteminė opozicija pakvies į gatves protestuoti prieš balsų klastojimą. Šios kritinės situacijos baigtį lems „sisteminių liberalų“ gebėjimas sutrukdyti panaudoti jėgą prieš protestuotojus“, - sako Z. Norkus.

Tačiau Z. Norkus sako, kad, nepaisant A. Navalno panašumo į D. Trumpą ir populistinio sąjūdžio, netikros rusiškos demokratijos sąlygomis laimėjimas yra neįmanomas – nesvarbu, ar balsai skaičiuojami sąžiningai, ar ne.

„Reikia pridurti, kad netgi išrinkus rusiškąjį D. Trumpą Rusijos prezidentu, keblu tikėtis esminio Lietuvos ir Rusijos santykių pagerėjimo. Kovodamas dėl nacionalistiškai nusiteikusio Rusijos elektorato balsų, garsusis antikorupcionierius nežada grąžinti Krymo Ukrainai. Jis tik žada surengti dar vieną, „sąžiningą“ jo gyventojų referendumą dėl jo valstybinės priklausomybės, prižiūrint visoms įmanomoms tarptautinėms organizatoriams bei stebėtojams. Tuo labiau iš rusų populisto keblu tikėtis pažadų atlyginti Lietuvai ar kitoms buvusioms komunistinėms šalims okupacijos žalą, kaip reikalauja 2000 m. Seimo priimtas įstatymas“, - sako Z. Norkus.

Pasak profesoriaus, kremlinologams belieka viltis, kad valdžios perdavimo krizės sąlygomis (pavyzdžiui, staiga mirus ar žuvus Vladimirui Putinui), skils patys Rusijos „silovikai“, ir ten prasidės suirutė, gal net pilietinis karas, kuris baigsis Rusijos etnofederacijos subyrėjimu į jos subjektus.

Beje, toks scenarijus modeliuojamas garsaus rusų rašytojo postmodernisto Vladimiro Sorokino priešpaskutiniame romane „Telūrija“. Tiesa, tokia pat ateitis ten numatoma ir Europos Sąjungos šalims. Tačiau tada Lietuvą užplūstų jau pabėgėliai iš Rusijos“, - reziumuoja profesorius.