„Sodra“ tokiems žmonėms siuntė vadinamuosius „vyšninius vokus“, kuriuose informavo apie tai, ką praranda žmonės, negaunantys net minimalios algos.
„Sodros“ interneto puslapio informacijoje apie „vyšninį voką“ yra vizualizacija, kur sakoma: „Imdamas vokelį, pagalvok apie senelį“, „Slepi mokesčius? Skriaudi savo šeimą!“
Galima daryti prielaidą, kad vienas iš „Sodros“ „vyšninių vokų“ tikslų – kova su šešėliu darbo rinkoje.
Tačiau, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. spalio mėnesį 47,7 tūkst. darbuotojų valstybės sektoriuje uždirbo minimalią algą ir mažiau.
Iš jų 27 tūkst. dirba švietimo sektoriuje.
Tai reiškia, kad iš vienos pusės valstybė ir savivaldybės daliai žmonių moka minimalią algą ir mažiau, tačiau drauge „Sodra“ siunčia „vyšninius vokus“, ragindama nebūti šešėlyje ir informuodama apie lėčiau besikaupiantį stažą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėjas Romas Lazutka teigia, kad švietimo sektoriuje nedeklaruotas ar nelegalus darbas tikrai menkai tikėtinas, tačiau jis mano, jog „Sodros“ laiškai neturėjo įžeisti žmonių.
„Sodros“ atstovas spaudai Rytas Stalnionis savo ruožtu sako, jog „vyšniniai vokai“ nebuvo siunčiami žmonėms, kuriems iki pensijos liko mažiau nei 5 metai, taip pat jaunesniems nei 24 metai ar dirbantiems savarankiškai. Kodėl tuomet jie buvo siunčiami viešojo sektoriaus darbuotojams, jei šešėlis viešajame sektoriuje nelabai tikėtinas?
„Ignoruoti tuos žmones, kurie dirba valstybiniame sektoriuje, matyt, būtų klaida ir neteisybė. Kodėl „Sodra" turėtų jų neinformuoti?" - sako atstovas ir pažymi, kad „vyšninio voko" tikslas buvo ne tik gąsdinti dėl šešėlio, bet ir informuoti apie nesikaupiantį stažą.
Kairė ranka nežino, ką daro dešinė
Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad ši situacija iliustruoja sisteminio mąstymo nebuvimą Lietuvoje: institucijos nesusikalba tarpusavyje – „Sodra“ atkreipia dėmesį į netipinę situaciją, bet ją sukuria ta pati valstybė ar savivaldybės.
Pasak pašnekovo, ši situacija atskleidžia atskiras trijų tipų problemas. Pirma, darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje, Ž. Maurico nuomone, yra per didelis ir neskatina dirbti skaidriai. Antra, valstybinis sektorius daliai darbuotojų iš tiesų nemoka net minimalios algos.
Trečia, valstybės institucijos nesugeba įvertinti visų mokesčių mokėtojų gaunamų pajamų – mat galbūt šalia atlyginimo asmuo gauna pajamas iš butų nuomos, įvairias išmokas ar pajamas iš užsienio.
„Gali būti, kad „Sodra“ nemato visų kitų pajamų ir sako: cha, jūs nesate apdrausti, jums nesikaupia stažas“, - svarsto pašnekovas.
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį ir į dar vieną problemą: socialinės paramos sistema Lietuvoje nėra nuosekli – ji pagrįsta principu: viskas arba nieko.
Pavyzdžiui, jeigu šeimos ūkis gauna mažai pajamų, tuomet suteikiamos kompensacijos už šildymą ar karštą vandenį, vaikams suteikiamas nemokamas maitinimas. Tačiau jeigu šeimos pajamos bent 1 euru viršija nustatytą ribą, tai yra 102 eurus vienam asmeniui, tokia šeima visą paramą praranda.
Tai skatina žmones lįsti į šešėlį, prašyti juos „įforminti“ nepilnu etatu. Panašiai, kaip pasakojo liudininkai, vienai darbuotojai Visagine siūlė elgtis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, nors pats politikas tai neigė.
„Įsivaizduokite: pirmininkas siūlo nedirbti pilnu etatu, į tada tas žmogus gauna laišką iš „Sodros“: tu dirbk, nes nesukaupsi stažo. Tada žmogus nebesupranta, ar jam geriau dirbti mažiau ir gauti didesnę paramą, ar dirbti ir tikėtis, kad kažkada gaus kažką iš „Sodros“. Bet tokių pasirinkimų būti neturėtų“, - mano Ž. Mauricas.
„Ta sistema neskatina žmonių oficialiai gauti daug pajamų. Mažesniuose miestuose turiu kolegų, kurie vysto verslą. Jie pasakoja, kad ateina žmogus ir sako: man mokėkite ne daugiau nei 300 eurai, nes kitaip pas jus neisiu. Arba mokėkite pusantro tūkstančio“, - pasakoja Ž. Mauricas, nurodydamas, kad valstybės parama asmeniui ar šeimai neturėtų išnykti iškart, kai pajamos vos viršija nustatytą ribą – ji galėtų mažėti laiptais.
„Be to, reiktų daugiau tokios paramos kaip „vaiko pinigai“, kuri nepriklauso nuo pajamų lygio“, - priduria ekonomistas.
Kiek paplitęs nedeklaruotas darbas
Nedeklaruoto, nelegalaus, netinkamai apskaitomo darbo problema Lietuvoje tikrai egzistuoja. R. Lazutka, teigia, kad darbo rinkos šešėlis gali siekti apie 15 proc., jis sudaro visos šešėlinės ekonomikos dalį.
Apskritai šešėlinės ekonomikos Lietuvoje viršutinė riba 2015 m. laikoma 25,8 proc. – bent jau pagal ekonomistą Friedrichą Schneiderį.
Šešėlinė darbo rinka regima, kai sugretinami vartojimo duomenys ir gaunamas oficialus darbo užmokestis.
„Aš jau visokiuose savo pranešimuose miniu, kad vidutinės vartojimo išlaidos Lietuvoje yra trečioje vietoje tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių po Slovėnijos ir Čekijos. O kai žiūrime pagal atlyginimus, tai mes labai atsiliekame“, - sako R. Lazutka.
Duomenys imami ir iš nacionalinių sąskaitų, kur apskaitoma, kiek pagaminama produkto, kiek jo parduota (tai reiškia šalyje gautas pajamas), taip pat iš gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo: paprastai gyventojai anoniminėse apklausose pasisako realias pajamas. „Nesutapimas yra apie trečdalį“, - sako ekonomistas.
Paprastai nedeklaruotas darbas išauga ekonominių sunkmečių metu ir sumažėja ekonomikai augant. Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, iš nustatytų darbo pažeidimų pastaruoju metu labiausiai auga darbo ir poilsio laiko pažeidimai – tai kita nedeklaruoto darbo forma.
Pašnekovas teigia, kad darbas nepilnu etatu paprastai yra gana geras indikatorius apie šešėlinį darbą. Pasak R. Lazutkos, visiškai suprantama, jei asmuo nepilnu etatu dirba mokykloje, mat tai galima paaiškinti mažėjančiu vaikų skaičiumi, kas lemia nepilnus krūvius, bet privačiame sektoriuje dažnesnis paaiškinimas yra šešėlis.
„Čia jau iš „Sodros“ darbuotojų pasakojimų: jie kviečiasi darbdavius, kur daug dirbančių nepilną darbo dieną ir klausia, kodėl jie turi 20 darbuotojų, kurie dirba po pusę darbo dienos, o ne 10, kurie dirbtų visą darbo dieną. Tai tie šypsosi į akis ir sako: mums taip geriau. Ir ką tu jiems padarysi?“ - pasakoja R. Lazutka.
Sugalvojo priemonę, kaip pažaboti
Premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė neatsitiktinai pristatė iniciatyvą įvesti socialinio draudimo įmokų grindis.
Socialinio draudimo įmokų grindys reiškia, kad visos įmokos turėtų būti mokamos nuo minimalios algos – 380 eurų – net ir tiems, kurie dirba ne visą darbo laiką. Pasak R. Lazutkos, taip norima kovoti su nedeklaruotu darbu.
„Tuomet nebebūtų prasmės rodyti, kad žmogus dirba pusę darbo dienos, jeigu reikia mokesčius sumokėti nuo visos dienos. Bet, žinoma, tai atvejais, kur žmonės realiai dirba nepilną darbo laiką, tai, žinoma, tada tas darbas pabrangsta. Matyt, bus didelis pasipriešinimas“, - sako ekonomistas.
R. Lazutka sako, kad panašių priemonių imtasi ir Estijoje bei Latvijoje, bet latviai grindų, anot pašnekovo, atsisakė, nes kilo didelis pasipriešinimas.