„Esu didelė patriotė. Net nacionalistė. Gerąja prasme. Tačiau vis labiau ir mane vilioja galimybė gyventi oriai, bet kitoj nacijoj...
Turiu aukštąjį išsilavinimą ir dirbu tame eilinių piliečių iškeiktame valstybiniame sektoriuje, bet... Realios mano pajamos – 519 eur. Gyvenu nuomojamame bute, nes, kaip žinoma, vienišai motinai paskolų butui bankai neduoda ir išlaikau dukrą studentę. Alimentų tėvas nemoka – neturi pajamų (gauna minimumą). Turiu sveikatos problemų su atramos-judėjimo sistema, todėl automobilis man tiesiog būtinas!
Va, ir paskaičiuokim. Apie 250-300 eur – buto ir kitų komunikacijų išlaidos, apie 100 eur – kuras automobiliui (kitaip nenukakčiau iki darbo), lieka 100 eur maistui, drabužiams ir poilsiui bei pramogoms dviems žmonėms. Gerai dar, kad dukra gauna studento krepšelį – už jos mokslą nemoku. Va, jums ir valstybės tarnyba! Ne visiems ji saldi! Todėl skatinu vaiką išvykti iš šitos mylimos tėvynės ir pasiieškoti kitos, kuri labiau myli ir vertina savo piliečius!“, – laiške DELFI rašė ponia Rasa.
B. Gruževskis: tai nėra orus ir pilnavertis gyvenimas
„Pagal realų gyvenimo lygį, 519 eurų „į rankas“ atlyginimas nėra didelė suma. Aišku, tai daugiau nei minimalus poreikis, tačiau tikrai tai nepakankama suma, jei turi suaugusį vaiką, o jei dar nuomoji būstą, tai labai maži pinigai“, – išgirdęs Rasos istoriją, kalbėjo Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis.
Profesorius pažįsta universiteto administracijos darbuotoją, kurios pajamos nesiekė ir 400 eurų. Ji išaugino vaiką, šis sėkmingai baigė studijas. Minėta universiteto darbuotoja turėjo nuosavą būstą, taip pat jai iš pensijos padėdavo mama.
„Labai suprantu ir užjaučiu žmogų. Tikrai pinigai labai nedideli. Ar galima su tokiomis pajamomis savo gyvenimą sutvarkyti? Tikrai galima. Tačiau tai nebus orus ir pilnavertis gyvenimas, iš tokių pinigų neužtikrinsi nei atostogų, nei laisvalaikio“, – sakė B. Gruževskis.
„Klausimas tame, ar su aukštuoju išsilavinimu sąžiningai dirbantis ir pareigas vykdantis žmogus, ar jo atlyginimas turi patenkinti minimalius poreikius. Atsakymas aiškus – tokia moteris valstybiniame sektoriuje turėtų uždirbti kažkur 800 šimtus, tada, manau, ji nebūtų skatinama išvykti“, – kalbėjo Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius.
Profesorius pripažįsta, kad situacija greitai nepasikeis, todėl svarbu atitinkamai projektuoti perspektyvą. Pirmiausia, jo nuomone, reikia stiprinti valstybės tarnautojų padėtį, nes valstybės tarnautojai atsako ir už viešąjį sektorių, ir už visą šalies perspektyvą. Interesas, kad čia ateitų geriausi žmonės. Taip pat, sako jis, reikia ieškoti išteklių spartesniam atlyginimų augimui.
Tokių istorijų – daugybė
„Tokias istorijas girdžiu nuolat. Tai viena pačių pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės iš šalies emigruoja. Žinau atvejų, kada buvęs gana sėkmingas gyvenimas, staiga susiklosčius aplinkybėms, pasunkėja, pajamos drastiškai sumažėja, tuo metu yra įsipareigojimai būsto paskolai arba buto nuoma tampa nebepakeliama. Tada žmonės išvažiuoja į Norvegiją, Švediją ar kitur, kad turėtų iš ko ir kur gyventi“, – teigia asociacijos „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“ vadovė Rasa Žemaitė.
Tačiau ji pirmiausia ragina galvoti ne apie išvykimą, o apie savo teises. Pirmiausia R. Žemaitei kliūva mamos pasakymas, kad vyras nemoka alimentų dėl gaunamo minimalaus atlyginimo. „Tai jau rodo jos požiūrį į savo ir savo vaiko teisių gynimo atstovavimą. Ji iš principo galvoja, kad tėvą reikia atleisti nuo mokėjimo, nes jis gauna nedaug, nors pareigą išlaikyti vaiką turi abu tėvai, konstitucinė prievolė tėvams išlieka“, – sakė pašnekovė.
„Kita vertus, aišku, kad atlyginimų didinimo politika nuolat nukreipta į minimalios algos didinimą. Nuolat galvojama apie nekvalifikuotą ir pačią pigiausią darbo jėgą. Ne paslaptis, kad valstybiniame sektoriuje atlyginimai jau praktiškai priartėjo prie minimalios algos, nors kad valstybiniame sektoriuje įsidarbintum, kriterijai pakankamai aukšti – ir išsilavinimo, ir kalbų mokėjimo. Iš asmens reikalaujama gebėjimų, tačiau mokėti už kvalifikuotą darbą valstybė nelabai linkusi“, – dėstė R. Žemaitė.
Jos aiškinimu, norėtųsi mokesčių lengvatų politikos vaikus auginantiems ir dirbantiems žmonėms. Būtent šie žmonės, sako R. Žemaitė, suneša didžiąją biudžeto dalį. Taip pat R. Žemaitei norėtųsi aktyvių priemonių vaikų skurdo mažinimui, mat Lietuvoje vaikai skursta beveik taip pat kaip pensininkai, valstybės priemonės visiškai negarantuoja vaikų apsaugos nuo skurdo. Pasak R. Žemaitės, yra atvejų, kada vieniša mama ar vienišas tėtis iš 500 eurų turi išlaikyti tris vaikus.
DELFI jau rašė, kad per pastaruosius dešimt metų dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis Lietuvoje beveik nepakito. 2005 metais mažesnes nei skurdo rizikos riba pajamas gavo 10 proc. dirbančiųjų, o 2015 metais – 9,9 proc.
2015 metų duomenimis, bendras skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 22,2 proc., tad su nepritekliumi bent kartais susidūrė kas penktas šalies gyventojas. Tačiau kaimo vietovėse šis rodiklis buvo netgi prastesnis – 30,6 proc.
2015 m. skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 259 eurai per mėnesį, o iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų sudarytam namų ūkiui – 544 eurai (duomenys apie 2016 metus bus skelbiami 2017-ųjų rugpjūtį). Tai reiškia, kad darbo vieta žmogui negarantuoja, jog jam užteks pinigų būtiniausiems poreikiams, pavyzdžiui, maistui ar būstui.