Tokius faktus atskleidžia daugiau kaip 8 dešimtmečius netyrinėti Apeliacinių Rūmų baudžiamųjų bylų fondai.
Apeliaciniai Rūmai – tai teismas, įsteigtas po 1933 m. Teismų reformos. Vos pradėjusiai darbą institucijai patikėta strateginė užduotis – tirti nusikaltimus, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip iki tragiškų valstybei 1940 m. birželio mėnesio įvykių spėta išnagrinėti pusketvirto šimto baudžiamųjų bylų, iškeltų daugiau nei pusei tūkstančio Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių, dėl jų keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Priklausymas grėsmę valstybės saugumui keliančioms organizacijoms, disponavimas priešvalstybinio turinio literatūra, valstybinių simbolių niekinimas, šnipinėjimas, maišto kėlimas – tik dalis šiame teisme tirtų nusikaltimų. Tačiau dažniausiai į teisiamųjų suolą patekdavo būtent pirmųjų dviejų nusikalstamų veiklų autoriai, įvairiausiais būdais aktyviai raginę nuversti to meto Lietuvos valdžią.
Konspiratyviai vardan bendro tikslo
Daugiau kaip pusė visų šio teismo nagrinėtų baudžiamųjų bylų buvo vienaip ar kitaip susijusių su Komunistų partijos veikla, kuri, teismo teigimu, siekė „ginkluotu sukilimu nuversti Lietuvoje valdžią ir valdymo tvarką, joje įgyvendinti sovietų valdžią“. Už šį nusikaltimą bausmės dydis svyruodavo nuo 1 iki 8 metų sunkiųjų darbų kalėjime.
Nors komunistų partijos nariai veikė visoje Lietuvoje, tačiau jų veikla buvo itin konspiratyvi, todėl priklausymą šiai organizacijai buvo galima įrodyti nebent dėl rastos nelegalios komunistinės literatūros arba, retu atveju, liudininkų parodymais. Valstybės saugumo struktūros sekė ir inicijuodavo bylas prieš tokius asmenis, tačiau vien jų surinktos informacijos įrodyti kaltę nepakakdavo. O prisipažinimo momentų galima aptikti vos keliose baudžiamosiose bylose.
Todėl konfiskuota draudžiamo turinio literatūra dažniausiai tapdavo kaltės įrodymo įrankiu. Iš viso baudžiamosiose bylose palikti įrašai liudija, kad saugumo struktūros per šešerius metus konfiskavo per 124 tūkst. egzempliorių įvairiausių atsišaukimų, laikraščių, knygų, vėliavų, plakatų, rašinių, laiškų, nuotraukų, atvirukų, paveikslų ir kitų to meto propagandinio pobūdžio elementų. Vienu metu didžiausią kiekį jų pavyko aptikti Kaune, gavus informacijos apie visą komunistinės literatūros sandėlį. Teisiamojo Idelfonso Ramanausko bute tuomet rasta 20 709 vnt. Lietuvos komunistų partijos išleistos literatūros.
O joje – ištisa valstybės ir jos valdymo organus juodinančių epitetų ir lozungų armada.
„Tiesos ir taikos nešėja“
Nelegalios spaudos platinimu ir gamyba užsiėmę asmenys turėjo būti ne tik atsargūs, bet ir kūrybiški. Nelegali literatūra slėpta išvietėse, po šiaudų kaugėmis, kambario spintose įrengtose slaptose spaustuvėse, bulvių laukuose, konspiraciniuose butuose ar medžių drevėse. Suprantama, sučiupti už rankos platintojai apsimesdavo niekuo dėti, o kaltę dažniausiai versdavo „nepažįstamiems žydų tautybės asmenims“, esą atsitiktinai davusiems pasaugoti ryšulį.
Viešąsias miestų ir kaimų erdves šie kūriniai dažniausiai užplūsdavo artėjant organizacijai svarbioms datoms: Gegužės 1-ajai, Kovo 8-ajai, Spalio 25-ajai ir kt. Tomis savaitėmis už viešąją tvarką ir valstybės saugumą atsakingos institucijos akyliau imdavo sekti jiems žinomus asmenis, gatvėje stabdydavo įtartinus paketus besinešančius gyventojus. Nepaisant prevencinių pastangų, visgi kasmet dalis atsišaukimų būdavo išmėtoma centrinėse miestų aikštėse, nuo elektros stulpų tekdavo plėšti sukilti raginančius plakatus ar plevėsuojančias raudonos medžiagos skiautes.
„Mūsų priešas – hitlerinė Vokietija, siekianti mus pagrobti, uždėti ant mūsų naujos okupacijos pančius. Mūsų priešas – fašistinė Lenkija, kuri tyko paglemžti ir sau Lietuvos žemės dalį. Bet mūsų priešas, draugai ir piliečiai, randasi ir mūsų šaly. Tai fašistų valdžia! Nuo jos mus išgelbėti gali tik tiesos ir taikos nešėja SSRS“.
Ši, kaip ir daugelis kitos propagandinio turinio literatūros, už būtas ir nebūtas negandas daugiausia atseikėdavo tariamam „kruvinajam fašizmui“. Daugiausia kliūdavo prezidentui Antanui Smetonai ir ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui. Taip pat šaulių, ateitininkų organizacijoms, žvalgybos ir policijos pareigūnams.
Nepaisant metamų pastangų ir finansinių išteklių, lozungai „Sovietų Valdžia, tai vienintelė išeitis iš dabartinio skurdo ir vargo!“, „Stokime prieš fašistinio Seimo rinkimų komediją!“, „Fašistų valdžia jau daro nusileidimus! Į kovą už naujus laimėjimus!“, „Ar žinai, tu supuvusi šalis, kur galvoti laisvai mums neleidžia, ten žvalgyba bylas provokuoja... Greitu laiku jų nebus visų, plevėsuos raudonoji vėliava“ masių nepatraukdavo. Tačiau sutinkama, kad tam tikrą visuomenės dalį ugdė ir ruošė galimam valdžios perversmui. Tai paliudija ir atskirose bylose aptinkami įrašai apie konfiskuotus šaunamuosius ginklus.
„Su vyžom žemaičiai atėję – mandrūs“
Tuo metu tik Vakarų Lietuvoje tam tikro lygio ideologinę konfrontaciją išgyveno vietos lietuviai ir čia gyvenę vokiečiai bei nacistinės Vokietijos šalininkai. Komunistus žavėjo Stalino ir Rusijos komunistų propaganda, o štai pastaruosius ypač jaudino Hitlerio žygiai ir agresyvi retorika. Todėl po kiekvieno ryškesnio geopolitinio įvykio teisme atsidurdavo ir jų įaudrinti vietos gyventojai.
„Tie žalnieriai Lietuvos kaip karvės traukia, o jų komanda, kaip mažų vaikų komanda, valkiojasi po laukus. Kai aš buvau Tilžėje ir girdėjau Hitlerio kalbą, Hitleris pažadėjo šį kraštą paimti. Tai tiems velniams žemaičiams gerai būtų, kad juos išvytų. Jie su vyžom atėjo ir čia jie dabar mandrūs...“, – tokią tiradą į 1934 m. kovo mėnesį Šilutės geležinkelio stotyje žygiuojančią Lietuvos kariuomenę paleidusiam vietos gyventojui Dovydui Susui teko vienerius metus praleisti kalėjime.
Tokie ir panašūs išpuoliai, užgauliojimai, ant pastatų išpieštos ar ūkininkų laukuose sukastos svastikos, traukiamos nacistinės dainos, Hitlerio knygos „Mein kampf“ ir kitos nelegalios literatūros per sieną vežimas ir platinimas – dominuojantys nusikaltimai, už kuriuos grėsė ir iki 6 metų laisvės atėmimo bausmė.
Tačiau tuo metu pasitaikydavo ir ryškesnę politinę potekstę turinčių žygių. Štai 1936 m., vykstant agitacijai į Klaipėdos krašto apskričių seimelių rinkimus, prieš kandidatus pasitaikė ir ginkluotų išpuolių. Vieno tokio priešrinkiminio išpuolio metu už nacionalsocialistinio turinio dainas ir nuo sienos nuplėštą ir apspjaudytą kunigaikščio Gedimino paveikslą, Lietuvos pilietybės neturinčiam vokiečių tautybės asmeniui Francui Keleriui skirta 2 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė.
Slaptoji nacistinės Vokietijos policija Gestapas, remiantis bylų duomenimis, savo reikmėms pasinaudojo priešiškomis šio krašto gyventojų nuotaikomis ir nuolat stengdavosi verbuoti į Vokietiją trumpam išvykstančius ar susikompromitavusius asmenis. Štai Alfredas – Paulas Hechtas – Lietuvos pilietybę turėjęs 17-metis vokietis, po 1938 m. Klaipėdoje įvykusių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltų neramumų slapta pasitraukęs į Vokietiją, buvo užverbuotas ir grąžintas į Lietuvą, turėjo teikti žinias apie Lietuvos kariuomenę, Šaulių sąjungą, rinkti informaciją apie Lietuvos saugumo policijos veiksmus prieš vokiečių tautybės asmenis. Šią informaciją šnipinėjimu kaltintas A. P. Hechtas turėjo perduoti per į Klaipėdos uostą atvykstančius Vokietijos laivų kapitonus. Išaiškinus jo veiklą, paskirta 3 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė.
Girtos blevyzgos ir padirbti A. Sniečkaus dokumentai
Vis dėlto to meto įstatymai grėsmėmis valstybės saugumui traktuodavo ir iš nūdienos perspektyvos žvelgiant, atrodo, menkaverčius ir ne iš blogos valios įvykdytus nusikaltimus. Tačiau už neapdairumą tekdavo sumokėti. Tautai ir valstybei saugoti įstatymas bausmes numatė ir už Lietuvai brangių simbolių išniekinimą, ir už lietuvių tautos įžeidimą, ir už pramanytų, kurstančių žinių skleidimą.
Todėl dažniausia žalos pridarydavo nesaikingas alkoholio vartojimas. Toks likimas 1936 m. rugsėjį ištiko vienoje Pagėgių smuklėje degtinės prisiragavusį Franzą Schepoksą, ėmusį užgaulioti ten buvusius lietuvius: „Tylėkit, prakeikti žemaičiai. Čia Memellandas. Čia neturit lietuviškai kalbėti.“ Jis tyčiojosi ir iš lietuvių Tautinės giesmės: „Lietuva, rupūžyne, tu didvyžių žemė...“. Šiam už himno išniekinimą skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Panašios pasekmės 1939 m. spalį užklupo ir rusų tautybės Lietuvos pilietį Ignašių Matušovą, autobuse į Plungę ėmusį šlovinti Staliną, o Lietuvą ir lietuvius ėmusį keikti kaip „chamų ir rupūžių žemę“. Už tai – 2 mėnesiai paprastojo kalėjimo.
Be to, ir Vilniaus krašto atgavimas neapsiėjo be pėdsako. Lenkijoje įsiplieskusių karinių veiksmų ir teritorinių ambicijų pakurstyti, lenkų ir lietuvių atstovai susikirsdavo daugiausia Vilniaus krašte. Štai Lenkiją „liūtu“ prieš Lietuvą pavadinęs Jonas Paškevičius 1940 m. gegužę nubaustas 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Tiesa, vienintelė atidžiai sovietmečiu ištyrinėta Apeliacinių Rūmų byla – užvesta garsiam Lietuvos komunistų partijos veikėjui Antanui Sniečkui, 1939 m. sulaikytam už nelegalų Lietuvos ir SSRS sienos kirtimą bei gyvenimą Lietuvoje su padirbtais dokumentais. Už priklausymą komunistų partijai ir padirbtų dokumentų naudojimą jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė sunkiųjų darbų kalėjime. 1940 birželį jis išvaduotas Teisingumo ministro įsakymu.
Apie Apeliacinius Rūmus
Apeliacinių Rūmų įsteigimo datą žymi 1933 m. rugsėjo 15 dieną įsigaliojęs Teismų santvarkos įstatymas. Faktiškai teismas funkcionuoti pradėjo tų pačių metų pabaigoje, o pirmoji baudžiamoji byla dėl grėsmių valstybės saugumui atversta 1934 m. pradžioje.
Įstatymas Apeliaciniams Rūmams numatė trejopą kompetenciją: apeliacine instancija nagrinėti apygardų teismų bylas, pirmąja instancija – baudžiamąsias bylas „dėl nusikalstamųjų darbų, padarytų valstybės teritorijoje arba užsienyje prieš valstybės saugumą“ ir kitas įstatymų jam pavestas bylas.
Per teismo gyvavimo laikotarpį jame dirbo 15 teisėjų. O pats teismo pastatas buvo įsikūręs Kaune, E. Ožeškienės gatvės 10-ame name. Apeliacinių Rūmų likvidavimo data laikytina 1940 m. rugpjūčio 25 d., kai Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba išrinko visiškai naujos sudėties Lietuvos TSR Aukščiausiąjį teismą ir taip panaikino Vyriausiąjį Tribunolą bei Apeliacinius Rūmus.
Teismo jurisprudenciją sudaro 326 baudžiamosios bylos, kuriose teisti 529 asmenys, iš kurių 245 patraukti baudžiamojon atsakomybėn, dėl nusikalstamų veikų prieš valstybės saugumą įvykdymo.