Savo ypatingą kainą už Černobylį sumokėjo ir Lietuva. Oficialiai teigiama, kad Černobylio katastrofos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo nuo 7 iki 8 tūkstančių mūsų šalies gyventojų. Tikslaus skaičiaus niekas dabar nepasakys, daugelis tų „likvidatorių“ jau mirę.
Žinau, kad daugelis mirusiųjų ir jų artimųjų kaltino ir kaltina Černobylį, bet niekas to negali nei patvirtinti, nei paneigti. Teisūs tik tie, kurie dėl visko visada kaltina save.
Jau pirmosiomis dienomis po Černobylio katastrofos į avarijos vietą išvažiavo „komandiruotėn“ dešimtys Ignalinos AE darbininkų ir specialistų. Netrukus, dar iki garsiosios gedulingos genseko M. Gorbačiovo kalbos per centrinę televiziją, 1986 metų gegužės 14 dieną, prasidėjo karinių komisariatų siautėjimas. Netgi tie, kurie kažkaip Černobylio išvengė, ir šiandien prisimena neramias dienas ir naktis, kai „mums siuntė į namus šaukimus, ir niekam nebuvo mūsų gaila“, anot garsaus poeto.
Toliau buvo dar gražiau. Lietuvos kolchozai, pramonės įmonės, melioratoriai, autokolonos beveik kasdien siuntė savo žmones į šaukimo punktus, kur juos paskubomis perrengdavo seno pavyzdžio karinėmis uniformomis ir jie, nuo tada vadinami „partizanais“, papildydavo Černobylio didvyrių gretas. Didvyrių per prievartą.
Lietuvoje buvo formuojami iš rezervistų sukarinti civilinės gynybos daliniai, kuriems teko itin pavojingos vietovių, dirvožemio, kelių ir pastatų dezaktyvavimo užduotys 30 kilometrų zonoje, įskaitant ir AE pastatus bei teritoriją, Pripetės, Černobylio miestus.
Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tas darbas daugeliu atvejų buvo tarsi ir beprasmiškas. Pabaltijo (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) karinis statybininkų būrys, kuriame tarnavo apie 500 žmonių, kuriame visų keturių kuopų vadai buvo atsargos karininkai lietuviai, tarp jų ir šio rašinio autorius, per 5 mėnesius, nuo 1986 metų liepos 1 dienos iki lapkričio 30 dienos, kartu su dar 6 tokiais būriais iš įvairių sovietų sąjungos regionų, pastatė keletą milijardų rublių kainavusią gyvenvietę Černobylio AE darbuotojams, dirbusiems pamainomis kiaurą parą be poilsio dienų.
Kai 1990 metais aš, jau kaip žurnalistas, vėl apsilankiau toje gyvenvietėje, vadintoje Zelionyj Mysu, ji jau buvo beveik tuščia, išvogta, sugriauta, standartiniai greitai surenkami namai beveik visi išvežti marodierių. Pasirodė, kad mes miestą statėme zonoje, kuri savo užterštumu maža kuo skyrėsi nuo daugelio kitų 30 kilometrų zonos vietovių.
1986 – 1988 metais vietoje mirusio atomininkų miesto Pripetės, už 50 kilometrų, buvo pastatytas naujas miestas – Slavutičius (Slavutičiumi Kijevo Rusios laikais buvo vadinta upė Dnepras). Jį pastatyti buvo įpareigotos Lietuva, Latvija, Estija, Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Ukraina, Rusija. Kiekviena respublika su savo žmonėmis statė savo unikalios architektūros kvartalus. Lietuvių kvartalo, pavadinto Vilniaus vardu, architektūra tarp kitų atrodė kuklokai, bet buvo vertinama už jaukumą, organišką ryšį su gamta. Lietuviai išsaugojo pušynus, kai rytietiško moderno mėgėjai azerbaidžaniečiai, gruzinai pušis negailestingai iškirto. Nebuvo pamiršta ir mūsų Laikinoji sostinė – kavinė – restoranas „Kaunas“, pasakojama, buvo mėgstamas visų Slavutičiaus gyventojų.
Kai 2000 metais Černobylio AE buvo galutinai sustabdyta, Slavutičių ištiko toks pat likimas, kaip ir mūsų Visaginą – bėgantis jaunimas, bedarbystė, nežinia dėl ateities, kitos didelės bėdos.
31 – ieji metai po katastrofos – ypatingi
Man, kaip tų tragiškų įvykių dalyviui ir liudininkui, šie, 31 – ieji metai po Černobylio katastrofos, atrodo daug reikšmingesni nei ankstesnės „apvalios“ datos. Visas mūsų, šimtų tūkstančių „likvidatorių“, darbas buvo skirtas 1986 metais pačiam svarbiausiam – neutralizuoti reaktoriaus sprogimo židinį, uždengti grėsmingo, nuolat mėtančio į aplinką radioaktyvias medžiagas 4 reaktoriaus griuvėsius. Nežiūrint to, kad gaisras elektrinėje buvo likviduotas palyginti greitai, situacija dar buvo nevaldoma ir neprognozuojama, galima buvo laukti dar didesnių naujų nelaimių.
Černobylis lengviau atsikvėpė tiktai 1986 metų lapkričio pabaigoje. Per penketą mėnesių didelių žmonių aukų ir nežmoniškų pastangų dėka avarinis reaktorius buvo uždengtas aklinu gelžbetoniniu gaubtu, gavusiu „sarkofago“ vardą. Po juo liko apie 180 tonų urano – 235, apie 70 tūkstančių tonų radionuklidais užteršto metalo, betono, stiklo, dešimtys tonų radioaktyvių dulkių. Bendras užterštumas skaičiuojamas milijonais kiuri. Statant gaubtą buvo skaičiuojama, kad jis patikimai tarnaus tik iki 2006 metų. Tai pakankamas laiko tarpas, kad būtų galima sugalvoti, ką daryti toliau.
Bet nutiko taip, kad pasikeitimų laukti prireikė ne 20, o net 30 metų.
„Sarkofago“ statybos priėmimo aktą SSRS valstybinė priėmimo komisija pasirašė 1986 metų lapkričio 29 dieną. Jo statybai vadovavęs inžinierius Vladimiras Rudakovas savo darbo rezultatais vargu, ar spėjo pasidžiaugti – po poros mėnesių mirė nuo spindulinės ligos.
Lygiai po 30 metų, 2016 – tųjų lapkričio 30 dieną (vėl sutapimas), gerokai sukrypusį nuo laiko, radiacijos ir rūdžių „sarkofagą“ uždengė didžiulė arka, kainavusi daugiau kaip 2 milijardus dolerių turtingoms šalims – donorėms, nes Ukrainai toks statinys buvo ne pagal pečius.
Dabar dėl Černobylio galime būti ramūs apie 100 metų. Mus, „likvidatorius“, turbūt labiausiai džiugina tai, kad naujoji arka ne tik saugos nuo radioaktyvių medžiagų patekimo į aplinką, bet ir leis pašalinti iš senojo „sarkofago“ visą radioaktyvų šlamštą – branduolinio kuro likučius bei visas kitas kenksmingas medžiagas, viską, utilizuoti arba saugiai palaidoti. „Sarkofago“ konstrukcija tokių galimybių neteikė.
Lauke tuščia, AE patalpose – knibždėlynas
Į mano pareigas lankymasis prie pačios Černobylio atominės elektrinės neįėjo, tačiau keletą kartų ten teko lankytis – iš žurnalisto smalsumo, nors tada rašyti savo ar kokiam kitam laikraščiui negalėjau, neturėjau teisės. Apie Černobylį tada galėjo rašyti tiktai centriniai partiniai sovietų sąjungos ir Ukrainos laikraščiai. Vietinis laikraštis „Tribuna energetika“( „Energetiko tribūna“) galėjo rašyti tik apie labai abejotinas pergales ir buitinius dalykus. Savo akimis mačiau, kaip buvo kuriami propagandinių televizijų laidų siužetai – jokios tiesos, akių dūmimas, vaidyba su savais aktoriais.
Nors turėjau specialų pažymėjimą, kuris leido 30 kilometrų zonoje būti visur, patekti į elektrinės blokus nė nesistengiau, supratau, kad tai būtų absurdas. Jokių apsaugos priemonių neturėdavau, išskyrus Černobylio mieste iš savo būrio žmonių gautą marlinį respiratorių. Pamenu, su tuo respiratoriumi drauge su fotoaparatą turėjusiu latviu landžiojome po nebaigto niekada statyti 5 – tojo energobloko korpusus, iš kelių dešimčių metrų aukščio fotografavome nuostabius gamtos vaizdus. Ten pirmą kartą pamačiau ir „gyvą“ milžinišką reaktoriaus RBMK – 1000 korpusą. Abreviatūrą RBMK (santrumpa iš rusiško reaktoriaus apibūdinimo „Reaktor Bolšoj Moščnosti Kanalnyj“ („Didelio galingumo reaktorius, kanalinis“) žino daugelis, tokio tipo reaktoriai, tik galingesni, dirbo ir Ignalinos AE.
Ir dabar prisimenu, kad atominės elektrinės teritorija visada būdavo tuščia, nebent matydavau porą baltais rūbais vilkinčių dozimetristų, matuojančių radiacinį foną. Tačiau žinojau, kad už elektrinės blokų sienų nežmoniškomis sąlygomis triūsia dešimtys tūkstančių žmonių. Įvairiose darbo vietose radiacinis fonas svyravo nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių rentgenų. Žinoma, į tokias vietas žmonės buvo siunčiami tik kraštutiniu atveju ir vargu, ar dabar jau liko iš jų kas nors gyvas. Šiaip jau žmonės būdavo dažnai keičiami ir mirtis nuo radiacijos vietoje buvo labai retas įvykis. Bėdos dėl sveikatos ir gyvybės iškildavo vėliau.
Skaičiai nedideli, tik pasekmės siaubingos
1986 metais sovietinė propaganda net apsiputojusi aiškino, kad Černobylio katastrofa vietinė, lokali, lengvai valdoma, be didelių žmonių aukų ir socialinių sukrėtimų. Galima buvo tuo patikėti, bet ne tiems, kurie viską matė savo akimis. Mes matėme visai ką kita – didžiulę teritoriją, kurioje knibždėjo šimtai karinių dalinių, bolavo dešimtys tūkstančių palapinių, judėjo tūkstančiai vienetų įvairiausios karinės, statybų, medicinos, žmonių pervežimo ir kitokios specialios technikos, daugelio mechanizmų kabinos buvo apmuštos švino lakštais. Visi keliai buvo plaunami specialiu skiediniu, kelkraščiuose telkėsi balzganos putos, kurias peržengti ryždavosi nedaugelis.
Propagandiniai bukletai skelbė apie menkus žmonių nuostolius. Štai vienoje tų laikų propagandinėje Ukrainos „Žinijos“ draugijos 130 tūkstančių tiražu platintoje brošiūroje džiaugiamasi, kad dėl sprogimo ir spindulinės ligos žuvo „tik“ 31 žmogus, be to, vėliau patikslinta, kad vienas jų mirė nuo paprasto infarkto. Įvairių laipsnių spindulinėmis ligomis per metus susirgo vos 237 žmonės, iš jų 209 išgydyti. Visi evakuotieji gavo butus, darbus, linksmi ir laimingi. Tikrovė buvo visai kita.
Apie žmonių ir materialinius nuostolius, patirtus dėl Černobylio avarijos, prirašyta labai daug, ir tas, kas domisi, žino, kad jie labai prieštaringi ir mažai patikimi. Pabandysiu prisiminti tai, ką mačiau savo akimis. Manau, kad tai gali būti įdomu dabar, kai pergyvename dėl Vilniaus pašonėje statomos Astravo AE, o ir tikrosios padėties Ignalinos AE gerai nežinome.
Tikrai žinau, kad Černobylyje 1986 metais „likvidatoriai“ žūdavo beveik kasdien ir, daugeliu atvejų, nebūtinai nuo radiacijos. Bandžiau internete rasti žinių, kiek, sakysim, tais metais ar iš viso Černobylyje nusižudė, žuvo autoįvykiuose, mirė dėl alkoholizmo, buvo sutraiškyti griūvančių sienų ir konstrukcijų, nutrenkti elektros srovės ir panašiai. Tokių žinių neradau. Nors pats esu savo metu rašęs apie tai, kiek žmonių ir kokiomis aplinkybėmis žuvo taikiose Ignalinos AE statybose. Tai ar galėjo išvengti nelaimių žmonės Černobylyje? Žinoma, kad ne. Galime būti tikri, kad paprastuose, ne cinkuotuose, karstuose į gimtines iškeliavo ne vienas šimtas Černobylio šauktinių.
Kai 1986 metų liepos 1 dieną pusė tūkstančio mūsų būrio vyrų atsibudo nepažįstamoje vietoje, iš kurios atominės elektrinės nesimatė, bet kiekvienas jutome ją savo protu ir kūno šiurpuliais, čia jau veikė „sausas įstatymas“. Nei Pripetėje, nei Černobylyje, nei Ivankove, nei Obruče, nei Poleskoje, nei Zalesėje, nei Vilčoje, nei Dymeryje, nei Gornostaipolyje, nei kituose miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse, kaimuose alkoholiniais gėrimais niekas oficialiai neprekiavo.
Teko bendrauti su žmonėmis, kurie buvo Černobylyje pačiomis pirmosiomis, dramatiškiausiomis valandomis ir dienomis po katastrofos. Žmonės buvo priversti darbuotis visiškoje nežinomybėje, niekas nežinojo dorai, kas ta radiacija. Nebuvo jokio kvapo, tiesa, visi tarsi jautė burnose kažkokį specifinį geležies skonį, šiurpo oda, svaigo galvos, perštėjo gerklės. Medikų trūko, psichologų tada nebuvo iš viso, psichiatrai užsiiminėjo politika, ekstrasensai, tarologai, pranašai, būrėjai, raganos bijojo kalėjimo, tad jokios psichologinės ar parapsichologinės pagalbos nebuvo. Štai tada spontaniškai ir gimė mitas, neva nuo radiacijos gelbsti alkoholis, o ypač raudonas vynas, kurio, kaip tyčia, M. Gorbačiovo dėka praktiškai nebuvo. Bet degtinės dar buvo likę nemažai, tik gauti jos nebuvo taip paprasta.
Žinovai pasakojo, kad 1986 metų balandžio 27 dieną keliu nuo Černobylio miesto link Pripetės, atominės elektrinės statytojų ir eksploatuotojų gyvenvietės, lėtai judėjo didžiulis vilkikas, prikrautas degtinės, spirituoto vyno ir kitokių alkoholinių gėrimų dėžių. Alkoholiniai gėrimai buvo vežami griežtai pagal grafiką, ir, nelaimei, tądien kaip tik buvo Pripetės, atomininkų miesto, eilė. Vilkiko lėtumas buvo suprantamas: iš užpakalio jį lenkė tankai, šarvuoti transporteriai, galingos karinės ir civilinės mašinos, iš priekio reikalavo duoti kelią šimtai autobusų, vežančių evakuojamus Pripetės gyventojus iš namų nežinia kur. Vilkiko vairuotojas irgi nežinojo, ką jam daryti – važiuoti išsikrauti kaip paprastai, ar grįžti atgal.
Vienas pravažiuojančių viršininkų vairuotojui patarė: važiuok į atominę elektrinę, dabar ten veda visi keliai, ten tavo krovinys bus iškrautas. Patarimas buvo laiku. Netrukus viename iš atominės elektrinės buitinių korpusų išaugo didžiuliai dėžių su degtine ir kitais stipriais gėrimais kalnai.
Tais metais Sovietų sąjungoje didžiausi atominės energetikos specialistai buvo du akademikai, dirbę I. Kurčiatovo atominės energetikos institute: Jevgenijus Velichovas ir minėtas Valerijus Legasovas. Nežinia, kiek tiesos, bet buvo kalbama, kad J. Velichovas nuolat konfliktavo su V. Legasovu. Pirmasis gyvas iki šiol, o V. Legasovas 1988 metais, per antrąsias tragedijos metines, balandžio 27 dieną, gyvenimą baigė savižudybe. Buvo nuomonė, kad žmogus taip pasielgė dėl sąžinės graužimo, dėl tūkstančių žmonių sužlugdytų gyvenimų. Vargu, ar tai tiesa. V. Legasovas tada jau sirgo sunkia spindulinės ligos forma, buvo pasmerktas.
Bet buvo ir nuskriaustas valdžios. Ėjo kalbos, kad jo nemėgo pats M. Gorbačiovas. Neva to priežastis buvo M. Gorbačiovo antialkoholinė politika. Atseit kartą, kai Černobylio pasekmių likvidavimo eiga buvo aptariama SSKP politinio biuro posėdyje, V. Legasovas nevykusiai pajuokavo: „Michailai Sergejevičiau, čia be pusės litro nesuprasi“.
Kai 1987 metais buvo sprendžiamas mokslininkų, konstruktorių, statybininkų apdovanojimo klausimas už „sarkofago“ statybą, V. Legasovo pavardė buvo įtraukta į sąrašą tų, kuriems turėjo būti suteiktas socialistinio darbo didvyrio vardas. M. Gorbačiovo nurodymu V. Legasovas garbingo tuo metu vardo negavo, buvo išbrauktas iš sąrašo, nors daugelis jo bendražygių buvo įsitikinę, kad šis mokslininkas vertas ne socialistinio darbo didvyrio, o visos Sovietų sąjungos didvyrio vardo. Rusijos Federacijos didvyrio vardą V. Legasovui jau po mirties, 1996 metais, suteikė Borisas Jelcinas.
Kažką daryti katastrofos vietoje reikėjo drąsos, o jos galėjo suteikti nebent alkoholis, nes nieko kito nebuvo. Liudininkai pasakojo, kad pirmosiomis dienomis „likvidatoriams“ buvo dalinama degtinė – vienas butelis dviems. Tačiau afekto būsenoje esantiems žmonėms to buvo per maža ir jie bemat susiorganizuodavo daugiau. Alkoholio atsargos, esančios elektrinėje, tirpo kaip druska šiltame vandenyje. Greitai jų nebeliko. Buvo ištuštintos netgi visų evakuotų Pripetės gyventojų alkoholinių gėrimų atsargos, iššluotos kavinės, restoranai, užkandinės.
Bėda buvo ta, kad pavargę psichologiškai ir fiziškai, girti žmonės užmigdavo tose vietose, kur netgi prabėgti buvo pavojinga, be to, ne vienas ir žuvo ar buvo sužeistas po automobilių ratais, traktorių vikšrais, šarvuotų transporterių ratais. Tada buvo nutarta: degtinės daugiau niekas nedalins, 30 km zonoje ir dar keliolikoje aplinkinių rajonų įvestas „sausas“ įstatymas. Tačiau jokių kitų „vaistų nuo baimės ir radiacijos“ niekas taip žmonėms ir nepasiūlė, tad draudimas, prohibicija taip ir liko rožinė M. Gorbačiovo ir jo blaivybės šalininkų svajonė.
Bet kuris karinis dalinys, atsiųstas į Černobylį, be visos kitos mantos, į kurią būtinai įėjo vandenvežis, klubo mašina, medicinos transportas, lauko pirtis, gaudavo ir dešimtis, o kartais ir šimtus litrų medicininio spirito. Mūsų būrys jo irgi atsivežė 40 litrų. Niekada nesužinojau, kur ir kam jis buvo panaudotas, bet atgal jo niekas tikrai neparvežė. Nė vienas į Černobylį patekęs spirito litras iš 30 km zonos neiškeliavo, nors jo panaudojimas su medicina neturėjo nieko bendro.
Ir po alkoholio uždraudimo jo nebuvo atsisakyta. Jis buvo netgi sraigtasparnių, paskubomis permestų iš Afganistano karo židinio į Černobylį, pilotų valgiaraščiuose. Kaip sako rusai, tiems didvyriams po sunkios darbo dienos, o per dieną jie dažnai atlikdavo po 3 – 5 skrydžius virš katastrofos pragaro, būdavo „padengiamas stalas“, ant kurio būdavo pakankami baltosios. Patys pilotai, kurie dar liko gyvi, vėliau prisiminė, kad galima buvo išgerti visą butelį degtinės ir jaustis absoliučiai blaiviu, ir nežinia, kas tam turėjo įtakos – didelės gautos radiacijos dozės ar nežmoniška įtampa, stresas.
Beje, per keletą metų po katastrofos mirė apie 200 sraigtasparnių pilotų – černobyliečių. Afganistane jų būtų žuvę mažiau.
1986 metų rugpjūčio mėnesį visus sukrėtė žinia, kad atlikdamas užduotį pilti skystį, turėjusį suklijuoti radioaktyvias dulkes, grėsusias „sarkofago“ statytojams virš 4 avarinio reaktoriaus, sraigtasparnis Mi – 24 užkliudė sraigtu kabelį ir nukrito. Visi 4 pilotai sudegė drauge su mašina.
Po poros mėnesių, 1986 metų spalio 2 dieną, likus nedaug dienų iki numatytos sarkofago užbaigimo datos, toks pat likimas ištiko sraigtasparnį Mi – 8. Jis sraigtu užkabino galingo vokiško keliamojo krano lyną. Tik šį kartą žuvo ne visi pilotai. Beje, apie šiuos įvykius tada sovietinės masinės informacijos priemonės neužsiminė nė puse žodžio. Nutylėjo.
Dešimtis niekam nebetinkamų sraigtasparnių, suėstų radiacijos ir rūdžių, galima ir šiandien pamatyti milžiniškuose Černobylio technikos kapinynuose.
Alkoholizmo profilaktikai – „šoko terapija“
Kai po ilgoko ir iš pažiūros beprasmio dykinėjimo (žmonės buvo atvežti anksčiau nei buvo paruošta vieta statyboms) pavojingoje zonoje mūsų žmonės liepos mėnesio antrojoje pusėje pagaliau buvo pradėti vežioti darbams į Černobylio miestą Pripetę, į mūsų palapinių stovyklą netruko pasibelsti nelaimė. Anksti rytą, dar neišklausius kasdien 6 valandą visu garsu iš klubo mašinos paleidžiamo SSRS himno, į mūsų palapinę įkišo galvą budintis karininkas:
– Kelkitės. Majorai siunta. Stovykloje lavonas...
Paskutinė frazė meste numetė mus nuo narų. Palapinių eilėje, kuri priklausė antrajai kuopai, vienos palapinės kampas atsegtas, atmestas. Guli mėlynas kaip rašalas žmogaus lavonas. Kuopos vyrai atpažįsta – Pavlovas. Iš Černobylio miesto cheminių prekių parduotuvės, kuri nedirbo, bet buvo atidaryta, parsivežė kažkokio nuodingo skysčio, išgėrė.
Kažkas norėjo uždengti palapinės kampą, bet jau suspėjęs atvykti į mūsų stovyklą KGB karininkas sudraudė:
– Nereikia uždengti, tegul visi pamato. Tai vadinasi šoko terapija.
Nežinia, ar čia šoko terapija padėjo, ar kas kitas, bet daugiau mūsų stovykloje per 5 mėnesius mirčių nebuvo. Nors jų teko pamatyti dar ne kartą. Kai 1990 metais, jau kaip žurnalistas, atvažiavau į mūsų statytą Zelionyj Myso gyvenvietę, tuoj pamačiau vietą prie valgyklos, kur prieš ketverius metus karinio ZIL – o vairuotojas pervažiavo savo porininkui, palindusiam patikrinti priekinio tilto, galvą.
Tragedija tais metais vijo tragediją. Vasara buvo karšta, Kijevo jūroje, Pripetės upėje skendo mėgstantys maudytis. Neišlaikę įtampos, prasigėrę žudėsi likvidatoriai, tarp jų ir atsargos karininkai. Bet ypač daug žmonių žūdavo autoįvykiuose. Nedidelėje teritorijoje buvo sukaupta tūkstančiai vienetų įvairiausios technikos. Buvo gabenami sunkūs, sudėtingi, negabaritiniai kroviniai, su tokiu transportu ir blaiviam sunku prasilenkti, o ar daug tada buvo blaivių vairuotojų?
Netgi lapkričio mėnesį, kai katastrofa dar nebuvo sutramdyta, bet jau šiek tiek sutramdytas chaosas, vyravęs 30 km zonoje, vietos laikraštis „Tribuna energetika“ („Energetiko tribūna“), kurį ir šiandien saugau kaip tų dienų relikviją, rašė, kad pastarosiomis dienomis 30 km zonoje sulaikyta daugiau kaip tūkstantis neblaivių vairuotojų. Tada jau buvo suformuoti autoinspekcijos būriai, įsteigti visur papildomi milicijos skyriai, o situacija taip ir liko tragiška. Buvo žadama pažeidėjus griežtai bausti, bet kaip tu bausi, kas tada dirbs? Nuo pat pirmųjų katastrofos dienų zonoje veikė KGB, prokuratūra, karo ir civilinė milicija, bet visi buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Atimsi vairuotojo pažymėjimą? Išsiųsi girtuoklį namo? Tai juk būtų buvusi ne bausmė, o greičiau apdovanojimas.
Taigi, 1986 metais, o tuo labiau vėliau, Černobylyje alkoholis liejosi laisvai. Naminę trilitriniais stiklainiais vežiojo į zoną Kijevo autobusų vairuotojai, atsirado daugybė naminės fabrikėlių pačioje zonoje. Kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, taip ir Ukrainoje buvo jaučiamas alkoholio „badas“. Bet štai kas nuostabu – sostinėje Kijeve veikė nerašytas įstatymas: alkoholiu prekiaujančiose parduotuvėse, nežiūrint didžiulių eilių, uniformuoti, purvini, nesiskutę černobyliečiai buvo aptarnaujami be eilės ir neribojant degtinės butelių skaičiaus.
Taigi man ir kitiems „likvidatoriams“ senojo Černobylio „sarkofago“ statyba įsiminė visam laikui.
Belieka tik džiaugtis, kad mes, gyvi iki šiol, nepatekome tarp tų, kurie mirė prasigėrę, nusižudė neišlaikę įtampos, žuvo atlikdami tarnybos pareigas, buvo suvažinėti girtų vairuotojų arba mirė nuo širdies smūgio, belaukdami savo eilės eiti atlikti užduoties, iš kurios grįždavo toli gražu ne visi. Tų dienų liudininkai prisimena: kai vyriausybinės komisijos nariai sakydavo, kad kažkokiai sklendei katastrofos epicentre atidaryti ar uždaryti reikia trijų žmonių, visi suprasdavo: reikia trijų gyvybių. Tokia yra bet kokio karo logika.