Tai interviu DELFI kalbėjo Lietuvoje viešėjusi smurto prevencijos ekspertė iš Švedijos Cecilia Kjellgren. Linnaeus universiteto dėstytoja, daugiau nei 20 metų socialine darbuotoja pietų Švedijoje dirbusi C. Kjellgren į Lietuvą pakviesta po tragiškų įvykių, kada tėvai mirtinai sumušė vaikus.

– Kėdainiuose ir Jonavoje vedėte praktinius seminarus vaiko teisių apsaugos specialistams. Kokias problemas pastebėjote?

– Žinau, kad neseniai turėjote keletą tragiškų atvejų. Tai vyksta ir Švedijoje – nors vaiko mušimas čia nedažnas, bet pasitaiko. Vaiko mušimas – tėvų nesėkmė. Vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai turėtų užkirsti kelią šiems siaubingiems dalykams. Galiu įsivaizduoti, kaip tokios nesėkmės paveikia profesionalus. Jie bando identifikuoti savo klaidas.

Kada tokie dalykai nutinka, labai svarbu atlikti tyrimą, išanalizuoti atvejį, bandyti nustatyti, kas buvo padaryta blogai, ką buvo galima daryti kitaip, kad ateityje išvengtume tokio pobūdžio mirčių. Ir tai ne tam, kad surastume kaltus, tai tam, kad pasimokytume iš klaidų. Tai skausminga, bet naudinga specialistams. Tai priminimas, kad reikia reaguoti ir į smulkmenas.

Vaiko sumušimas iki mirties – necivilizuotas būdas, kartu tai ir didžiulė visuomenės nesėkmė.

– Ar galite duoti konkrečių pavyzdžių, kada reikia reaguoti į galimą smurtą? Įvardinkite ženklus, kad vaikas gali būti mušamas.

– Kalbant apie fizines bausmes, akivaizdžiai matomos žymės – sumušimai, nubrozdinimai. Kada vaikai namie neprižiūrimi, kartais tampa vis tylesni – jie bijo, kad jei prasitars, bus dar blogiau. Sunku tikėtis, kad vaikas apie tai šnekės. Kai kurie vaikai praneša labai tyliai, šnabždėdami.

Pavyzdžiui, kada vaikas mokykloje pasakoja istoriją apie kitą į bėdą pakliuvusį vaiką, mokytojai gali padaryti daug atpažindami, kad tai tikra, nesukurta istorija, kuri gali būti susijusi su tam tikromis vaiko patirtimis.

– Lietuvoje dažnai sakoma, kad vaikai daug ką išsigalvoja, meluoja, o sumušimai atsirado jiems žaidžiant. Ką manote apie vaikų „polinkį meluoti“?

– Vaikai meluoja labai retai. Taip, vaikai gali meluoti sakydami „Mano tėtis yra lakūnas“, „Man nupirko naują kompiuterį“. Taip jie kalba dalykus, kurie kam nors gali padaryti įspūdį, tuo pačiu išreiškia norus.

Bet jei kalbame apie blogą elgesį su vaiku, retas atvejis, kad jie meluotų. Jei vaikas niekada nebuvo mušamas, labai neįprasta, kad jis kurtų tokio pobūdžio istorijas. Dauguma tokio pobūdžio istorijų turi būti vertinamos rimtai. Sakyčiau, kad visa vaikų kalba apie elgesį su jais, rūpinimąsi jais turi būti vertinama kaip rimtos problemos. Nuo pirmojo sakinio turi žvelgti toliau ir reaguoti. Labai svarbu išgirsti tai, ką vaikas sako. Nes tai nėra vaikų žaidimas.

– Kas turi reaguoti? Mokytojai? Kaimynai? Socialiniai darbuotojai?

– Nežinau jūsų teisinės bazės, bet Švedijoje specialistai turi reaguoti, pranešti. Kalbant apie kaimynus, visuomenę – Švedijoje nebūsi baudžiamas, jei nepraneši, bet žmonės skatinami pranešti. Švedijoje gali pranešti ir anonimiškai.

Cecilia Kjellgren
Didžiausia atsakomybė tenka profesionalams, nes jie tam paruošti, už tai gauna pinigus. Pavyzdžiui, jei esi mokytojas, ar kūno kultūros mokytojas, dirbi sveikatos ar socialinės apsaugos srityse – tai tavo pareiga, negali užsimerkti.

Kartais visuomenės nariai padaro gerus darbus. Štai kartą man paskambino girtas asmuo, pranešė gėręs ir vartojęs narkotikus kartu su būriu žmonių, tarp kurių buvo moteris su kūdikiu. Jis pasakė, kad jau yra namie, tačiau negali eiti miegoti ir atsipalaiduoti žinodamas, kad tokioje aplinkoje yra kūdikis. Kitas žmogus sakytų – jis girtas, pavartojęs narkotikų, negalima juo pasitikėti, tačiau sureagavau ir su kolege nuvykome į vietą. Ten aptikome kūdikį, kuriam reikėjo neatidėliotinos priežiūros, jį teko vežti į ligoninę, jis nebuvo maitintas ilgiau nei parą, nekeistais vystyklais.

Taigi negali eliminuoti nė vieno pranešančio.

– Lietuvoje pasitaiko, kai specialistai praneša apie smurtą policijai, tačiau pareigūnai nenustato, kad prieš vaiką smurtauta, patiki tą neigiančiais tėvais.

– Tai labai svarbi praktika. Juk jei gatvėje muštynės, smurtautojai bandys situaciją pateikti geriau nei yra iš tiesų. Nusikaltimo auka yra pagrindinis asmuo. Labai svarbu išgirsti vaiko istoriją, į tai reaguoti, patikėti vaiku, parodyti, kad į tai, kas nutiko, rimtai reaguojama. Tai – svarbi žinutė vaikui.

Nes suaugusieji yra geresni kalbėtojai nei ketverių ar šešerių metų vaikai. Kada susitinki ir bendrauji su tėvais, turi nepamiršti to, ką sakė vaikas.

Žinau, kad Lietuva įveda vaikų palaikymo centro (Children's advocacy center) modelį – kur vaikas atvežamas duoti parodymų po smurto, seksualinio išnaudojimo atvejų. Šiame centre gali būti prokuroras, policija, socialiniai darbuotojai bei medikai, kurie gali pastebėti sumušimus ir kitus ženklus. Ten dirba ir psichikos sveikatos specialistai. Padedant specialistams, policija gali atlikti apklausas.

Tada, kalbantis su tėvais, gali sakyti: kalbėjausi su jūsų vaiku, jis verkdamas pasakojo apie atsitikimą vonioje, rūsyje ar kitur. Tikrai lengva suprasti, kad vaikas kalba tiesą pasakodamas apie savo patirtį šioje situacijoje. Pati tą dariau keletą kartų.

Žinoma, dalis tėvų tą neigia, nepripažįsta, kiti prisipažįsta dalinai. Tokiais atvejais tėvams galima pasiūlyti pagalbą. Švedijoje turime modelį, kurį taikome dirbdami su prieš vaiką smurtavusiais tėvais. Šis modelis buvo labai sėkmingas. Gera žinia ta, kad dauguma prieš vaikus smurtavusių tėvų gali pasilikti vaikus – mes tiesiog turime pakeisti tėvus. Ši programa susideda iš 16 dalių, taigi su tėvais reikia matytis 16 savaičių.

Daug žmonių pasakytų, kad tai trunka ilgai ir kainuoja, bet ar mes turime alternatyvą? Mes turime vaiką, kuris buvo pakartotinai mušamas, dėl to jis gali turėti problemų paauglystėje. Tarkime, jauna mergaitė gali imti save žaloti, patekti į ribines situacijas. Visuomenei daug kainuotų, jei nesuteikdami pagalbos šiuos žmones prarastume.

Iš tyrimų tiek daug žinome apie smurto pasekmes – įvairios ligos, depresija, psichologinės ar kitos sveikatos problemos. Tikimybė padidėja, jei vaikystėje turėjai tokių patirčių. Tačiau tą patyrusius vaikus galima išgydyti, problemas išspręsti, tik tą reikia pradėti daryti kuo anksčiau.

Daugeliui žmonių atsitinka blogų dalykų, nusivylimų, praradimų, netekčių, bet su tuo galima susidoroti. Minėta programa padeda tėvams. Daug tėvų vėliau sako, kad nebuvo patenkinti tais laikais, kada mušė vaikus, gąsdino juos ir paskui tokioje atmosferoje eidavo miegoti.

– Taigi smurtaujantiems tėvams suteikiate galimybę pasitaisyti, vaikų nepaimate iš šeimos?

– Kartais vaikus iš šeimos užtenka paimti kelioms dienoms – kol bus ištirta situacija, nustatyti rizikos faktoriai. Jei esi nusikaltėlis, kuris vartoja narkotikus ir paskui dar muša vaiką, neturėtum auginti vaiko. Būti tokioje aplinkoje vaikui per daug pavojinga. Dauguma vaikų, kurie buvo mušami šeimose, faktiškai lieka šeimoje. Jei smurtas nedidelis, pavyzdžiui, pliaukštelėjimas, vaikas nesužeistas, jis nebus paimtas iš šeimos.

– Po ilgų metų diskusijų šįmet Lietuvoje pagaliau uždrausta vaikus auklėti fizinėmis bausmėmis. Tačiau kiek, jūsų manymu, prireiks laiko pakeisti visuomenės įpročius?

– Pamenu, kada Švedijoje 1979 m. priėmė panašų įstatymą, buvo didžiulė žiniasklaidos informacijos kompanija. Kiekvieno naujagimio tėvai sulaukdavo informacijos, kiekvienoje gydymo įstaigoje buvo informacijos apie tai, kokios alternatyvos, ką rinktis vietoje fizinių bausmių. Dauguma žmonių tam pritarė.

Cecilia Kjellgren
Manau, augdama jaunoji karta įgauna galią. Kada patys vaikai sako – „Tu negali to daryti“, „Tai Švedijoje uždrausta“. Žinoma, dalis mušamų vaikų su tėvais nesiginčija, jų bijo, bet tada kiti vaikai imasi žingsnių. Pavyzdžiui, mušamo vaiko draugas sako girdėjęs, kad geriausias jo draugas mušamas, apie tai praneša mokytojams arba savo tėvams ir tada suaugusieji reaguoja.

Nors vaikų mušimo Švedijoje dramatiškai sumažėjo, tokių atvejų vis dar yra.

– Ką po skaudžių tragedijų patartumėte Lietuvai?

– Manau, labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai gautų galimybę keisti tėvus, jiems padėti. Svarbu pasiūlyti pagalbą tėvams, užbėgti smurtui už akių. Ir, žinoma, padrąsinti vaikus, kad jie žinotų – suaugusieji negali jų mušti. Tai svarbu ir galinga.

Ir, žinoma, reikia pažiūrėti į visus tragiškus atvejus, ištirti, kas buvo ne taip, peržiūrėti, kokius įrašus iki nužudymo turėjo medicinos įstaigos, mokyklos. Tai tam, kad visos institucijos ateityje galėtų dirbti kartu ir sustabdyti panašias nelaimes.

Dr. C. Kjellgren yra paskelbusi dešimtis straipsnių moksliniuose psichiatrijos, psichologijos ir medicinos žurnaluose, yra knygų apie seksualinio smurto pasekmes bendraautorė ir nuolatinė tarptautinių konferencijų dalyvė. 2016 m. Švedijos vaikų gerovės fondas C. Kjellgren apdovanojo nacionaline premija.