Kaunietis Šarūnas Šiugžda su būriu draugų pirmadienį užsuko į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatinį archyvą. 20 žmonių grupė pasinaudojo galimybe po to, kai sekmadienį bėgo Berlyno pusmaratonį.
„Kartu nusprendėme pamatyti Lietuvai svarbų dokumentą. Mūsų neleido, nes tai ne biblioteka ir ne muziejus, jie labai dėl to apgailestavo ir atsiprašė, labai maloniai paaiškino. Pati archyvo vadovė, nors nei prašėme, nei klausėme, atėjo, pasakė, kad puikiai supranta Lietuvą – mūsų šalyje dingę labai daug svarbių dokumentų, tai Lietuvai labai svarbus dokumentas, tad suprantama, kodėl mus tai domina ir kodėl mes čia esame. Tačiau, aiškino ji, tokios taisyklės“, – tai, kad negalėjo išvysti norimo dokumento, pasakojo Š. Šiugžda. Jo teigimu, archyvo vadovė paprašė ir kitų lietuvių čia nesilankyti – archyvo tikslas kitoks. Taip pat muziejaus vadovė išreiškė pažadą dokumentus viešinti.
Pasak Š. Šiugždos, nuo savęs muziejaus vadovė pridėjusi, kad tai tikrai nėra nepriklausomybės aktas, o originalus laiškas Vokietijos Vyriausybei, kitaip tariant, informavimas apie nepriklausomybės faktą.
„Jie nemano, kad tai yra Nepriklausomybės aktas. (…) Kad tai originalus dokumentas, niekas nesiginčija, bet koks šio dokumento formatas? Apie tai reikėtų kalbėti ir sąžiningai sau atsakyti, mes tiek norime, kad tai būtų aktas, kad turbūt bet ką pavadinsime aktu“, – teigia pašnekovas.
Š. Šiugždos manymu, reikėtų mažyčio tyrimo, kaip buvo skelbiamos kitų šalių nepriklausomybės, kokie aktai ir laiškai buvo rašomi, kaip jie traktuojami politikoje ir diplomatijoje. „Man keista, kad apie tai nebuvo niekur kalbama, nebuvo jokio normalesnio tyrimo, palyginimo su kitomis šalimis, kurios skelbė nepriklausomybę“, – sakė kaunietis.
Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos atstovai DELFI patvirtino, kad archyve iš tikro lankėsi grupė žmonių iš Lietuvos. Su jais susitiko ir bendravo archyvo direktorė. Pasak ministerijos, saugomo originalo pamatyti neleidžiama, tačiau galima užsisakyti ir peržiūrėti mikrofilmus – dokumentų kopijas. Kad atvykus nereikėtų laukti, geriausia norimus dokumentus užsisakyti iš anksto. Detalesnė informacija, kaip tą padaryti, teikiama interneto svetainėje.
„Minimas dokumentas yra Lietuvos Tarybos laiškas Vokietijos vyriausybei, kuriame kreipiamasi dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“, – į klausimą, ar, jų akimis, tai nepriklausomybės aktas, ar laiškas Vokietijos vyriausybei, lakoniškai atsakė URM.
L. Mažylis: aktu jis niekada ir nesivadino
„Nepaprastai svarbi žinia, kad net 20 žmonių Berlyne sugalvojo eiti mano pėdsakais, reikia juos už tai pagirti“, – išgirdęs, kad būrys entuaziastų bandė patekti į archyvą, reagavo VDU profesorius L. Mažylis. Jis aiškina, kad visame pasaulyje archyvai panašūs – tai nėra muziejai, jų paskirtis saugoti, tad bet ko neįleidžia.
„Reikia žmonėms paaiškinti, kad jų neįleidžia ne kokie nors tautų priešai. Archyvai turi savus įstatymus, todėl grupių prie dokumentų, kurie yra dešimtmečiais saugomi išskirtiniame slėgyje, išskirtinėje drėgmėje, išskirtinėje temperatūroje, kad jie negestų ir išsilaikytų dar 100 metų, neprileidžia. Supraskit, jei pradėtų leisti ekskursijas, iš dokumento neliktų nieko“, – kalbėjo profesorius.
Tačiau nustatyta tvarka palanki tyrinėtojams – jam pakako parašyti, kad yra universiteto profesorius, norėtų tapti skaitytoju ir susipažinti su 1917-1918 m. Lietuvos Tarybos dokumentais. Tada atėjo atsakymas, kad yra užregistruotas prašomai dienai, kartu atsiųsta 118 puslapių su galinčių dominti bylų sąrašu, pabrėžta, kad per dieną gali supažindinti su ne daugiau kaip 10 bylų.
Dar reikėję užpildyti anketą, kurioje buvo pilna sudėtingų teisinių sakinių vokiečių kalba. Vokiškai skaitančiam L. Mažyliui į pagalbą tekę pasitelkti ir universiteto vokiečių kalbos specialistus.
L. Mažylis pakomentavo Š. Šiugždos išsakytas mintis, kad tai gali būti ne aktas, o laiškas Vokietijos vyriausybei.
Taigi, sako jis, logiška, kad Vokietijos archyvo atstovams atrodo, kad to negalima vadinti aktu – tai nutarimas kreiptis į vyriausybę. Tačiau, tvirtina L. Mažylis, tai ir yra dokumentas, kurio ieškojome.
Z. Butkus: reikia tirti – tai gali būti akto nuorašas
Tuo iki galo nėra tikras Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Zenonas Butkus.
„Reikia žiūrėti bylą, kurioje dokumentas rastas. Kodėl jis ranka rašytas? Gali būti, kad signataras Jurgis Šaulys iš karto po Vasario 16 akto priėmimo jį įteikė vokiečiams. Kita hipotezė – patys vokiečiai, kurie tuo metu buvo užėmę Lietuvą, kaip spaudimo priemonę paprašė dar kartą įrodyti, kad tikrai paskelbtas aktas ir kad jį visi pasirašė. Tai vadinama notifikacija – pranešimas, įteikimas kitai valstybei apie paskelbtą nepriklausomybę“, – koks dokumentas iš tikro rastas, komentuoja Z. Butkus.
Jis primena, kad Lietuvoje buvusi vokiečių karinė vadovybė akto nepripažino, konfiskavo „Lietuvos aidą“ su išspausdintu aktu, tik Tarybos sekretorius Petras Klimas išsaugojo gal 100 egzempliorių.
Svarbu žinoti ir tai, kokia proga aktas vokiečiams įteiktas. „Niekas nepavydi radimo fakto, tiesiog reikia toliau tirti ir atsakyti į klausimus“, – aiškino Z. Butkus.