„Profesorius sugalvojo ir atėjo su pasiūlymu. Mes pasakėme, kad tai gera idėja, tegul važiuoja ieškoti, todėl universitetas suorganizavo šitą ekspediciją. Profesorius buvo tuo labai susidomėjęs, jis senas kolekcininkas, yra labai preciziškas, tikslus ir detalių paieškų mėgėjas. Išvažiavo ir visiškai sėkmingai pataikė“, - pasakoja profesorius Š. Liekis.
Pasak dekano, tam net neprireikė didelių investicijų: užteko padengti kelionės išlaidas, pragyvenimą ir sumokėti komandiruotės pinigus. Š. Liekis sako, kad VDU apskritai orientuotas į tarpdisciplininį mąstymą bei laisvą iniciatyvą, todėl niekam nė nekilo idėjos, kodėl istoriko išsilavinimo neturintis žmogus negalėtų vykti ieškoti Vasario 16-osios akto.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Raimundas Lopata pasakoja, kad profesionalūs istorikai praėjusių metų vasaros pradžioje irgi buvo sugalvoję ieškoti Vasario 16-osios akto, kai jis pats dirbo ekspremjero Algirdo Butkevičiaus vyriausiuoju konsultantu. Buvo nubrėžtos trys paieškų kryptys – Maskva, Berlynas, Stokholmas. Pirmiausia buvo pasirinktas Berlynas, apskaičiuota, kad dviem savaitėms reiktų apie 5 tūkst. eurų finansavimo.
„Kol ėjau iki premjero biuro, istorikai skambina ir sako, kad archyvai suskaitmeninti ir jie peržiūrės skaitmenas. Tai va, jie skaitmenas žiūri iki šiol. O Liudas, kaip sakė Marijonas, pakėlė subinę ir nuvažiavo“, - sako R. Lopata.
Tiesa, jis teigia, kad profesionalūs istorikai paprastai ieško ne tik konkretaus dokumento, bet ir domisi visu kontekstu, todėl jų tyrimų laukas visuomet platesnis.
„Bet tai, ką jis rado, mano nuomone, yra originalų originalas. Kas tai patvirtina? Pirma, Lietuvos Taryba visuomet turėjo problemų su mašininkėmis, todėl dažnai rašydavo ranka, mašininkės kartais ateidavo, bet protokolavimas buvo labai prastas. Antra, kai matome mašinėle spaustą originalą, tai spausdinant buvo daromos klaidos. Tuomet būdavo taisoma ranka. Pavyzdžiui, spausdintame variante buvo praleistas žodis „kaipo“. O pagal ką taisė? Pagal ranka parašytą šitą tekstą“, - sako R. Lopata.
Kaip Vasario 16-osios aktas pateko į Berlyną? Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavčius pasakoja, kad preambulėje pasakyta, jog Vasario 16-osios aktas pirmiausia skirtas Rusijos ir Vokietijos vyriausybėms, o vėliau ir kitų šalių vyriausybėms. Todėl iškart aiškios dvi kryptys – Berlynas ir Maskva.
„Be to, iš daktaro Jurgio Šaulio ir Petro Klimo prisiminimų bei dienoraščių mes žinome, jog 1918 m. vasario 16 dienos pavakare J. Šaulys Vasario 16-osios nutarimo originalą traukiniu iš Vilniaus atvežė į Kauną ir įteikė Vokietijos okupacinei administracijai, kaip oficialų Lietuvos Tarybos sprendimą“, - sako A. Kasparavičius.
Kodėl tuomet šio akto nebuvo ieškoma Berlyne? Istorikas teigia, kad Lietuvoje keliolika metų vyravo labai emocinės, proginės ir šiek tiek provincialios nutarimo paieškos.
„Jo buvo ieškoma pirmiausia pačioje Lietuvoje, buvo griaunamos sienos, ieškoma šuliniuose, rentiniuose, bičių aviliuose, užkasto žemėje ir panašiai. Bet tai buvo neprofesionalus požiūris, o esminės kryptys, kur ieškoti Vasario 16-osios akto buvo pakankamai aiškios: Maskva ir Berlynas. Kitas vertus, buvo linkstama manyti, kad didesnė tikimybė buvo rasti Rusijos archyvuose“, - sako A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, buvo žinoma, kad kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, didelė dalis jos archyvų buvo išvežti į Rusiją ir tik vėliau dalimis grąžinti Vokietijai.
A. Kasparavičius ironizuoja, kad buvo manoma, esą rusai dirbo labai gerai ir tuos archyvus iki grąžinimo „persijojo“. Tačiau istorikas sako, kad gali būti, jog Josifo Stalino ir jo parankinių kaizerinės Vokietijos laikų archyvai nedomino, todėl jie Vokietijai grąžinti „nepersijoti“ arba galbūt išvis nebuvo išgabenti į Rusiją.
„Pasirodo reikėjo labai nedaug pastangų ir palyginus nedidelio finansavimo. Šiuo atveju garbė Vytauto Didžiojo universitetui bei Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanui Š. Liekiui, kuris tai parėmė, suprato šios komandiruotės reikšmę ir išsiuntė profesorių L. Mažylį į Berlyną“, - sako A. Kasparavičius.
R. Lopata kelia dar kitą versiją, kodėl ir kaip aktas pateko į Berlyną. Pasak jo, Vokietijoje tuo metu kaip tik panašiomis dienomis buvo vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris irgi galbūt galėjo pervežti aktą.
Beje, R. Lopata sako, kad pirmą kartą tarpukariu Vasario 16-oji švęsta 1919 m., kai tas pats P. Karevičius išleido bažnytinį cirkuliarą visiems kunigams kviesdamas aukoti mišias Vasario 16-osios proga.
Istorikas A. Kasparavičius sako, jog Lietuva nepriklausomybę 1918 m. paskelbė susiklosčius palankioms tarptautinės aplinkybėms: pirmiausia, Rusiją nusiaubė revoliucijos, nuverstas caras, į valdžią atėjo bolševikai, antra, Vokietija pralaimėjo Pirmą pasaulinį karą.
Kaip žinoma, Lietuva nuo 1915 m. realiai buvo okupuota kaizerinės Vokietijos, nors formaliai priklausė Rusijos imperijai.
Lietuvoje siautė badas, ypač didžiuosiuose miestuose. „Vilniuje kas mėnesį mirdavo po kelis šimtus žmonių iš bado. Turint omenyje, kad mieste iš viso buvo vos keli šimtai tūkstančių gyventojų, tai mirčių buvo daug", - sako A. Kasparavičius.
Šiame kontekste Lietuvos Taryba ėmėsi iniciatyvos skelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe: iš pradžių buvo nutarta paskelbti Lietuvą nepriklausoma išsaugant ryšius su Vokietija, vėliau pamačius, kad Vokietija karą pralaimi, šalis paskelbta nepriklausoma nei nuo Rusijos imperijos, nei nuo Vokietijos.