"Kėdainiai, vaikas darželyje pasako apie smurtą. Auklėtoja sureaguoja (...), dar auklėtoja papasakoja apie tai, kad ji matė ir mamą sumuštą. Klausimas yra toks, kada mes pamatome smurtą prieš suaugusį, mes kam pranešame? Turime kam pranešti? Koks yra sektorius šitų paslaugų? Ir kas galėtų užsiimti, kad ta mama jau galėtų gauti psichologinę pagalbą? Tokių paslaugų mes turime minimaliai. (...) Suaugęs žmogus renkasi, ar jam reikia tų paslaugų, gana dažnai pasako - ne, gana dažnai neigia patį atvejį", - kalbėjo E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje 50 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, iš jų praktiškai visos - su vaikais, "vaikai lieka gyventi su tėčiu ar mama, papuola į naujas santuokas, sugyventinius, įvairius kitus ryšius, šeimos ratas plečiasi, atsiranda daug kitų interesantų, skirtingų mamos arba tėčio interesų, kur vaiko interesas ne visada būna pirmas ir pagrindinis".
"Kai kurie įstatymų leidėjai pradėjo klausti, ką reikėtų daryti? O gal reikėtų fiksuoti informaciją apie sugyventinius - neišeina, kokiu būdu mes tą informaciją apie sugyventinius rinksime. (...) Vaikai papuola į vienas ir kitas situacijas asmeninėje šeimyninėje aplinkoje - gali būti mylimi, nemylimi, terorizuojami, mušami, situacijos gali būti įvairios", -sakė E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė šioje situacijoje akcentavo būtinybę pasitikėti vaikais ir gebėjimą išgirsti, ką jis pasako.
"Kitas dalykas - kas atsitinka po to, kai jis pasako. Kėdainiuose, jokiu būdu nenoriu smerkti, bet labai gerai sureaguoja auklėtoja, praneša Vaiko teisių skyriui. Vaiko teisių skyrius pradeda veiksmą atlikti, per tą laiką praneša mamai, mama atvažiuoja, pasiima vaiką. Ar čia gerai? Aš nebūčiau tikra, kad mamai reikėtų tą vaiką iš karto atiduoti", - sakė E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį ir į pareigūnų bendravimo su vaiku ypatumus.
"Vaiko teisių skyrius praneša teisėsaugai, atvažiuoja teisėsaugos pareigūnai. Vėliau, kai peržiūrime, sako, apklausos nebuvo. Vaiko teisių skyriui atrodytų - kaip apklausa. (...) Dažnai tyrėjai bendravimo su vaiku nelaiko apklausa. Jie tik pasitikslino detales. Bet kuris psichologas pasakytų, kas tai yra (...). Šitoje situacijoje reikia galvoti, kas ir kaip yra daroma", - sakė E. Žiobienė.
Pasak jos, taip pat svarbu, kokiu teisės aktu vadovaujantis pradedamas tyrimas - Baudžiamuoju kodeksu ar pagal Smurto privačioje erdvėje įstatymą. Nuo to priklauso kardomosios priemonės ir pagalbos smurto aukai galimybės.
Kontrolierė akcentavo, kad byloje yra labai svarbus įstatyminis atstovas. Pasak jos, svarbu visais atvejais įvertinti, ar tikrai vaiko mama ar tėtis atstovaus vaiko, o ne savo interesams.
"Šitoje situacijoje Europos Taryba yra priėmusi gaires (...), kuriose yra aprašyta ir teisininko paskyrimas, ir įstatyminio atstovo, kaip reikėtų vaiką apklausti, kuo vadovautis. Kaip ir dokumentais mes daug ką turime ir įrankių turime, bet reikia kiekvieną kartą apgalvoti konkrečią situaciją", - kalbėjo E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė akcentavo, kad visos pagalbos smurto artimoje aplinkoje priemonės negali būti nukreiptos tik į socialinės rizikos šeimas.
"Aš pamenu, kai man buvo gal dvidešimt metų, kai šalia studijų dirbau darbe, ir mano vadovas sakė: paprastai, kad žmogus su moksliniais laipsniais yra "svoločius", žino tik jo žmona. Pirmą kartą labai nustebau, bet realiai gyvenimas rodo visai ką kita. Ne tik socialinėje rizikoje yra smurtas. Galite turėti labai išsilavinusias, protingas, pinigingas šeimas ir didelį smurtą šeimoje, užslėptą smurtą prieš suaugusįjį, prieš vaikus. Taigi nukreipti paslaugas tik į socialinę riziką yra labai ydinga", - sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė apgailestavo, kad ne visose savivaldybėse yra vienodos galimybės nukentėjusiems gauti paslaugas.
"Atkreipkime dėmesį į mažesnes savivaldybes. Labai dažnai savivaldybėje nėra nė vienos nevyriausybinės organizacijos arba nevyriausybinė - tik viena kita, bet paslaugų nelabai teikianti, kartais savivaldybė ir neįsileidžia, nėra bendradarbiavimo tarp savivaldybės atskirų padalinių (...). Tai nepateisinama ir neatleistina, nes visur yra tas pats vaikas, ir tas vaikas yra kaip vienetas, kuriam reikalinga čia ir dabar", - sakė E. Žiobienė.
Apibendrindamas informaciją apie smurto artimoje aplinkoje mastus, policijos generalinis komisaras Linas Pernavas atkreipė dėmesį, kad iki 2011 m. dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjusieji asmenys privataus kaltinimo tvarka patys turėjo su pareiškimu kreiptis į teismą. 99 proc. asmenų į teismą nesikreipdavo.
"Nuo 2012 m. mes pradėjome skaičiuoti statistiką, kad tokių nusikaltimų jau buvo daugiau nei 4000. 2013-2015 m. tų nusikaltimų svyravo tarp 7-8 tūkst. Pernai šis skaičius pasiekė beveik 11 tūkst. nusikaltimų", - sakė L. Pernavas.
Policijos generalinis komisaras apgailestavo, kad tik šiek tiek daugiau nei 22 proc. asmenų, kaltinamų smurtu artimoje aplinkoje, realiai buvo teisme, kitais atvejais sprendimai priimti už akių ir skirtos baudos.
"Tai reiškia, kad iš 10 tūkst. tik pora tūkstančių pamatė teisėją, teismą, realų procesą ir, tikėtina, kad bent dalis jų suprato, ką jie padarė ir už ką juos teisia. Reikia pamąstyti, ar turime priiminėti didžiąją dalį sprendimų už akių, ir antras dalykas, ar bauda yra geriausia bausmė už tokį nusikaltimą. (...) Įsivaizduokite - vienas iš šeimos narių gauna baudą, o kas moka? Moka visa šeima", - sakė L. Pernavas.
Pasak policijos generalinio komisaro, nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičius svyruoja nuo 3 tūkst. iki praėjusiais metais - 2,7 tūkst.