Nevaržomas apsisprendimas?
Panevėžietė Ieva prieš beveik porą mėnesių susilaukė pirmagimio, turi mylimą vaikiną, tačiau oficialiai prisiekti amžinos meilės neskuba. Jauna mama tikino, kad santuokos liudijimas nieko nepakeistų.
„Iš pradžių planavome susitaupyti pinigų vestuvėms, tada įsigyti būstą, o galiausiai susilaukti vaikelio. Tačiau gyvenimas pasisuko netikėta linkme ir dėl to visai nesigailime“, – „Sekundei“ pasakojo Ieva.
Mergina prisipažino, kad sprendimui atidėti santuoką pritaria ne visi. Nors poros tėvai ir artimiausi draugai jokių priekaištų neturi, močiutės įsitikinusios, kad vaikelis privalo gimti šeimoje, todėl skatina aukso žiedus sumainyti bent civilinės metrikacijos skyriuje.
Tačiau jauna mama nė neketina klausyti vyresniosios kartos patarimų ir skubinti įvykių. Tokių istorijų ne viena.
Pasak psichologės Eglės Zubienės, jauni žmonės vis rečiau skuba oficialiai įteisinti santuoką, o tam įtakos turi ne tik pasikeitusios vertybės, bet ir noras nepasiduoti visuomenės spaudimui.
„Netgi politikai garsiai svarsto, kas yra šeima, bando apibrėžti įvairias sąvokas, o tai tik blogina situaciją. Girdint valdžios atstovų pamokymus, kaip reikia gyventi, jaunuoliams kyla noras priešintis“, – įsitikinusi psichologė.
Kaip pasakojo E. Zubienė, iš klientų jai ne kartą teko girdėti, kad spaudimas gyventi pagal kitų sugalvotas taisykles jaučiamas net mokykloje.
Pradinių klasių mokiniai tikybos pamokose verčiami labai griežtai laikytis taisyklių, baudžiami dėl praleistų sekmadienio mišių, o tai skatina norą maištauti, pažeisti nusistovėjusią tvarką. Pernelyg griežti reikalavimai skatina į sakramentus žiūrėti su baime ir priimti juos ne kaip šventę, o tarsi primestą pareigą ar net bausmę.
„Griežti nurodymai laikytis kitų sugalvotų taisyklių ir laisvės nebuvimas, ilgainiui nuo Bažnyčios atskiria daugybę vaikų, paauglių bei jų tėvų. Jaunuoliui sutikus mylimą žmogų, noras priimti savarankiškus sprendimus niekur nedingsta, todėl ryžtamasi atsisakyti bažnytinės santuokos ir gyventi nesusituokus“, – mano E. Zubienė.
Subręstame skirtingai
Kuo greičiau įteisinti šeimą dažnai ragina ir artimieji. Tėvai ir seneliai ilgai bendraujančioms poroms primena, kad gyventi „susimetus“ nėra pats geriausias sprendimas.
Pasak E. Zubienės, tokios užuominos ne gelbsti, o gali pakišti koją. Žmonės subręsta skirtingu metu, jų interesai labai įvairūs, todėl nereikėtų versti kitų gyventi taip, kaip norime mes.
„Patarti, kada jau laikas susituokti, tikrai niekas negali. Viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus, jo gebėjimo nemeluoti sau ir brandos. Tyrimai atskleidė, kad prieš keletą dešimtmečių jaunuoliai subręsdavo gerokai greičiau, vos sulaukę 18 metų. Dabar, specialistų teigimu, vaikinai subręsta tik iki 27-erių, o merginos keleriais metais anksčiau. Tačiau tai dar nereiškia, kad jaunuolių jausmai pasmerkti pražūčiai. Juk visi žinome gausybę pavyzdžių, kai vos pilnametystės sulaukusios poros kartu praleidžią visą gyvenimą, o vyresnio amžiaus žmonių šeiminis ryšys baigiasi vos po kelių mėnesių“, – „Sekundei“ teigė specialistė.
Norėdamas įsitikinti, kad susituokti nėra per anksti, kiekvienas privalo gerai pažinti pats save: skaityti knygas, gilintis į savo poreikius, jų priežastis ir, žinoma, subręsti santykiams. O tai padaryti ne visuomet lengva.
Pasak E. Zubienės, šiuo metu auga karta, kuri vaikystę praleido ne su tėvais, nes jie emigravo, o su seneliais ar kitais giminaičiais. Dėl nesaugių pirmųjų gyvenimo metų tokiems vaikams užaugusiems nėra lengva prisirišti prie vieno žmogaus ir jam įsipareigoti, o tai kliudo sukurti laimingą santuoką.
Jau atradusiesiems savo antrąją pusę psichologė pataria vis dėlto per ilgai nedelsti. Jeigu žmonės kartu pragyvena dešimt ar daugiau metų, paprastai nebėra jokios prasmės tikėtis santuokos.
Ilgai draugaujančios poros neretai pasuka skirtingais keliais arba jausmai išblėsta, lieka rutina, o vestuvės nebekelia džiugesio.
Nori tikrumo
Sužadėtinių kursus organizuojančio Panevėžio vyskupijos šeimos centro direktorės Jolantos Masiokienės teigimu, 2016-aisiais pamokėles lankiusių vyrų amžiaus vidurkis siekė 28-erius metus, o moterų – 26-erius. Dauguma porų jau kurį laiką gyveno kartu, tačiau ilgainiui pajuto norą įprasminti santykius ir suteikti jiems tikrumo.
Direktorė prisipažįsta, kad prieš santuokos kursus būsimiems jaunavedžiams mėgsta užduoti šiek tiek provokuojamą klausimą: „Kodėl norite sumainyti žiedus, jeigu ir toliau galite gyventi nesusituokę?“ O atsakymai dažniausiai būna labai panašūs.
„Vestuvėms besirengiančios kartu gyvenančios poros teigia, kad nori tikrų santykių ir tikro buvimo kartu. Jauno žmogaus širdyje gyvas troškimas sukurti laimingą šeimą“, – įsitikinusi J. Masiokienė.
Šeimos centro direktorė pabrėžė, kad sprendimas iki vestuvių gyventi kartu ne visuomet yra teisingas žingsnis. Nors vaikinas ir mergina tada geriau pažįsta vienas kitą, išbando santykių stiprumą ir gebėjimą nepasiduoti rutinai, tačiau tai gali paskatinti jausmų atšalimą.
„Dauguma kartu gyvena dar iki santykių įteisinimo, tad ir sprendimas tuoktis nebėra visiškai laisvas. Žmonės tarsi nebeturi kito varianto ir „nuslysta“ į santuoką. Visuomet yra dvi medalio pusės. Viena vertus, džiugu, kad pora subrendo įsipareigojimams ir nusprendė prisiekti amžiną meilę, tačiau, kita vertus, kyla klausimas, ar tas sprendimas buvo priimtas laisva valia. Dabar vyrauja nuomonė, kad noras kartu gyventi veda į santuoką, tačiau per ilgai užgaišus, nuolat bandant santykius, vestuvėms galima ir nepasiryžti“, – teigė centro direktorė.
Svarbu pasiruošti
J. Masiokienė įsitikinusi, kad apie vieną iš įsimintiniausių dienų svajojančioms ir tvirtų santykių trokštančioms poroms pasiruošti tam žingsniui būtina. Reikia, kad sužadėtiniai suvoktų savo apsisprendimo svarbą ir jam gerai pasirengtų.
Pasak jos, norint kartu keliauti per gyvenimą kaip vyrui ir žmonai, privalu žiūrėti viena kryptimi bei stengtis, kad pagrindiniai dalykai (vertybinės nuostatos, požiūris į vaikus ir tikėjimą) nesiskirtų.
„Normalu turėti skirtingą nuomonę, bet ne apie pagrindines vertybes. Kartais, kai poros atsiveria, galima pastebėti, kad jų gyvenimo kryptys – visiškai skirtingos. Būtent atvirai pasikalbėti ir skirti sužadėtinių kursai. Per juos išsiaiškinama, kad dėl įvairių priežasčių ne visiems pavyksta atvirai kalbėtis apie svarbius dalykus ir aptarti rūpimus klausimus. Santuoka – nenutrūkstamas procesas, per jį mokomės būti kartu su kitu, todėl būtina nebijoti žodžiais išreikšti savo jausmus. Visą gyvenimą praleisti su tuo pačiu žmogumi yra ne išimtis, o tikrovė, į kurią ir kviečiame ketinančiuosius tuoktis“, – mintimis dalijosi J. Masiokienė.
Centro direktorės teigimu, kitose šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, sužadėtinių kursai organizuojami net ir tiems, kurie žiedus nori sumainyti tik civilinės metrikacijos skyriuje.
Lietuvoje jie pirmiausia skirti nuoširdžiai tikinčioms poroms, o ne tiems, kurie ceremoniją bažnyčioje renkasi tik dėl tradicijų ir gražių apeigų. Pasak jos, ne visi privalo tuoktis bažnyčioje, tačiau specialios pamokėlės naudos galėtų duoti kiekvienam.
„Kursai rengiami tam, kad būtų padėta porai apsispręsti, stabtelėti ir pasižiūrėti į savo santykius, nuostatas, vertybes. Per juos paliečiamos įvairios temos, sužadėtiniai atlieka užduotis ir gauna galimybę pasikalbėti apie įvairius dalykus, kurie galbūt dažnai būna nutylėti. Kursus galima palyginti su technine automobilio apžiūra, kurią perėjusi pora nusprendžia, ar „važiuoti“ toliau“, – juokavo J. Masiokienė.
„Paskutinį išbandymą“ išlaiko ne visi įsimylėjėliai. Išklausiusios kursų keletas porų nusprendė atidėti vestuvės, tačiau tokių, pasak J. Masiokienės, mažuma.
Recepto nėra
Norint, kad šeiminis gyvenimas būtų laimingas, stebuklingų burtažodžių ieškoti neverta. Užuot tai darius, centro direktorė pataria prisiminti, kad santuokoje svarbu ne tik mėgautis gražiomis akimirkomis, bet ir ištverti sunkumus.
„Prieš porą metų Panevėžyje svečiavosi Lenkijos kunigas Ksaveras Knocas OFM Cap. Pasak jo, žmonių santykius galima palyginti su fortepijonu, kurio kiekvienas klavišas skamba skirtingai. Sutuoktinių ryšyje galime rasti daugybę spalvų ir garsų: pagarbą, ištikimybę, lytinius santykius, emocinį ryšį bei Dievo artumą. Nuostabiu instrumentu galime išgauti kelių garsų melodiją, bet galime sugroti ir Bacho kūrinį. Jei santuokoje grojame visais garsais – kuriame nuostabų santuokinį kūrinį“, – palygino Šeimos centro vadovė.
Tačiau tą žino ne visi. 2016 metais Panevėžyje užregistruotos 588 santuokos ir 325 ištuokos. Panevėžio civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Dianos Zacharienės teigimu, skirtingais keliais pasukti dažniausiai nusprendžia būtent jaunuoliai.
„Vidutinis jaunavedžių amžius dabar svyruoja nuo 25 iki 35 metų, o santuokų priežastys labai įvairios. Visuomet sakau, kad žmonės tuokiasi tik iš meilės, tačiau įteisinti jausmus neretai pastūmėja jau esantis arba greitai gimsiantis vaikelis. Deja, tai nuo skyrybų neapsaugo“, – apgailestavo vedėja.
D. Zacharienė prisipažino nežinanti sėkmės recepto, tinkamo kiekvienai porai, tačiau juokavo, kad šiais laikais visą iniciatyvą perėmė moterys. Būtent jos dažniausiai teiraujasi apie santuoką, sumoka mokesčius ir perima visus vestuvių rūpesčius.