„Balandžio 18 dieną bus dveji metai, kai esu visiškai švarus“, – sako su savo priklausomybe jau daug metų kovojantis klaipėdietis Dalius (tikrasis vardas redakcijai žinomas. – Autor. past.). Tačiau jis sako, kad atsipalaiduoti negali – priklausomybė nagus suleidžia giliai.
38-erių Dalius pasakojo, kad genamas noro pajusti „kaifą“ nešė iš namų daiktus, vogė, melavo mamai, buvo kelis kartus teistas, net pakliuvęs į kalėjimą, vėl vogė. Vyras prisipažįsta, jog buvo momentas, kai jis net laukė mirties, kuri turėjo išgelbėti jį nuo fizinių kančių, kuomet jis tiesiog gulėjo lovoje negalėdamas net savimi pasirūpinti.
Norėjo užpildyti tuštumą
„Pradėjau durtis būdamas šešiolikos, maždaug apie 1994 metus, o svaigintis pradėjau anksti – išgėrinėjimai su draugais, „žolytė“, barbitūratai. Tada man buvo gal dvylika, sunku atgaminti. Augau be tėvo, bet namuose nieko lyg ir netrūko – buvo mama, seneliai, kurie rūpinosi. Visgi viduje buvo tuštuma. Aplinkiniai kieme kažkuo vis girdavosi – „mano tėtis tą, mano tėtis aną“, o aš tėvo neturėjau. Aš nuolat buvau gatvėje su draugais, norėjau pritapti prie jų, tad prasidėjo rūkymas, po to, kai norėjosi ir prieš panas pasirodyti, pradėjom gerti. Atėjo nepriklausomybės metai ir tada pradėjo eiti narkotikai. Tai buvo jėga, kurios jeigu pamėginsi, būsi „šūstras“. Pradėjau anksti vogti, nes ne visus mano norus mama galėjo patenkinti, o kad būtų drąsiau vogti, su kompanija išgerdavome“, – savo istoriją pradėjo Dalius.
Vėliau iš nepilnamečių kolonijos sugrįžo Daliaus draugas, kuris buvo nuteistas už vagystes iš butų. Draugas turėjo brolį, kuris žinojo, kur gauti narkotikų.
„Reikėjo pamėginti. Kai pamėginau, pataikė į dešimtuką. Iki tol nuolat būdavo nuotykiai su policija, nepilnamečių inspektoriais, mama nespėdavo manęs traukti. O čia brangiai nekainavo – tada „dozikė“ aguonų nuoviro, vadinamasis kubelis, buvo tik 4 litai. Reikėjo durtis. Smalsumas baimę nugalėjo ir atradau ramybę. Sakiau, kad tai skirta man, nes kojos nesipynė, nesąmonių neprisidarydavau, – pasakojo Dalius. – Buvo grandioziniai planai, kaip ir ką pavogti. Visai priešingai nei kai būdavau prigėręs, kai jūra iki kelių. Tada alkoholis nuėjo į antrą planą. Pamažu plėtėsi draugų narkomanų ratas. Pradėjau atstumti kitus žmones. Pinigų buvo, nes meluodavau mamai, kad pinigų reikėjo eiti į koncertą ar dar kur nors. Mama pasitikėdama niekada negalvojo, kad aš vartosiu ar panašiai. Tais laikais niekas ir nežinojo, kaip mes, narkomanai, atrodome. Vėliau dozės augo, atsirado pinigų trūkumas. Tada pasipylė nesutarimai namuose, daiktų nešimas iš namų, vagystės iš parduotuvių. Po to – rimtesnės vagystės. Sekė teistumai, kalėjimai.“
„Tapetų niekas nepirks“
Pasak pašnekovo, pirmą kartą mintis, kad gal užtenka, atėjo gana vėlai.
„Buvau jau daug metų „prakaifavęs“. Mama buvo privargusi. Jau buvau nuteistas dvejiems metams už vagystes iš parduotuvių, nuosprendžio įsigaliojimas buvo atidėtas. Kol buvau laisvėje, vėl nešiau daiktus iš namų. Faktiškai namuose buvo likę tik tapetai. Ką galėjau pakelti, viską išnešiau. Mama neapsikentusi mane įdavė policijai ir mane pasodino į kalėjimą. Žinoma, ant mamos už tai labai pykau. Bandymų gydytis per tą laiką buvo „en“. Tie gydymai trukdavo tol, kol kažkiek atsigaudavau, sakydavau, kad nebesidursiu, bet išeini ir nori pabandyti dar kartelį. Šiandien sakyčiau, kad tai buvo nemokėjimas gyventi, – svarstė Dalius. – Jau po kalėjimo buvau namuose ir apsidairęs supratau, kad išnešti nebėra ką. Liko tik tapetai, bet jų juk niekas nepirks. Po kalėjimo jau buvo baimė vogti, nes grįžti ten nebesinorėjo. Tuomet pasiprašiau į reabilitaciją. Sakiau, darykit ką norit su manimi. Tai buvo pirmas lūžis, kai pasidaviau ir išvažiavau į reabilitaciją Zarasų rajone.“
Vyras atvirai sako, kad visą laiką save laikė narkomanu, o ne alkoholiku, tačiau būdamas reabilitacijoje paslydo ir ėmė gerti. Suprasdamas, kad reikia keisti gyvenimą, baigė vadinamąją Minesotos programą Vilniuje, susirado moterį, su kuria sukūrė šeimą. Tačiau įsitvirtinti sostinėje nepavyko – koją vėl pakišo alkoholis.
„Buvau pasidaręs tam tikrų išlygų – kad esu narkomanas ir tik narkotikai man trukdo. Sakiau sau, kad jeigu „nesidursiu“, tai gerai gyvensiu, turėsiu darbą, šeimą, pinigų ir nevartosiu narkotikų. Bet darbo nebuvo, nes dirbti, kad ir baigiau proftechninę, nemokėjau. Buvau tinginys, man buvo paprasčiau eiti ir kažką pavogti, ką nors apgauti“, – atviravo Dalius.
Išmetė iš namų
Vėliau vyras vėl buvo reabilitacijoje, susipažino su narkomanais anonimais. Tuomet prasidėjo etapas nevartojimo link.
„Priklausomybės liga yra tokia, kad kurį laiką pabūdavau nepavartojęs, bet vėliau vėl pradėdavau. Kai pradėjau pažinti jausmus, atsirado gėdos jausmas prieš tuos, kurie nevartoja.„Užvartojus“ buvo gėda pasirodyti NA grupėse, todėl lioviausi ten vaikščioti. O su pasauliečiais bendrauti dar ir dabar nemoku. Tada sekė pats juodžiausias mano gyvenimo etapas. Subyrėjo šeima, grįžau į Klaipėdą. Galiausiai „nusivartojau“ tiek, kad tryniausi prie konteinerių, nes vogti nebesugebėjau. Mama mane išmetė į gatvę. Kartais priimdavo, pagailėdavo, pameluodavau jai, kad tvarkysiuosi, duodavau garbės žodį. Bet mano priklausomybė buvo stipresnė už mane. Dieną dvi tris ar savaitę išlaikydavau, bet vėl pradėdavau. Išėjau gyventi į gatvę, gyvenau „padvale“, sirgau krūva ligų, pradėjau pūti“, – prisimena Dalius.
Kalbėdamas apie mamą vyras susigraudino. Nors jam ir buvo skaudu dėl to, kad moteris nepagailėjo jo ir pasiuntė į kalėjimą, vyras sakė jau esantis dėkingas gimdytojai.
„Mamai šiandien esu labai dėkingas už tai, kad ji atrado jėgų ir kad ir kaip jai bebūtų sunku, išvarė mane į gatvę, bet neišmetė iš širdies. Ji mane matė, stebėjo, neįsivaizduoju, ką ji turėjo jausti. Ji mane namo parsivedė leisgyvį. Tuomet buvau metadono programos dalyvis, bet vis tiek vartojau. Nevaikščiojau, pusę metų pragulėjau lovoje. Metadoną duodavo man į namus ir tuomet pradėjau juo prekiauti. Man užaugo sparnai – dirbti nesinori, o čia lengvi pinigai. Su draugais pradėjom prekiauti ir heroinu. Atrodo, buvo 2005 metai. Vėl teistumas – už narkotikų laikymą, nes prekybos nesugebėjo įrodyti. Tai jau buvo paskutinis lūžis.
Mama mane kaip kūdikį slaugė. Atrodžiau baisiai. Nuo badymo ant kojų beveik nebuvo sveikos vietos, o blauzdos iki kelių buvo praktiškai be odos, pūliavo. Gulėjau lovoje, trūko vena, pasipylė kraujas. Iškvietėme greitąją, medikai atvažiavo ir sako: „Ai, narkomanas, trys dienos beliko.“ Mama apsipylė ašaromis, bet kažkaip išgyvenau, viskas sugijo. Nustojau durtis, retkarčiais gerdavau metadoną. Tuo metu man buvo trisdešimt. Pasikeitė mano bendravimo ratas, atsirado vienas pusbrolis, kuris patraukė mane į gerą pusę, šiandien jam irgi esu dėkingas. Susipažinau su moterimi, gyvenu su ja iki šiol. Gimė dukra, sūnus“, – pasakojo iš narkomanijos liūno sunkiai bridęs vyras.
Padėjo narkomanai anonimai
Pasak pašnekovo, atrodė, kad viskas gerai, visko yra, bet kažko vis tiek trūko. Jis vėl įniko į alkoholį. Problemų buvo ir darbe, vyras nuolat gerdavo. Galiausiai jam buvo iškeltas ultimatumas – šeima ar alkoholis.
„Baimė prarasti šeimą suveikė. Grįžti gyventi pas mamą nebenorėjau. Vėl ieškojau pagalbos. Žinojau, kad kodavimasis iš tikrųjų neveikia, kad reikia grįžti į narkomanų anonimų grupes. Tačiau vis tiek dėl vidinio saugiklio nuvažiavau užsikoduoti. Tai jau dariau dėl savęs. Po to iškart grįžau į NA grupę. Kol išgėrinėjau, buvau kelias apžiūrėjęs. Išsirinkau vieną. Buvo ir pavydo jausmas pamačius pažįstamų, su kuriais prieš daug metų kartu buvome reabilitacijoje – jie nevartoja. Suvokiau, kad ir alkoholis daro mano gyvenime problemų. Iki šiol vaikštau į grupę, bandau sveikti. Su grupės pagalba pagerėjo bendravimas šeimoje, su vaikais, su mylima moterimi“, – sakė vyras.
Dalius atsimena, kad kol jis murkdėsi priklausomybės liūne, artimieji jam tiesė pagalbos ranką, tačiau jam to tuomet nereikėjo, jis buvo atsiribojęs. Dalius buvo įsitikinęs, kad yra narkomanas ir mirs būdamas narkomanu. Tačiau, pasak jo, jeigu žmogus pasiryžta keistis ir kreipiasi į NA grupę, jis sulauks palaikymo.
„Sakome, ateik į 90 susirinkimų per 90 dienų. Jeigu tada nepatiks, ką veikiame, ką darome, bandyk kitą kelią. Yra kas sveiksta su Dievu, per bažnyčią, yra užsikodavimai, reabilitacijos. Tačiau asmeniškai niekur neradau tokio supratimo, kaip pas narkomanus anonimus. Tokioje grupėje per kitą priklausomą žmogų galiu pamatyti save. Nors atrodo, kad mūsų istorijos panašios, bet klausantis kitų istorijų pastebiu dalykus, kurių ir pats norėčiau. Yra žmonių, kurie sveiksta 12-15 metų. Girdėdamas jų patirtį galiu laisvai rinktis, ar man elgtis vienaip, ar kitaip. Manęs nespaudžia į rėmus, nesako „daryk taip, nedaryk to, elkis taip“. Atėjus į grupę viskas yra tavo rankose – neįdomu, kokius vartojai narkotikus, iš kur juos gaudavai, ar pardavinėjai, ar esi kitos orientacijos. Mums svarbiausia – kaip tu kovoji su savo liga ir ką darai, kad negrįžtum prie vartojimo“, – turinčiuosius problemų imtis iniciatyvos ragino Dalius.
Įkyrios mintys
„Bendravimas su tokiais pat, kaip aš, duoda man stiprybės. O balandžio 18 dieną bus dveji metai, kai esu visiškai švarus. Galiu pasakyti, kad dabar aš gyvenu. Matau spalvas, užuodžiu kvapus. Nebėra gyvenimas pilkai juodas“, – šypsojosi Dalius.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, priklausomybės klasta dabar pasireiškia kitaip, nes, pasak jo, sveikstančius narkomanus užvaldo kitos idėjos, į kurias pasineriama visa galva.
„Kažkada vaikystėje laikiau papūgėles, žuvytes. Neseniai žmona užsimanė papūgėlių. Įsigijome porą, bet paaiškėjo, kad abu patinėliai. Aš iškart nusprendžiau, kad reikia ir dviejų patelių. Namuose pasidarė vištininkas, užsiėmiau narvų gamyba ir taip toliau, reikia to ar nereikia. Su papūgėlėmis viskas šiaip ne taip baigėsi, pasilikome tik dvi. Tačiau dabar „susirgau“ akvariumais. Jau turiu 100 litrų akvariumą ir kuriu planą įsigyti dar 200-300 litrų. Vis žmonai „narkomaniškai“ užsimenu, kur būtų labai tinkama vieta naujam akvariumui, bandau pamanipuliuoti. Ieškau pasiteisinimų, meluoju, kodėl nusipirkau dar krūvą žuvyčių. Yra tokia įkyri mintis ir jeigu ne narkomanai anonimai, realizuočiau tą mintį iki beprotybės“, – sako Dalius.
Žmonėms, kurie pastebėjo, kad jų artimasis galėjo pradėti vartoti narkotikus, Dalius pataria išlaikyti šaltą protą ir neleisti narkomanui manipuliuoti jausmais. Vienas svarbiausių dalykų – sunaikinti pinigų šaltinį, neduoti pinigų narkotikams ir kartu stengtis jam padėti išsikapstyti, nes kitaip „tėra trys keliai – kalėjimas, ligoninė arba mirtis“.
Informacija
Šiandien, kovo 22 d., 15 val. Savivaldybės posėdžių salėje 3 aukšte (Liepų g. 11) vyks Narkomanų anonimų draugijos susitikimas su visuomene. Kviečiami dalyvauti priklausomybių turintys asmenys, jų artimieji ir kiti suinteresuoti asmenys. Priklausomybę narkotikams turintys asmenys kviečiami į NA pagalbos grupę. Susirinkimai vyksta Rumpiškės g. 6 (bažnyčios bibliotekos patalpose). III – 17.30-18.30 val., VII – 17 val. Informacija telefonu – 860869378, internete – http://lietuvos-na.lt/
„Tai yra vergija“
Vladimiras ŠUPINIS, Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatras
Priklausomybė yra tam tikra psichikos būsena, kuri verčia vartoti vieną ar kitą psichiką keičiančią medžiagą. Visų priklausomybių šerdis yra malonumas, o prielaidų tam, kad žmogus pradėtų vartoti įvairias psichotropines medžiagas, yra daug. Yra įgimtų, paveldimumo faktorių, vėliau įtakos turi psichosocialinė terpė, kurioje vystosi individas, paveldėtas ir įgytas emocinis fonas.
Be to, kažkas jį pastūmėja pabandyti. Labai daug kas priklauso nuo pavyzdžio. Vaikai labai įdėmiai stebi suaugusiuosius ir juos mėgdžioja - kaip elgiasi, kokia nuotaika, ką daro. Esu matęs, kaip vaikai darželinukai pamėgdžioja girtus žmones - jiems tai įdomu, visaip vartaliojasi. Tas pamėgdžiojimas kitą kartą pastūmėja pabandyti. Dažnas vaikas jau vaikystėje pabando alkoholio, bet tai nėra ta patirtis, kurią patiria priklausomybę turintis žmogus. Tai yra psichinė būsena, kai patiriamas malonumas.
Nepaisant vėlesnių problemų, vienintelis priklausomų asmenų tikslas yra pajusti pakitusią psichikos būseną. Laukiamas malonumas yra stipriau už viską.
Nuo noro svaigintis vaistų nėra. Reikia turėti interesų, kad, išstūmus priklausomybę, jos vietoje atsirastų kitas dalykas. Tačiau jeigu jis nenori, niekas nepasikeis. Dažniausiai gydytis tokie žmonės ateina vedami vieno tikslo - pasveikti tiek, kad galėtų vėl vartoti.
Ilgainiui žmogus degraduoja fiziškai, protiškai, socialiai. Tai yra vergija, vergo gyvenimas. Aš visada sakau, kad žmonės pas mus centre gauna tai, ko nori. Jeigu jis nori tik pataisyti sveikatą, tai ir padaro, jeigu nori atsisakyti priklausomybės - siekia to tikslo.