Vilniuje viešėjęs Vengrijos vyriausybės atstovas aiškiai sako, kad sankcijos Rusijai yra neefektyvios, o Viktoro Orbano valdoma Vengrija nori pragmatiškų santykių su Maskva. Anot jo, atkurdama santykius su Rusija, Europa bent iš dalies atkurtų savo konkurencingumą.

P. Szijjártó atmeta bet kokius kaltinimus prorusiškumu ir beda pirštu į valstybes, kurios elgiasi lygiai taip pat, tik gražiau kalba viešai.

- Jeanas-Claude Junckeris yra pateikęs 5 vystymosi scenarijus Europai: pirmas kalba apie dabartinės situacijos tąsą, antras – apie grįžimą vien tik prie laisvos rinkos reikalų, trečias – apie dviejų greičių Europą, ketvirtas scenarijus apima judėjimą konfederacijos link, kai pasirenkami sektoriai, kur reikia bendradarbiauti labiau, o kur kompetencijas perduoti šalims narėms, penktas prilygtų beveik federacijai. Koks yra Vengrijos požiūris, kur turėtų judėti Europos Sąjunga?

- Mes esame suinteresuoti stipresne Europos Sąjunga, bet tikrai atstovaujame ne vyraujančiai pozicijai, kai kalbama, kokį kelią reikia rinktis. Mes žinome, kad su savo pozicija priklausome mažumai, ypač kai Jungtinė Karalystė nusprendė pasitraukti.

Mūsų pozicija paprasta: norint stipresnės Europos Sąjungos, mums reikia stiprių šalių narių, mes tikrai netikime integracija, kurioje integruojasi silpnos valstybės. Mes prieštaraujame bet kokių papildomų galių suteikimui į Briuselį. Jeigu pažiūrėsime į pastarųjų trejų ar ketverių metų Europą ištikusius iššūkius, tai atsakymai, kuriuos pateikė, buvo iš šalių narių, o ne Europos Sąjungos, kaip tokios. Manau, kad Briuselio biurokratija susikirto atsakydama į kylančius iššūkius ir problemas.

Taigi jei dar daugiau galios perduosime Briuseliui, tai pakenks pačiai Europos Sąjungai. Mūsų pozicija – suteikime daugiau galių pačioms narėms, todėl mes neremiame jokių paslėptų kėslų keisti sutartis.

- Ką turite mintyse?

- Tai daroma įvairiais Europos Komisijos veiksmais. Kai jie kartais pateikia strategijas, galima matyti už jų slypinčius konceptus. Jeigu sutiksi su tuo ir įgyvendinsi, tai pakeistų kai kurias sutartis. Kitaip tariant, mūsų požiūriu, valstybės narės turi likti stiprios.

- Tačiau, jūsų požiūriu, ar šalys narės vis dar yra stiprios? Juk pagrindinė diskusija Jungtinei Karalystei balsuojant dėl „Brexit“ apėmė galių susigrąžinimą iš Briuselio į Londoną. Vadinasi, britai jautėsi praradę tas galias.

- Iš tiesų mūsų pozicija labai dažnai atitinka britų nuostatas. Tarkime, nacionalinių parlamentų vaidmuo privalo būti sustiprintas. Mes neremiame tokių idėjų kaip mokesčių suvienodinimas, socialinių reikalų perdavimas Briuseliui ar pastangos atimti nacionalinių vyriausybių galias energetikoje. Šie klausimai turi likti nacionalinių valstybių žinioje. Jeigu mes juos perleisime Briuseliui, tai pakenks visų šalių konkurencingumui ir pačiai Europos Sąjungai.

Kelias į stipresnę Europos Sąjungą eina ne per federalizaciją. Mes visiškai esame priešiški idėjai sukurti Jungtines Europos Valstijas. Kelias į stiprią Europos Sąjungą eina per stiprias nacionalines valstybes, o jeigu Briuselio biurokratai jas silpnins, tai pakenks visai organizacijai.

- Jūs teigiate, kad Europos Sąjungos sankcijos Rusijai pasirodė esančios politiškai ir ekonomiškai nesėkmingos. Kodėl taip manote ir kaip siūlote elgtis, nes visi puikiai suprantame, kad Rusija panaudojo agresiją, Krymas vis dar aneksuotas, Rytų Ukrainoje vis dar vyksta neintensyvūs koviniai veiksmai.

- Kai mes keliame klausimą, ar sankcijos buvo sėkmingos, ar ne, mes nekeliame klausimo, ar veiksmai prieš Ukrainą buvo geri ir pateisinami. Mes, savaime suprantama, remiame Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenumą. Tai mūsų kaimynė, kurioje gyvena apie 150 tūkst. vengrų.

Bet jei pažiūrėtume į sankcijas racionaliai, be emocijų, tada galime įvertinti rezultatus dviem būdais: ekonomiškai ir politiškai. Kalbant apie ekonominę pusę, Europos šalys dėl sankcijų patyrė didelių praradimų. Vien Vengrija per pastaruosius trejus metus prarado eksporto galimybių už 6,7 mlrd. dolerių. Ir yra daugybė šalių, kurios prarado kur kas daugiau.

Pažiūrėjus į Rusijos ekonomiką: taip, jie irgi kenčia, bet Rusijos ekonomikos praradimai turi įtakos aplinkinėms buvusios Sovietų Sąjungos valstybėms, o tai savaime vėl turi blogos įtakos Europos Sąjungai.

Tai viena. Antra, kalbant politiškai, turime prisiminti, kad kai sankcijos buvo įtvirtintos, Europos Sąjunga iškėlė savo politinius tikslus, siekius, ko sankcijomis norima pasiekti. Buvo manoma, kad sankcijomis mes pastūmėsime konfliktuojančias puses prie Minsko susitarimų įgyvendinimo. Tokia buvo politinė intencija.

Pažiūrėkite, koks progresas per pastaruosius trejus metus? Nebuvo jokio progreso įgyvendinant Minsko susitarimus. Šiuo aspektu sankcijos irgi pasirodė nesėkmingos.

Nesakau, kad turime nusišalinti, mūsų požiūriu, vienintelis būdas pereiti šią krizę yra visiškai įgyvendinti Minsko susitarimus, bet klausimas – ar sankcijos yra tas būdas? Iš praktikos žinome, kad ne.

Jūsų klausimas buvo – o ką daryti? Mes manome, kad Europos Vadovų Taryboje turime turėti pragmatišką, atvirą ir nuoširdžią diskusiją šiuo klausimu – ne biurokratų, o politinių lyderių lygiu. Kuo mes labiausiai stebimės, kad per pastaruosius trejus metus nebuvo jokių rimtų debatų politiniu lygiu apie sankcijas – ar mes einame sėkmingu keliu spręsdami krizę Ukrainoje, ar ne.

- Gerai. Bet įsivaizduokime: visi pripažįsta, kad reikia diskusijos apie sankcijas Rusijai politikos lyderių lygmeniu. Ar Vengrija turi pasiūlymą, ką daryti, vietoje sankcijų, kaip kitaip nubausti Kremlių?

- Be diskusijos pačiu aukščiausiu politiniu lygiu mes negalėsime imtis jokių rimtų priemonių. Nemanau, kad esu tas, kuris turėtų dėti ant stalo pasiūlymus, nes tai daro valstybių ir vyriausybių vadovai.

Santykiai su Rusija, kaip tokie, bandymai išspręsti Ukrainos krizę, sankcijų klausimas – tai labai rimti klausimai, kurie lems Europos Sąjungos ateitį. Tai turi nutarti patys aukščiausi politikos lyderiai. Jie bent turi apie tai pakalbėti, nes sankcijos yra vienas klausimas, krizė Ukrainoje – kitas, bet ateities bendradarbiavimas su Rusija, ateities santykiai tarp Europos ir Rusijos turi būti aptariami prie stalo. Negalime to vengti.

- Kodėl? Galima vengti šio klausimo, kol Rusija nesiims tokių veiksmų, kokių tikisi Europos Sąjunga.

- Jei norime, kad Rusija elgtųsi, kaip mes norime, tai mes tikslo nepasiekėme. Reikia ieškoti naujų instrumentų.

- Bet, kaip aš suprantu, Vengrija neturi konkretaus plano pasiūlymo?

- Ne. Tiesiog antras žingsnis visada seka po pirmo. Pirmas žingsnis yra dialogas arba diskusija apie tai, kaip mes regime situaciją. Ir tada, jei turėtume bendrą sutarimą (o aš nesu tuo tikras ir nežinau, kokia galėtų būti išvada), tada galime mąstyti apie naujus pasiūlymus ar naujus instrumentus.

- Nemanote, kad tokios kalbos apie sankcijų Rusijai netikslingumą, dar labiau sustiprins Vengrijos, kaip prorusiškos šalies, įvaizdį?

- Žinote, nelaimei, mes jau pripratome prie šio neteisingo požiūrio. Mes buvome pirma Europos Sąjungos šalis, kuri pasirašė susitarimą su Ukrainos dujų sistemos operatoriais, mes esame šalis, kuri užtikrina reversinį dujų tiekimą Ukrainai nuo konflikto pradžios, taip pat esame šalis, kuri labai priklauso nuo rusiškų dujų, bet vis tiek užtikriname reversinį tiekimą.

Mes stumiame bevizį režimą Ukrainai, nes ukrainiečiai tikrai atitinka visus reikalavimus ir kriterijus, bet Europos Sąjunga – Briuselio institucijos ir didelės šalys – blokuoja tai. Mes taip pat stumiame laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina įgyvendinimą, bet, deja, Nyderlandai neratifikavo susitarimo.

Mus atakuoja dėl nedraugiškumo Ukrainai, bet mes darome labai daug. Tačiau yra daug didelių šalių, kurios baksnoja į mus, nors pačios blokuoja esminius dalykus. Kas svarbu ukrainiečiams? Laisvas žmonių, prekių ir paslaugų judėjimas. Kas tai blokuoja? Didžiosios Europos Sąjungos šalys.

- Tačiau klausimas jums buvo apie Vengrijos prorusiškumą, ne proukrainietiškumą...

- Suprantu, bet dėl to, kad norime turėti pragmatiškus santykius su Rusija, neteisinga mus kaltinti prorusiškumu. Kodėl nesakome, kad vokiečiai prorusiški? Sankt Peterburgo ekonomikos forume buvo daugiau vokiškai nei rusiškai kalbančių žmonių, praėjusiais metais Vokietija iš Rusijos pirko daugiau dujų nei paprastai, yra daugybė Vakarų Europos bendrovių, kurios trokšta statyti „Nord Stream 2" kartu su „Gazprom“.

Niekas nieko nesako dėl Rusijos prezidento vizito Suomijoje, dėl susitikimų su Graikijos lyderiais, niekas nesipriešina, kad Matteo Renzi, Nursultanas Nazarbajevas ir Vladimiras Putinas dalijasi ta pačia scena Sankt Peterburgo ekonomikos forume. Taigi tas etikečių klijavimas ar stigmatizavimas yra labai neteisingas. Mes niekad nepriimsime požiūrio, kad jeigu šalis yra didesnė arba jos BVP didelis, tai ji gali kalbėtis su Rusija ir yra herojė, o jeigu esi mažas ir tavo BVP nedidelis, tai iškart esi šnipas arba prorusiškas.

Dauguma šalių Europos Sąjungoje, tarp jų ir didžiosios, siekia bendradarbiavimo su Rusija, nes Rusija yra faktorius, nesvarbu, kaip mes vertiname jos elgesį konkrečiais klausimais. Europos ir Rusijos santykiai yra svarbus klausimas, kai mes kalbame apie Europos ateitį.

- Vadinasi, manote, kad Europos Sąjungos ir Rusijos santykių atkūrimas yra netolimos ateities klausimas?

- Ką aš sakau, kad siekis atgauti nors dalį Europos Sąjungos prarasto konkurencingumo įpareigoja mus mąstyti apie ateities bendradarbiavimą su Rusija. Tai mūsų interesas.