Kaip pakeisti Vaiko teisių apsaugos padėtį Lietuvoje? Kaip pasiekti, kad vaikai šalyje nebūtų mušami? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Mykolu Majausku ir VšĮ „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Didžpetriene.

– Ministre, kas nuo šiandien bus kitaip?

L. Kukuraitis: Puiku, kad pradedame nuo perspektyvos. Tačiau aš vis tiek žengsiu žingsnį atgal. Šioje situacijoje tragiškiausia, kad vaiko balsas liko neišgirstas. Net ir tų kelių suaugusiųjų balsas buvo neišgirstas. Nuo šiol reikia daryti viską, kad vaiko teisės tikrai būtų vaiko atstovės.

– O tai požiūris ar procedūros?

L. Kukuraitis: Ir viena, ir kita. Taip pat kompetencija atpažinti, kad ta vaiko žinia yra pakankamai rimta. Požiūris, kad vaiko žinia yra svarbesnė nei visi tyrimai. Žinoma ir procedūros, kad jos padėtų vaiko teisių apsaugos tarnybai.

– Komisare, kaip jums atrodo, kas tai buvo? Požiūris ar procedūros?

L. Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas. Jau keletą metų kalbame apie tai, kad turi būti sistema pradedant nuo švietimo iki informavimo apie tokias problemas, kokios yra šiandien, iki tinkamo, greito, operatyvaus ir kokybiško tyrimo. Procesas turi trukti maksimaliai trumpą laiką. Mūsų siūlymas, kad didžioji dalis tokių tyrimų vyktų dvi paras, kol kaltininkas yra nepaleistas. Mes tą siūlėme Seimui, bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas.

– Kokiam komitetui jūs tą siūlėte?

L. Pernavas: Žmogaus ir teisių komitetui, praėjusioje kadencijoje. Tačiau šis siūlymas nebuvo priimtas. Arba, jei negalima atlikti tyrimo per 48 valandas, kad būtų skirta kardomoji priemonė suėmimas, gyvenimas skyriumi, tam, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos aukai. Čia mes turime didelę problemą. Kai auka paveikiama, ar turime teisingus sprendimus? Tikrai ne.

– 48 val. ir į teismą? Tokia jūsų mintis?

L. Pernavas: Taip. Kuo ilgiau mes voliojame tą bylą, tuo daugiau neaiškumų atsiranda. Tokios bylos tyrimo vidurkis yra maždaug 3 mėnesiai. Man tai nėra normalu.

– Šiuo konkrečiu atveju, buvo nueitas ilgas kelias. Auklėtoja, direktorė taip pat išgirdo, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Juk buvo galima nuspėti, kai mama atėjo į darželį pasiimti sudaužyto vaiko?

R. Didžpetrienė: Ne nuspėti, o pamatyti faktus. Pagarba darželio auklėtojai, kad ji išdrįso bandyti sakyti. Kaip ministras minėjo, mes nepatikėjome vaiku, nepatikėjome suaugusiaisiais profesionalais. Tai apie ką mes tada kalbame? Vaiko teisių vedėjos pasakymas, kad jau nebe mano reikalas, nes ekspertai pasakė, kad nieko nebuvo, tai tiesiog galvoje netelpa.

– Tai yra visiškai formalus pareigų atlikimas.

M. Majauskas: Negalėčiau sutikti, kad tai yra formalizmas. Manau, kad tai aplaidus pareigų atlikimas. Mano supratimu, generalinės prokuratūros ir policijos atstovai dirbo aplaidžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas neapklausus vaiko, žinant, kad patėvis teistas, žinant auklėtojos liudijimą, kad vaikas atėjo verkiantis. Auklėtoja iš vaiko išgirdusi, kad jį mušė patėvis, užčiuopė smurto žymes. Tai buvo padaryta prie kelių liudytojų. Tai dabar vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o žudikas paleistas į laisvę ir vaiko šiandien gyvo nebėra. Mano supratimu, pirmiausia yra atsakingos teisėsaugos institucijos turi prisiimti atsakomybę. Seimas taip pat negali kratytis atsakomybės. Mes turėjome priimti ne vieną įstatymą, vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų. Tas įstatymas siųstų labai aiškų signalą visuomenei, kad smurto netoleruojame. Vaiko teisių tarnyboms taip pat būtų siunčiamas labai aiškus signalas, ką reikia daryti ir taisyklės teisėsaugos institucijoms, kaip reikia reaguoti. Deja, to nepadarėme.

– Prokurore, kodėl tokiose bylose nėra apklausiami vaikai? Trūksta psichologų?

E. Pašilis: Man laba liūdna, kad turime susitikę kalbėti tokios liūdnos bylos kontekste. Kadangi kilo pagrįstų abejonių, prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis turėtų atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo, pagal BK 229 straipsnį. Tai parodys, kiek atskiri pareigūnai, institucijų atstovai neatliko savo pareigų. Dėl psichologo yra problema. Ne kartą prokuratūra kreipėsi į Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo, tai pat Švietimo ministeriją, kad išsakytume tą problemą, jog psichologų trūksta. Šiandien tik 4 savivaldybės turi psichologus. Beje, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Kėdainių savivaldybę metų pradžioje, kad užtikrintų psichologų dalyvavimą bylose. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Ko gero, dėl finansų stokos.

– O pati prokuratūra negali susirasti psichologo? Juk galima samdyti, mokėti už valandas?

E. Pašilis: Tas biudžetas nėra beribis. Pernai 2700 nepilnamečių vaikų yra nukentėję įvairiose bylose, ne vien smurto.

– Tačiau šioje situacijoje norisi paklausti, kiek kainuoja vaiko gyvybė? Ponia Žiobiene, psichologo nebuvo, vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis smurtautojo ir mamos parodymais. Vaikas, šiuo atveju, tapo auka ir iš motinos, ir iš tėvo pusės. Ar po šio įvykio įmanomas kažkoks sisteminis pataisymas? Pareigūnas vaiko be psichologo apklausti negali.

E. Žiobienė: Labai daug iečių sulaužyta Seime, kai diskutavome dėl psichologo dalyvavimo baudžiamosiose bylose. Taip atsirado psichologai apygardų teismuose, ko šiaip jau Lietuvai yra maža, t. y. 5 apygardos, vos 5 specialistai visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pažadas, kad matysime, analizuosime, koks bus poreikis. Poreikis yra didžiulis ir psichologai tikrai turi atsirasti. Ministras dabar kaip tik imasi vaiko teisių institucijų pertvarkos. Mano supratimu, jei psichologo nėra, jis turi būti samdomas.

– Psichologas turėtų būti privalomas?

L. Kukuraitis: Absoliučiai. Labai reikia išgryninti vaiko teisių apsaugos funkcijas. Jų yra 40 formalių ir dar tiek pat neformalių. Kai tiek funkcijų, tai tik apsikrauni popieriais ir nieko nepadarai. Reikia jas išsigryninti. Viena pagrindinių, tai psichologo dalyvavimas vertinant situaciją. Tada įvertinama, ar tas vaiko žodis adekvatus, ar ne.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirba 241 žmogus. Jai pavaldžiose 15-oje institucijų 1609 žmonės. Iš viso beveik 3 tūkstančiai. Dar pridėjus Sodrą ir kelias kitas institucijas, gausime 10 tūkst. žmonių armiją. Ar tą armiją galima kitaip performuoti, kad užtektų darbuotojų dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, kuriose auga bemaž 20 tūkst. vaikų?

L. Kukuraitis: Čia dar neįtraukta apie 1000 darbuotojų, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis, nes jie yra pavaldūs savivaldybėms ir 336, kurie yra vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vienas ir probleminių dalykų, kad tie darbuotojai pavaldūs savivaldybei ir dažnai yra priklausomi nuo vietos savivaldos kompetencijos ir galimybės organizuoti. Tai reiškia, kad mes turime 60 skirtingų būdų, kaip užtikrinama vaikų teisių apsauga mūsų šalyje.

– Norint centralizuoti, reikia keisti įstatymą?

M. Majauskas: Tam, kad būtų centralizuota vaiko teisių apsauga, reikia susigrąžinti vaiko teisių skyrius į vyriausybę. Tam turi būti pakeistas įstatymas. Taip būtų galima užtikrinti operatyvų reagavimą, vieną standartą ir nepriklausomumą nuo vietos interesų. Labai svarbu centralizuotas požiūris iš vyriausybės. Šalyje matome didžiulius kontrastus. Dažnai savivaldybėse žmonės susigyvena su tam tikra nepriežiūra, toleruoja smurtą. Todėl labai svarbu turėti vieną kompetentingą ir stiprią vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri galėtų reaguoti operatyviai ir nepriklausomai.

– Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo dar ankstesnio ministro įsakymas, kad socialinis darbuotojas gali prižiūrėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Su tiek susitvarkyti galima?

L. Kukuraitis: Galima. Buvo siekiama, kad socialinis darbuotojas turėtų visas galias padėti šeimoms. Tačiau iš kitos pusės mes susiduriame su kompetencijos problema. Ne vien tai, kad socialinis darbuotojas yra nekompetentingas, bet taip pat trūksta sveikatos ugdymo, teisės specialisto, psichologo, kuris padėtų su tomis kompleksinėmis problemomis, kurias šeima turi įveikti.

– Jei būtų centralizuota institucija su aiškiomis instrukcijomis, tai, pavyzdžiui, galima daryti taip, kaip policijoje, kad kiekvienas darbuotojas kartą per dvi paras turi patikrinti socialinės rizikos šeimas?

L. Kukuraitis: Kai kur reikia lankytis dažniau, kai kur rečiau. Tačiau ne tik patikrinimas yra problema. Problema yra ir paslaugos, pagalba šeima. Vienas iš pakeitimų, kurį mes norime inicijuoti, tai, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų specialistų komanda, kuri teiktų pagalbą konkrečiai šeimai. Ta specialistų komanda suteiktų daug daugiau pagalbos.

– Taip suprantu, kad nuo šiandien nei vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką nebus nutrauktas su psichologu neapklausus vaiko?

M. Majauskas: Ne tik, kad nuo šiol kiekvienu atveju, bet taip pat turime peržiūrėti ir visus atvejus, kurie vyko iki šiol. Visais atvejais, kai buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje prieš vaikus, turi būti peržiūrėta ir pasakyta, ar nebuvo padaryta tos klaidos, kurią matėme padarytą Kėdainiuose.

– Kas keisis nuo šiandien?

E. Pašilis: Yra pavedimas patikrinti visus praėjusiais metais nutrauktus tyrimus. Antradienį prasideda Kauno apylinkės Kėdainių skyriaus kompleksinis patikrinimas, taip pat yra ruošiamos generalinio prokuroro rekomendacijos, kad visais atvejais, kai yra nukentėję vaikai, ikiteisminiai tyrimai būtų patikrinti aukštesnio prokuroro. Turi keistis visų čia esančių požiūris, turi būti bendras darbas. Šių metų pradžioje, dar iki šios nelaimės, prokuratūra nusistatė savo veiklos krypčių prioritetus. Tai baudžiamojo persekiojimo stiprinimas tose bylose, kur yra nukentėję vaikai.

M. Majauskas: Kaip jūs nusistatote savo prioritetus, jei jums nepakanka pinigų psichologui vaiko apklausai?

E. Pašilis: Nedaryčiau tokios kategoriškos išvados. Darbas vyksta, yra tie psichologai, tik ne kiekvienoje byloje. Bylą organizuojanti prokuroras tą sprendžia.

– Iš kur dabar staiga atsiras tie psichologai? Ar jums aišku? Nutarėme, kad tai svarbu ir ką? Ką tik jų nebuvo – dabar atsiras? Pinigų nebuvo – dabar bus?

R. Didžpetrienė: Labai daug kas priklauso nuo požiūrio savivaldybėse. Jei savivaldybės valdžia galvoja, kad psichologo nereikėjo ir gal kaip nors be jo išgyvensime, bijau, kad tuo ir pasibaigs. Pavyzdžių yra: nuo šių metų pradžios pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymą kiekviena socialinė darbuotoja turi turėti tik 10 socialinės rizikos šeimų.

Sausis dar nesibaigė, bet aš žinau, kad yra savivaldybių, kurios planuoja, galvoja ką daryti, kaip išplėsti socialinių darbuotojų etatus. Štai vienoje savivaldybėje man pasakė, kad įdarbins dar 6 žmones. Tačiau turiu faktų ir iš kitų savivaldybių, kurios ne didina socialinių darbuotojų skaičių, o išbraukia iš sąrašo socialinės rizikos šeimas, kad nereikėtų didinti etatų. Todėl ir kalbame apie požiūrį. Galime prirašyti daugybę instrukcijų, bet nemažiau svarbus yra požiūris.


– Pone Pernavai, kas turėtų keistis jau nuo šiandien?

L. Pernavas: Policija keis du dalykus. Užbaigs policijos reformą, nes mes pasimokėme iš senų įvykių. Policija įvykius ištiria. Šis vaiko nužudymas taip pat bus ištirtas. Bet mes negalime girtis tokių nužudymų ištyrimais. Didžiausia problema, kad policija į įvykį atvyksta per vėlai arba neatvyksta. O įvykio Kėdainiuose atveju galimai suteikia netinkamą pagalbą nukentėjusiam, t. y. vaikui. Tie dalykai turi būti atlikti. Reikia greičiau reaguoti, teikti didesnį dėmesį nukentėjusiam.

Dar labai svarbu, kad procesas būtų greitesnis, paprastesnis. Mes neturime tapti biurokratais, kurie tik varto popierius ir siuntinėja juos. Kasmet policija organizuoja įstatymo dėl smurto artimoje aplinkoje aptarimą. Darysime tokį aptarimą ir šiemet, tačiau užduokime sau klausimą – ar tikrai policija turi tai organizuoti? Tikiuosi, kad gairelė iš policijos bus perimta. Kodėl aš apie tai kalbu? Nes baudžiamasis procesas yra siaura viso šio reikalo dalis ir dažniausiai paskutinė. Pradėkime nuo švietimo, darbo su socialinės rizikos šeima. Tam įstatymas ir buvo kurtas, tam ir priimtas.

– Tačiau tai taip pat požiūrio klausimas. Jūs kalbėjote apie 48 valandų procesą, siūlėte tai ankstesnės kadencijos Seimui, bet Žmogaus teisių komitetas nepritarė. Bet jei policijos pareigūnai norėtų ištirti įvykį per 48 valandas, tą ir padarytų, juk jiems niekas nedraudžia? Jūs policijos pareigūnams galite tai nurodyti įsakymu.

L. Pernavas: Aš taip ir padariau. Pernai administracine tvarka buvome nurodę policijos vadovams, kad ne mažiau kaip 30 procentų tokių bylų turi būti ištirta arba per 2 paras, arba būtų priimtas procesinis sprendimas, t. y. kardomoji priemonė, kad smurtautojas nesiartintų prie aukos. Tačiau 30 procentų bylų yra mažai. Aš matau, kad vien savo administracinėmis priemonėmis aš negaliu pakeisti tyrimo terminų trukmės iš esmės. Jei negalime pakeisti savo mąstymo, keiskime įstatymą, atsisakykime biurokratinių procedūrų. Kuo ilgiau voliosime bylas apie smurto atvejus ir eisime į teismą po 6 mėnesių, niekas nieko neprisimins. Ir netgi auka nieko neatsimins.

– Didžioji dalis Lietuvos politikų vis dar nesugeba suvokti, kas yra smurtas prieš vaikus, kad vaiko mušimas nėra auklėjimo priemonė. Kaip tai pakeisti? Juk vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos jau daugybę kartų galėjo būti priimtos? Pone Majauskai, paskutinės jūsų rengtos įstatymo pataisos taip pat nebuvo priimtos. Kodėl tai vyksta?

M. Majauskas: Aš jaučiuosi kaltas, kad pataisos iki šiol nepriimtos. Labai stengiausi, tačiau nepavyko. Manau, yra trys grupės žmonių, kurie tam priešinasi. Vieni prieštarauja dėl ideologinių sumetimų, vadovaujamasi nuostata „lenk medį, kol jaunas“. Kita grupė žmonių yra nomenklatūrinė, kuri dirbo su esamais įstatymais ir esama socialinės apsaugos sistema. Jie šiandien tiesiog negali pripažinti, kad jų kurta socialinės apsaugos sistema neveikia.

Trečia grupė žmonių nusitekę pesimistiškai. Jų teigimu, kam kalbėti apie smurtą prieš vaikus, juk vis tiek nieko negalime padaryti. Aš tikiu, kad galime. Turime imtis pirmų žingsnių ir priimti įstatymą, kuris aiškiai pasakytų, kad smurtas nebus toleruojamas. Paskui įstatymą turėtų sekti labai konkretūs veiksmai. Seimas pripažįsta savo kaltę ir labai norėtųsi tą patį išgirsti ir iš policijos, ir iš prokuratūros. Turime mokytis iš labai konkrečių situacijų.

– Yra nemažai politikų, kurie sako: mus mušė, o mes, nepaisant to, užaugome gerais žmonėmis. Atidžiau pažiūrėjus, taip sakantieji gerais žmonėmis neužaugo, jie tik taip mano. Kaip pakeisti tokį požiūrį? Ar dar kažkas turėtų įvykti, kad išnyktų požiūris „mylėk kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią“?

E. Žiobienė: Tokio pobūdžio įstatymai daugybę kartų buvo atmesti, paskandinami procedūriniuose dalykuose. Girdėjau nemažai pasisakymų, kurie prasilenkia su sveiku protu. Labai baisu, kai reikia žmonėms įrodinėti, kuo kūno bausmė skiriasi nuo tikrojo smurto, kodėl taip yra ir kas tai yra. Taip pat tenka aiškinti politikams, kad dėl skurdo vaikų iš šeimų niekas neatims. Tai toks vėlimas informacijos vien tam, kad įstatymo priėmimas sustotų. Tikiuosi, kad dabar to tikrai nebus.

M. Majauskas: Net neabejoju, kad vasario 14 dieną bus priimti sprendimai. Tačiau jau pavėlavome. Turime patys sau tai pripažinti. Be to, turime labai aiškiai pasakyti, kokie bus kiti žingsniai. Vien įstatymo tikrai neužteks.

– Kai kurios kontrolės sistemos Lietuvoje veikia gana efektyviai. Kad ir aplinkosauga. Turbūt sutiksite, kad lašišos mūsų šalyje saugomos geriau negu vaikai? Vaiko mušimas kai kuriais atvejais netgi skatinamas, o baudos už pagautas lašišas yra tokios, kad kaimo gyventojai turi net sodybas parduoti?

M. Majauskas: Neseniai Kauno apygardos apeliacinis teismas priėmė sprendimą išteisinti tėvą, kuris mušė savo vaiką diržu, pagaliu, trankė kumščiu. Tėvas išteisintas, nes nepakako įrodymų, kad vaikas buvo mušamas tyčia. Pasak tėvo, šitaip jis „auklėjo“ sūnų, kad šis būtų dorovingesnis. Štai tokį tėvą išteisina apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kuri formuoja teismų praktiką. Labai apgailėtina.

Dar vienas atvejis – buvo įrašytas pokalbis, kuriame auklėtoja šaukia ant vaiko, vadina jį necenzūriniais žodžiais. Tačiau mes išgirstame, kad ikiteisminį tyrimą pradėti sunku, galima taikyti tik administracinės teisės pažeidimų kodeksą, pagal kurį auklėtojai gali būti skirtas įspėjimas arba 30-150 eurų bauda. Už automobilio pastatymą neleistinoje vietoje tokia bauda taikoma.

– Pone Kukuraiti, panašu, kad po tragedijos Kėdainiuose politinė valia yra. Ir kol politikai bijo prisidirbti prieš visuomenę, galima būtų kuo greičiau tas teisines spragas užlopyti? Ką manote?

L. Kukuraitis: Gaila, kad tam reikėjo vaiko aukos. Bet panašu, kad ta auka gali prisidėti prie pokyčių. Numatyta tikrai daug: centralizavimas, vaiko balso nepriklausomybės išlaikymas. Su kitais ministrais įvertinome, kad tarp žinybų informacija yra nesikeičiama. Sutarėme, kad peržiūrėsime visus registrus ir prieinamumą prie jų, kad atsakingi pareigūnai gautų visą informaciją apie vaiką ir jį supančią aplinką. Taip pat su ministrais sutarėme, kad nustatysime labai aiškius algoritmus, kas ką daro ir per kiek laiko. Manau, kad tai padarysime jau vasario mėnesį.

– Gal būtų efektyvu smarkiai didinti baudas vaikus mušantiems tėvams?

M. Majauskas: Turėtų būti ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Turi būti labai aiškiai pasakyta, kad visuomenė tokių dalykų netoleruoja ir už tai gresia ne finansinė bauda, o kalėjimas. Jei vaiką muši taip, kad jis negali kalbėti, atsikelti, guli ligoninėje, tau taikoma baudžiamoji atsakomybė.

E. Žiobienė: Pažiūrėkite, kas vyksta praktikoje. Marijampolėje mokyklos direktorius muša mokinį ir už tai yra atiduodamas auklėti žmonai. Ar čia bausmė?

L. Kukuraitis: Šalia bausmių griežtinimo reikia stiprinti pagalbą šeimai. Daugelis mūsų jaunuolių užaugo nemokėdami gyventi šeimose, savo depresinėje aplinkoje, skurde. Paimdami vaiką iš rizikingos aplinkos turime sustiprinti pagalbą šeimai, kad vaikas sugrįžtų jau į geresnę aplinką.


– Vaiko paėmimas iš šeimos, netgi esant smurto faktui, taip pat nėra aiški procedūra. Kaip paimti kelių mėnesių kūdikį viduryje nakties? Ar vienas policijos pareigūnas tai daro? Pone Pernavai, kaip visa tai vyksta?

L. Pernavas: Policijos pareigūnas ne tik ima kūdikius. Jis dar turi tramdyti smurtautojus, kurie dažniausiai būna girti, agresyvūs. Pareigūnas turi surašyti įvykio aplinkybes, surasti vietą kūdikiui. Tai tikrai nėra paprasta, problema neišspręsta. Įsivaizduokime policininką, kuris naktį grumiasi su keliais girtaujančiais asmenimis, turi paimti vieną arba net kelis vaikus. Jis turi viską įvertinti, užregistruoti. Nepamirškime, kad visa tai jis daro neteisėtai, nes policijos pareigūnas, pagal įstatymą, vaiko paimti negali.

– Bet jis ima, nes kitos išeities neturi?

L. Pernavas: Taip. Jau daug metų mes taip darome.

– Mes ir vėl kalbame apie finansus, apie budintį vaiko teisių apsaugos specialistą. Tačiau budinčio specialisto nėra, nes nėra pinigų?

L. Pernavas: Nesakau, kad vaiko teisių specialistai dirba blogai. Kur geri santykiai, mes kažkaip susitariame. Tačiau tai daroma tik iš geranoriškų paskatų. Dar kartą pabrėžiu – sistema turi veikti nuo pradžios iki pabaigos.

– Apie visa tai mes kalbame 2017 metais. Skamba kaip kažkokia absurdo pasaka?

R. Didžpetrienė: Taip. Aš daug važinėju po šalį ir matau dvi Lietuvas. Iš skurdo, nepritekliaus taip pat kyla daugybė problemų. Policininkai tikrai neturėtų važiuot viduryje nakties atiminėti vaikų jei mes padarytume namų darbus, jei mes padėtume šeimai dar iki skandalų, muštynių. Yra puikių pavyzdžių, kai savivaldybės gerai dirba, yra nuostabių socialinių darbuotojų.

– Pone Kukuraiti, jei yra politinė valia, kiek laiko jums reikia pakeisti visą dabar veikiančios sistemos vertikalę?

L. Kukuraitis: Norėčiau, kad vaikų teisių apsauga kompetentingai ir centralizuotai veiktų jau nuo šių metų liepos.

– Daug kas sakys, kad tam reikia papildomų pinigų. Ar įmanoma išspręsti pinigų trūkumo problemas ministerijos vidaus resursais?

L. Kukuraitis: Peržiūrėjus funkcijas ir palikus vaikų teisėms 5 funkcijas vietoje 80, jau dabar disponuojamais resursais galima sutaupyti ir naktiniam darbui, ir psichologui. Tai yra įmanoma.