Maitina visus

Graži krikščioniška šv. Kalėdų tradicija – kūniškai ir dvasiškai švariam sėsti prie kūčių stalo, melstis, apsikabinti su artimaisiais, paragauti 12 skirtingų patiekalų. Daugelis sukame galvas, ką skanaus pagaminti, kuo nustebinti iš svetur grįžtančius vaikus ir anūkus. Kasdien brangstant prekėms bei paslaugoms tampa aktualus ir ekonomijos klausimas.

Sriubos valgykloje Kaune virtuvės vedėja dirbančios R. Veličkienės rūpestis – kasdien pamaitinti čia ateinančius išalkusius žmones, kurie neturi pinigų ar nebesugeba patys išsivirti šiltos košės. Valgykla, įsikūrusi viename Kauno miesto bendrabučių, atidaroma kasdien vos 2 val. (nuo 12 iki 14 val.), o per jas spėja nemokamai pavalgyti net 300 žmonių. Valgykloje nuolat dirba trys virėjos, prieš šventes sulaukiama ir savanorių.

Maisto produktai, kuriuos perka ar gauna valgyklai vadovaujanti R. Veličkienė, kasdien skaičiuojami dešimtimis kilogramų. Makaronai, įvairios kruopos, daržovės, prieskoniai ir konservai – pagrindinės kasdien verdamų košių ir sriubų sudedamosios dalys.
Carito labdaros valgykla

„Kartais iš anksto nežinau, kokių produktų gausiu, todėl tenka suktis ir galvoti naujus receptus. Jei žmogus čia pavalgo kartą per dieną, o paskui grįžta į gatvę ar ant suoliuko, jam šis maistas yra tikras išsigelbėjimas, todėl turi būti sotus. Mano lankytojai – tie, kurių mirtingumas labai didelis: benamiai, grįžę iš įkalinimo įstaigų, vieniši senyvi ir neįgalūs pensininkai. Žmonių kasmet nemažėja – ateina vis naujų“, – pasakojo R. Veličkienė.

Makaronai – ne nuodėmė

Anot valgyklai vadovaujančios R.Veličkienės, kūčių valgių pigiai pasigaminti nėra sunku. Pagrindiniai kūčių patiekalai visada ruošiami iš daržovių ir įvairių priedų, kurie nėra brangūs. Burokėliai, kopūstai, morkos, svogūnai, grybai – tai svarbiausios mišrainių sudedamosios dalys.
„Kartais iš anksto nežinau, kokių produktų gausiu, todėl tenka suktis ir galvoti naujus receptus. Jei žmogus čia pavalgo kartą per dieną, o paskui grįžta į gatvę ar ant suoliuko, jam šis maistas yra tikras išsigelbėjimas, todėl turi būti sotus. Mano lankytojai – tie, kurių mirtingumas labai didelis: benamiai, grįžę iš įkalinimo įstaigų, vieniši senyvi ir neįgalūs pensininkai. Žmonių kasmet nemažėja – ateina vis naujų“, – pasakojo R. Veličkienė.

R.Veličkienė kūčių mišraines gamina su įvairiais priedais: riešutais, razinomis, sėklomis, pomidorais padažu, marinatu. Todėl patiekalai būna originalūs ir skanūs. Itin populiari burokėlių mišrainė, kurią R. Veličkienė gamina kasmet. „Virtus burokėlius sumaišykite su raugintais agurkais, kopūstais, kepintais svogūnais ir morkomis, įberkite kmynų, pipirų, įpilkite šiek tiek aliejaus. Tiems, kas nemėgsta rūgščiai, agurkėlių ir kopūstų reikėtų dėti nedaug“, – perspėjo ji.

Mišrainėms galima naudoti ir makaronus, nes, anot R. Veličkienės, tai jokia nuodėmė. Štai sotus ir paprastas patiekalas: išvirtus ir atšaldytus makaronus reikia sumaišyti su išvirtais ir pakepintais džiovintais grybais, svogūnais. Vietoje jų į mišrainę galima dėti ir kitokių priedų.

Skanu ir kepta žuvis, užpilta marinatu. Miltuose apvoliotą žuvį ar jos filė tereikia iškepti aliejuje ir užpilti pačių padarytu marinatu. Marinatas gaunamas į šaltą virintą vandenį įbėrus šiek tiek cukraus, įpylus acto. Taip užpilta ir palaikyta žuvis tampa sultinga ir skani.

Vienas mėgstamiausių R. Veličkienės silkės receptų – „natūrali silkė“. Paimama silkės filė, pabarstoma cinamonu ir pjaustytais svogūnais, užpilama nedideliu kiekiu marinato. Jam reikia kelių šaukštelių aliejaus, vandens, acto ir cukraus. Kad silkė būtų kvapnesnė, leiskite jai šiek tiek laiko pasimarinuoti.

Namuose norintiems išsivirti tradicinį spanguolių kisielių R. Veličkienė siūlo pirmiausia trinti spanguoles šaltame vandenyje ir perkošti per sietelį, o paskui pilti skystį į verdantį vandenį puode, įdėti krakmolo bei cukraus. Tuomet kisielius bus švelnus ir be drumzlių.

Kūčios netikintiems ir likusiems namie

Kūčių vakarienė sriubos valgykloje seniai pavirtusi šventiniais pietumis, kurie prasideda ryte – 10 val., susirenka apie 130 žmonių. Tikėjimas nėra būtinas, bet pirmiausia prie stalo pasimeldžiama ir dalijami kalėdaičiai. Kiekvienam į lėkštę Rita įdeda vaisių, saldumynų, įvairių užkandžių. Ant stalo sustatomi indai su mišraine, kūčiukais, silke, žuvimi, kepta duona, kisieliumi ir t. t.

„Dar iš vakaro suburti savanoriai man padeda: pjausto maisto produktus, sustato ir padengia stalus. Padarome du ilgus stalus žmonėms susėsti ir vieną svečių stalą, prie kurio sėda šią dieną mus aplankantys arkivyskupijos ir savivaldybės atstovai. Ant stalų visada būna 12 valgių, o dažnai ir daugiau“, – pasakojo valgyklai vadovaujanti moteris.

Kadangi valgančių šventinę dieną ateina daugiau, nei telpa valgykloje, po pirmųjų pietų iškart dengiami stalai antriems šventiniams pietums, prasidedantiems apie 12 valandą. Kūčių vaišių gauna dar ir tie, kurie nepajėgia ateiti iki valgyklos ir lieka namuose. Tokių šiemet bus apie 60.

Didžiulį žmonių srautą atlaikyti R. Veličkienei ir jos padėjėjoms nėra lengva. Kelias dienas prieš šventes moteriai darbo būna per akis: mišrainių pjaustymas, žuvies kepimas, kisieliaus virimas ir t. t. Kūčioms gaminamų patiekalų sąrašas kasmet nesikeičia: silkė, mišrainė, žuvis.

Klientai nebevagia

Aštuntus metus sriubos valgykloje dirbanti R. Veličkienė pasakojo, kad savivaldybės ir privačių asmenų dotuojama valgykla – vienintelė tokia Kaune. Prie valgyklos išlaikymo prisideda privatūs asmenys, įmonės, užsienio lietuviai. Maisto kitai dienai įstaiga nepasilieka – viską išdalija atėjusiems. Dažniausiai lankytojai ateina pėsčiomis iš kitų rajonų, todėl pavalgę neskuba atsistoti ir išeiti – pasišildo ir pailsi.

Visą gyvenimą dirbusi įvairiuose restoranuose (teko ir Londono restorane padirbėti) moteris iš pradžių neįsivaizdavo, kur pateko. Kol nepažino savo valgyklos klientų, dirbti buvo sunku – pasitaikydavo melagysčių, vagysčių ar net muštynių.
Iš pradžių lankytojai pradėjo viską vogti. Padėdavau ant stalo po vazelėmis servetėles – po dienos jau nėra arba, žiūrėk, kuris nosį valo. Pamačiau, paaiškinau, nebeliečia. Rasdavo druskos indelį ant stalo – kasdien susipildavo į kišenes ar išsinešdavo. Vėl aiškinau, siūliau druskos duoti atskirai, bet ne nuo stalo. Gėles valgykloje iš pradžių taip pat bandė vogti. Sulaikiau. Sakiau, kad jos čia reikalingos, nes puošia mūsų aplinką, – sunkią darbo pradžią prisiminė R. Veličkienė.
„Iš pradžių lankytojai pradėjo viską vogti. Padėdavau ant stalo po vazelėmis servetėles – po dienos jau nėra arba, žiūrėk, kuris nosį valo. Pamačiau, paaiškinau, nebeliečia. Rasdavo druskos indelį ant stalo – kasdien susipildavo į kišenes ar išsinešdavo. Vėl aiškinau, siūliau druskos duoti atskirai, bet ne nuo stalo. Gėles valgykloje iš pradžių taip pat bandė vogti. Sulaikiau. Sakiau, kad jos čia reikalingos, nes puošia mūsų aplinką, – sunkią darbo pradžią prisiminė R. Veličkienė. – Negalėjau pasirodyti silpna, nors buvo tikrai nelengva. Dabar nei druskos, nei gėlių iš sriubos valgyklos nebevagia, atvirkščiai – patalpų palangės ir sienos nustatytos iš miesto suneštomis, dažnai žmonėms nereikalingomis kambarinėmis gėlėmis.“
Carito labdaros valgykla

Labdaros valgyklos lankytojų dauguma – sudėtingo likimo ir charakterio žmonės. Jie ateina įsiaudrinę, pikti ir nelaimingi. Rita stengiasi nekonfliktuoti, pajuokauti. Valgyklos vedėja pasakojo, kad kartais tenka kviesti policiją ar medicinos pagalbą. Užsuka ir girtų, apsvaigusių nuo narkotikų. „Kartą pasodinau ant laiptų kelis klientus su bliūdeliais ir jiems ten teko valgyti, nes atėjo labai nešvarūs. Valgykloje turi būti tvarka, juk čia apsilanko ir padorių žmonių. Dauguma – aplinkiniuose namuose gyvenantys vieniši pensininkai, kuriems sunku patiems gaminti. Košė ar sriuba jiems – vienintelis šiltas maistas“, – sakė R. Veličienė.