Aptarimų ciklą pradėjo lapkričio 14 d. diskusija „Lietuva – Lenkija: europinė santykių dimensija“. Šį kartą įžvalgomis ir prognozėmis dalinosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžej Pukšto, Marijuš Antonovič ir istorikas Rokas Tracevskis.
Nors, cituojant diskusijos moderatorių, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovą Giną Dabašinską, diskusijose dažnai gimsta ne daugiau tiesos, bet nesusipratimų, šiandienos politinė tikrovė reikalauja gilios, kompleksinės analizės ir idėjų, o Nacionalinė biblioteka gali pasiūlyti erdvę, kurioje mintys skleidžiasi neiškraipomos šių dienų viešosios komunikacinės erdvės.
Į diskusiją susirinkę ar tiesioginę transliaciją stebėjusieji turėjo galimybę išklausyti, kaip tarptautinių santykių ekspertai vertina Višegrado šalių vizijas ES ateities klausimais, kokia galėtų būti Lietuvos pozicija dėl Višegrado šalių siekių reformuoti ES, kaip, atsižvelgus į sudėtingą šių dienų situaciją Europoje, turėtų vystytis Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Nuskambėjo nuomonė, kad Višegrado šalys nėra pajėgios reformuoti ES. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas, prognozuodamas Višegrado šalių galimą poveikį ES reformoms, atkreipė dėmesį, kad tai tik keturios šalys iš dar kol kas 28. Pasak profesoriaus, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu.
Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andžej Pukšto taip pat atkreipė dėmesį, kad Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje atėjus į valdžią konservatyviajai „Prawo i Sprawedliwość“ (PiS), o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia daugiau kalbėjo apie vadinamąjį „Veimaro trejetą“, į kurį įeina prancūzai, vokiečiai ir lenkai.
A. Pukšto siūlo, kalbant apie atskirų šalių ar jų grupių galimą poveikį ES reformoms, kalbėti ne apie Višegrado ketvertą, bet apie platesnę posocialistinių šalių grupę, primindamas, kad šiai šalių grupei stojant į ES, buvo tikimasi, kad naujos narės atnešdamos naujų idėjų, įpūs Europai naujos dvasios.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvą R. Vilpišauskas prognozavo, kad artimiausiu metu turėtų atgimti jau keletą metų nevykstantis tarpvalstybinis bendradarbiavimas, gal net įmanomas abiejų šalių prezidentų susitikimas 2018 m. Tuo tarpu M. Antonovič oficialių tarpvalstybinių santykių suaktyvėjimą prognozuoja tik po 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimų.
Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad nevykstant oficialiems susitikimams, ryšiai tarp šalių nenutrūko – bendradarbiauja akademikai, kultūros atstovai, aktyviai plėtojami ryšiai ekonominiais, kariniais ir saugumo klausimais. Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus tyrėjas Rokas Tracevskis pažymėjo, kad „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ PiS partijos kontroliuojamoje arba PiS partiją remiančioje Lenkijos žiniasklaidoje jau pristatomi kaip strateginiai prioritetiniai projektai, kas ankščiau minėtai žiniasklaidai nebuvo būdinga.
Atsakydami į moderatoriaus G. Dabašinsko klausimą ar Europoje ir JAV ryškėjant izoliacionistinės politikos ženklams (tokiems kaip Nyderlandų referendumas, „Brexitas“, Donaldo Trumpo pergalė, rinkimų rezultatai Moldovoje ir Bulgarijoje), Lietuvai nereikėtų daugiau galvoti apie sąjungininkus, tarp jų ir Lenkiją, pašnekovai buvo linkę sutarti, kad bendrų saugumo grėsmių akivaizdoje, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas natūraliai suintensyvėtų.
Apibendrindamas pokalbį, LNB tyrėjas Rokas Tracevskis pateikė artimiausią ES raidos scenarijų. Tikėtina, kad artimoje perspektyvoje, pabaigus „Bratislavos procesą“ 2017 m. kovo mėn. ES viršūnių susitikimu Romoje, kur tikimasi patvirtinti galutinius sprendimus dėl ES ateities, Europos Sąjunga stengsis pernelyg nesikeisti, t. y. tikėtinas status quo palaikymas su nedideliais pakeitimais (pvz., ES išorės sienos stiprinimas), nes tik tokia situacija gali išlaikyti eurofederalistus – tokius kaip Italijos premjeras Matteo Renzi – vienoje sąjungoje su Jarosławo Kaczyńskio vadovaujama Lenkija ir Viktoro Orbáno vadovaujama Vengrija. Vis dėlto artėjantys balsavimai – M. Renzi remiamas Italijos referendumas dėl konstitucijos keitimo gruodžio 4 d., Nyderlandų parlamento rinkimai 2017 m. kovo 15 d., 2017 m. balandžio-gegužės mėn.
Prancūzijos prezidento rinkimai, 2017 m. rudenį įvyksiantys Vokietijos parlamento rinkimai – ypač jei Europą sudrebintų teroro aktai, gali įnešti korekcijų, per balsavimus išvardytose šalyse gerai pasirodžius antiestablishmento jėgoms.
Ypač skaudus smūgis ES status quo palaikymui būtų Geerto Wilderso vadovaujamos Nyderlandų „Partijos laisvei“ ir Marine Le Pen pergalės. Tokiu atveju net ir J. Kaczyńskio bei V. Orbáno propaguojama ES kaip „tėvynių sąjunga“ gali daug kam Europoje pasirodyti diskutuotina galimybe. Be to, išsipildžius su Donaldo Trumpo išrinkimu susijusiems pesimistiškiausiems NATO ateities scenarijams, kurie yra labai mažai tikėtini, gal ir ES institucijose sklandanti Europos armijos idėja galėtų tapti daug patrauklesne daugumai ES valstybių narių.
Be čia paminėtų, buvo išsakyta ir daugiau minčių, pateikta prognozių. Diskusijos klausiasi Lietuvos intelektualai ir diplomatai taip pat turėjo klausimų ir komentarų.
Informaciją parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyrius.