Prezidento Vladimiro Putino partija užtikrintai laimėjo rinkimus, tačiau rinkėjų aktyvumas pasiekė istorines žemumas, ypač Maskvoje – sostinėje prie balsadėžių atėjo mažiau nei 35 proc. rinkėjų (tikėtina, kad iš tiesų dar mažiau). Deja, rinkimai liudija ir ką kita: opozicija yra visiškai praradusi ryšį su plačiąja visuomene. Į Dūmą nepateko nė vienas tikras Kremliaus kritikas. Nei opozicijos atstovai, nei pilietinės visuomenės aktyvistai kol kas nesugeba susivienyti ir mobilizuoti kleptokratiniu režimu nusivylusių piliečių.
Panašu, kad V. Putinas pasidarė išvadas po Kremlių sukrėtusių 2011-2012 m. daugiatūkstantinių protestų Maskvos Bolotnajos aikštėje, kuomet protestuoti į gatves spontaniškai išėjo apie 100 tūkst. žmonių. Jie buvo pasipiktinę suklastotais Dūmos rinkimų rezultatais, tačiau gatvėse skandavo kur kas bendresnio pobūdžio lozungus („Putinas – vagis“, „Rusija be Putino“), nukreiptus į pačius santvarkos pamatus – korupciją, beteisiškumą ir autoritarizmą. Numalšinęs jį išgąsdinusius protestus, V. Putinas ėmėsi dar nuožmesnės valdžios konsolidacijos ir liberaliosios opozicijos gniuždymo.
Pilietinės visuomenės tramdymas
2012 m. priimtas įstatymas, kuriuo remiantis visos Rusijos nevyriausybinės organizacijos buvo pakrikštytos „užsienio agentais“, jeigu finansinę paramą savo veiklai gaudavo iš tarptautinių šaltinių. „Užsienio agentas“ yra liūdnai pagarsėjusi sovietų komunistų sąvoka, kuri sovietmečiu buvo lipdoma režimo kritikams, neva šnipinėjusiems Jungtinių Amerikos Valstijų ar kurios nors kitos Vakarų valstybės naudai. Taip pavadintos trečiojo sektoriaus organizacijos šiandien traktuojamos kaip „Trojos arklys“ arba „penktoji kolona“, dirbanti JAV interesams ir griaunanti Rusijos vienybę. Rusija neturi veiksmingos pilietinės visuomenės tradicijos, mat NVO buvo vertinamos įtariai nuo pat SSRS žlugimo laikų, trečiasis sektorius daugeliui asocijuojasi su vertybiškai svetimu ir nereikalingu Vakarų importu, o pastaraisiais metais šio sektoriaus atstovai jau atviru tekstu vadinami išdavikais.
„Užsienio agentų įstatymas“ smarkiai apribojo nevyriausybinių organizacijų veiklą, gerokai išaugo grasinimų ir susidorojimų grėsmė. Į juodąjį sąrašą buvo įtrauktos tokios žinomos organizacijos kaip „Memorial“ ir „Golos“. Prieš mėnesį teisingumo ministerija „užsienio agente“ paskelbė ir nepriklausomą viešosios nuomonės tyrimų centrą „Levada“. Jo direktorius Levas Gudkovas tokį sprendimą vadina politine cenzūra ir tikina, kad ši etiketė visiškai paralyžiavo „Levados“ darbą – ji nebegali rengti apklausų. Valstybinės žiniasklaidos šmeižto kampanijos stipriai prisidėjo prie liberaliosios opozicijos ir NVO sektoriaus diskreditavimo visuomenės akyse, o kibernetinių nusikaltėlių ir vadinamųjų „Kremliaus trolių“ atakos prieš opozicionierius smarkiai apsunkino jų veiklą.
2014 m. Dūma išleido dar vieną žodžio laisvę ribojantį įstatymą, kuris daugiau nei 3000 sekėjų turinčius socialinių medijų veikėjus prilygino masinės žiniasklaidos atstovams, uždraudė blogeriams likti anonimiškais, privertė socialinius tinklus vartotojų informaciją saugoti 6 mėnesius ir laikyti ją Rusijos serveriuose, idant teisėsauga galėtų ją nesunkiai pasiekti. Kaip svarbioje knygoje „Raudonasis tinklas“ aiškina Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan, pastaraisiais metais Kremlius vis daugiau pastangų meta į interneto kontrolę ir sekimą. Pagrindiniai 2011-2012 m. protestų dalyviai buvo jauni, socialiniuose tinkluose aktyvūs viduriniosios klasės atstovai, savanoriškai dalyvavę rinkimų stebėsenos procese, tad nenuostabu, kad Kremlius ėmėsi interneto kontrolės. Per tą laiką į kalėjimą buvo pasodinti keli blogeriai, neva viešinę „ekstremistinį“ turinį, nors iš tiesų tai buvo kritika Rusijos veiksmams Ukrainoje. Taigi po Bolotnajos protestų V. Putinas savo elektoratu galutinai pasirinko tyliąją daugumą, ypač mažesniųjų miestų ir kaimų gyventojus tradicionalistus, tuo tarpu Maskvos ir Sankt Peterburgo viduriniąją klasę ir internete aktyviai besireiškiantį jaunimą laiko priešais, besikėsinančiais į režimo stabilumą.
Rusijos NVO atstovai neslepia, kad visuomenės ir valdžios priešiškumas trukdo gauti finansinę paramą. Verslas jų neremia, nes nenori susipykti su valdančiuoju režimu, tik retkarčiais finansuoja projektus, kuriems Kremlius uždega žalią šviesą. Daliai pilietinės visuomenės organizacijų Boriso Jelcino laikais ženkliai padėjo užsienio valstybių ir fondų parama – ji leido vystyti projektus, susijusius su žmogaus teisių apsauga, liberaliosios demokratijos idealų sklaida. Vis dėlto šios organizacijos pirmiausia siekė patenkinti abstrakčiai suformuluotus donorų interesus, buvo kiek atitrūkusios nuo vietinių aktualijų ir lokalinės specifikos, todėl nepasiekė ilgalaikių tikslų – demokratijos principai Rusijoje neįsišaknijo, ypač atokesniuose regionuose. Į valdžią atėjus Putinui, trečiajį sektorių ištiko finansavimo krizė, kurią išspręsti kol kas nėra galimybių.
Krymo efektas
Didžiausią smūgį liberalai patyrė 2014 m. pradžioje, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą rytų Ukrainoje. Rusijoje kilo nacionalinė euforija, V. Putino palaikymo reitingai šovė į neregėtas aukštumas, piliečių dauguma po ilgos pertraukos pajuto pasididžiavimą savo šalimi. Krymo aneksija parodė, kaip jautriai rusai išgyveno SSRS griūtį ir pasaulinės supergalybės statuso praradimą. Paaiškėjo, kad konservatyvioji gyventojų dauguma visiškai pritaria Kremliuje vyraujančioms revanšistinėms nuostatoms – ir šalies vadovybė, ir masės palaiko griežtą užsienio politikos liniją, kuri teigia, kad Rusija privalo susigrąžinti „teisėtą“ įtaką „artimajame užsienyje“ ir priešintis vakarietiško pobūdžio modernizacijai.
Ukrainiečiais susižavėjusių pilietinės visuomenės aktyvistų viltys Rusijoje pakartoti kažką panašaus į Maidano revoliuciją žlugo žaibiškai.
Putinas ir valstybinės televizijos provakarietišką naratyvą greitai apvertė aukštyn kojom, paskleisdami melą, esą Ukrainoje valdžią perėmė „fašistai“, o „valstybės perversmą“ neva finansavo JAV agentai. Ukrainiečius ir Maidano idealus palaikantys Rusijos liberalai taip pat netrukus pradėti vadinti fašistais, išdavikais ir penktąja kolona. Nuo proputiniškos „Krymnaš“ linijos nukrypstantys požiūriai šiandien laikomi nepatriotiškais ir parsidavėliškais, disidentai nuolat įtarinėjami finansiniais ir politiniais ryšiais su Vakarų valstybėmis.
Šalyje, kurioje vis dar įtakingiausia žiniasklaidos priemonė yra Kremliui pavaldi televizija, piliečių dauguma aklai tiki viskuo, ką pumpuoja prokremliški kanalai. Sąmokslo teorijų pripumpuota daugumos piliečių sąmonė blokuoja bet kokią informaciją, kuri galėtų sugriauti Rusijoje dominuojantį pasakojimą, esą Rusija užspeista į kampą, JAV ir ES visais būdais siekia ją sunaikinti, tačiau V. Putinas savo rankomis pakėlė ją ant kojų ir iš paskutiniųjų priešinasi „Vakarų ekspansijai“ Ukrainoje ir Sirijoje. Daugelis įtikėję šia mitologija.
Tokioje atmosferoje sunku tikėtis didelio visuomenės palaikymo vakarietiškos demokratijos idealus atstovaujantiems Rusijos opozicionieriams. Tam trukdo ir korupcija, persmelkusi visus visuomenės sluoksnius. Korupciniai santykiai demoralizuoja visuomenę, įtraukdami piliečius į nešvarių užkulisinių praktikų rutiną. Kuo daugiau žmonių įsivelia į korupcinius ryšius, t. y. kuo daugiau „susitepusiųjų“, tuo mažiau lieka tų, kurie galėtų sąžiningai ir nedviprasmiškai reikalauti kitokios santvarkos, kitokio gyvenimo būdo. Iš čia ir apklausose fiksuojamas piliečių susidvejinimas: viena vertus, jie nepatenkinti šalyje įsišaknijusia korupcija ir valdžios atstovų godumu, kita vertus, jie ir toliau palaiko V. Putiną ir įtartinai vertina opozicijos atstovus, niekina ES kaip neva antirusiškas vertybes diegiančią jėgą. Nors būtent priartėjimas prie ES standartų sumažintų korupciją ir įtvirtintų sąžiningą teisinio valdymo principą. Psichologiškai sudėtinga nuoširdžiai kritikuoti korupciją, kai pats esi iki ausų į ją įsivėlęs, net jei ir nepalyginamai mažesniu mastu nei V. Putino draugai oligarchai.
Politinės savimonės stoka
Daugelis Vakarų analitikų deda didžiules viltis į Rusijos ekonomikos nuosmukį. Suprask, kritus naftos kainoms, nuvertėjus rubliui ir smogus Vakarų sankcijoms, piliečiai netruks pajusti ekonominį nepriteklių – mažėjančius atlyginimus, augančias kainas ir t.t.
Tame yra tiesos: masinė „Krymnaš“ euforija iš esmės baigėsi, karinė kampanija Sirijoje nekelia tiek teigiamų emocijų, kiek „broliškos“ ir sykiu „fašistinės“ ukrainiečių tautos naikinimas, gyventojai jau spėjo pajusti realių pajamų sumažėjimą, kainų ūgtelėjimą. Išaugęs gyventojų nepasitenkinimas išsiveržė keliais lokaliniais protestais, iš kurių ryškiausias surengtas 2015 m. pabaigoje, kuomet vežėjai sukilo prieš naująjį kelių mokestį. Šis buvo įvestas tam, kad nuramintų nuo Vakarų sankcijų finansiškai nukentėjusius V. Putino vaikystės draugus oligarchus Borisą ir Arkadijų Rotenbergus.
Vis dėlto šie protestai neįgavo politinio atspalvio, kuris buvo toks ryškus 2011-2012 m. protestuose. Rusijos visuomenė vis dar stokoja politinio mąstymo – dažniau sukyla prieš specifines, individualias neteisingumo apraiškas, tačiau vengia matyti bendresnį, panoraminį politinės sistemos vaizdą. Dauguma piliečių nesuvokia, kad pavieniai korupcijos ar pareigūnų nebaudžiamumo atvejai yra periodiškai pasikartojantys sisteminio, struktūrinio neteisingumo simptomai, kylantys iš kleptokratinės V. Putino santvarkos prigimties. Susidaro įspūdis, kad nuolat laviruojama tarp kasdienių asmeninio daržo rūpesčių ir tokių metafizinių, mistinių abstrakcijų kaip „Rusijos didybė“, tačiau trūksta tarpinio, politinio matmens, atidaus žvilgsnio į šalies teisinį ir institucinį audinį.
Deja, opozicija kol kas deda per mažai pastangų, kad aiškiai susietų pavienius nusiskundimus su struktūriniu sistemos supuvimu. Net kai Aleksejaus Navalno antikorupcijos fondas YouTube paviešino filmą apie generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos atžalų korupciją ir ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis, visuomenė atsainiai numojo ranka – „nesmagu, bet tai tik Čaikos reikalas“. Žmonėms sunku pripažinti, kad tai ne pavienis atvejis, o tik vienas iš visą sistemą atspindinčių simptomų. Be to, Rusijoje vis dar gajus įsitikinimas, kad ekonominius sunkumus herojiška iškęsti vardan aukštesnės kolektyvinės misijos – Rusijos didybės atstatymo.
Geopolitiškai įtemptoje situacijoje pasiryžimas kurį laiką pagyventi skurdžiau laikomas tikruoju patriotizmu. Tokia pasaulėžiūra prasilenkia su racionalistinėmis ekonomistų prognozėmis apie recesijos poveikį piliečių politiniams įsitikinimams.
Verta pabrėžti ir vidinį Rusijos opozicijos susiskaldymą. Kaip ir Baltarusijoje, opozicinės partijos nesugeba nei susitarti dėl konstruktyvios Rusijos ateities raidos vizijos, nei susitelkti apie vieną ar kelis charizmatiškus lyderius, kurie galėtų mobilizuoti ne tik besipykstančius opozicijos atstovus, bet ir platesnius visuomenės sluoksnius. Arčiausiai tokio statuso buvo priartėjęs antikorupcijos aktyvistas Aleksejus Navalnas, sugebėjęs 2013 m. Maskvos mero rinkimų pirmajame ture iškovoti net 27 proc. balsų. Kremlius mėgino su juo susidoroti prikurdamas iš piršto laužtų turto grobstymo kaltinimų, bet nenorėdamas kurstyti bereikalingų protestų Navalno neįkalino, tačiau nuteisė jo brolį (žinoma, taip pat dėl nebūtų dalykų). Šiaip ar taip, didesnė problema yra ta, kad liberaliajai opozicijai A. Navalnas ne visai priimtinas dėl jo nacionalistinių pažiūrų. Jie neabejotinai remia jo antikorupcinę veiklą ir sutaria dėl būtinybės keisti režimą, tačiau trūksta sutarimo dėl santvarkos, kuri turėtų pakeisti putinizmą.
Liberaliosios opozicijos atstovai skirtingai vertina ir tokias figūras kaip Michailas Chodorkovskis, nesutaria dėl tokių taktinių klausimų kaip dalyvavimas Dūmos rinkimuose. Opozicijoje esantys liberalai nesutaria su nacionalistais, kairieji – su abiem šiais flangais. Neatsitiktinai opoziciniai judėjimai šalies rinkėjams asocijuojasi su chaosu, o V. Putino valdžia – stabilumu ir tvarka. Dažnas opozicionierius intelektualas sąmoningai tęsia senąją sovietinių disidentų tradiciją, kurioje svarbiausia buvo išsiskirti iš kitų, pabrėžti savo nepriklausomą, individualią poziciją. Šiandien opozicija turėtų kaip tik labiau stengtis ieškoti sąlyčio taškų su tyliosios daugumos nuostatomis, lūkesčiais ir nuoskaudomis. Antraip svajonės apie „Rusiją be Putino“ liks tuščios ir neproduktyvios.
Jaunimo apatija
Kita visuomenės grupė, į kurią daug vilčių deda Vakarų stebėtojai, yra jaunimas. Deja, Rusijos jaunuoliai pastaruoju metu labiau nuvilia nei įkvepia. Šalies universitetuose vyrauja apatija, studentai nelinkę dalyvauti politinėje veikloje ar rengti protestus.
Tai iš dalies lemia jau minėta korupcija, persmelkusi visą visuomenę, taip pat ir aukštojo mokslo institucijas. Kyšių ir nepotizmo kultūra, universitetų priklausomybė nuo Kremliaus malonės stipriai veikia studentų elgseną ir pasirinkimus. Retsykiais prasiveržia nedideli vietiniai protestai: pavyzdžiui, ne visiems studentams patinka universitetų klerkų reikalavimas dalyvauti V. Putiną arba „Vieningąją Rusiją“ palaikančiuose mitinguose, į kuriuos ne sykį buvo priverstinai vežami studentų pilni autobusai. 2011 m. Tomske studentai pasipiktino, kai universiteto rektorius jiems įsakė balsuoti už V. Putiną ir mobiliuoju telefonu nufotografuoti balsavimo biuletenius. Jiems buvo pasakyta: „Palaikykite V. Putiną ir įrodykite palaikymą, arba galėsite atsisveikinti su diplomu.“ Tokių istorijų pilna, tačiau studentai paprastai paklūsta, baimindamiesi blogų pažymių ir prarastų diplomų. Tik retais atvejais studentų pasipiktinimas prasiveržia viešomis formomis.
Vis dėlto tai veikiau lokalus ir reaktyvus, o ne politinis ir konstruktyvus veikimas. Be to, dažnas studentas turi derinti studijas su darbu, nuo to neišvengiamai nukenčia studijų kokybė, tad laiko stoka verčia studentus eiti į kompromisus, duoti kyšius administracijai ar kaip nors kitaip neformaliai susitarti, idant ši pernelyg nebaustų už prastus akademinius pasiekimus ir toliau leistų siekti diplomo. Nenoras pyktis su administracija mažina politinį aktyvumą ir stabdo politinės savivokos formavimąsi. Šitaip visuomenėje gajus konformizmas įsismelkia ir į universitetų gyvenimą.
Galiausiai reikia pabrėžti, kad valdantysis režimas sukūrė savo jaunimo organizacijų tinklą, kuriame aktyviausios – „Naši“, „Jaunoji gvardija“ ir „Jaunoji Rusija“. Jų tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir smurtu, populiarinti V. Putino kultą jaunimo tarpe ir užkirsti kelią antiputiniškų judėjimų plėtrai. Ilgą laiką būtent šios organizacijos buvo Rusijos jaunimo veidas. Jų mitinguose jaunuoliai nevengia pasirodyti su Staliną ir SSRS šlovinančiais marškinėliais, neša prosovietinius transparantus. Savo kailiu nepatyrę komunistinių represijų ir sovietinės kasdienybės, šie jaunuoliai kartais dar aršiau palaiko Stalino kultą nei jų senelių karta.
Apskritai stalinizmo atgaivinimas yra vienas baugiausių šiuolaikinės Rusijos ypatumų. Uždarinėjami Stalino represijoms skirti muziejai, statomi nauji Staliną šlovinantys muziejai, naujausiuose istorijos vadovėliuose pabrėžiamas Stalino kaip „efektyvaus vadovo“ vaidmuo ir tik lakoniškai užsimenama apie masines represijas, atidengiami nauji „didžiojo vado“ paminklai. Minėtų jaunimo organizacijų nariai neslepia, kad šiuolaikiniai istorijos vadovėliai suformavo palankų požiūrį į Staliną ir itin kritišką požiūrį į perestroiką ir B. Jelcino epochą, kai Rusija buvo arčiausiai priartėjusi prie demokratizacijos. Valerijos Kasamaros tyrimai atskleidė, kad Rusijos jaunimas kur kas pozityviau vertina sovietmetį nei posovietinę Rusiją: jie tiki, kad anuomet visuomenė buvo draugiškesnė, vieningesnė, turėjo vienijančią ideologiją ir “nacionalinę idėją”, o šalis buvo pasaulinė galybė. Šie įsivaizduojami aspektai jiems kur kas svarbesni nei demokratija, žmogaus teisės ar liberalizmas.
Interneto kaip informacijos šaltinio paplitimas tarp jaunimo fundamentaliai nepakeitė jaunuolių požiūrio nei į režimo prigimtį, nei į V. Putiną. Apskritai jaunimo pasitikėjimas V. Putinu visuomet buvo aukštas: 2005 m. daugiau nei 70 proc. palaikė V. Putiną, 2009 m. – apie 80 proc.. Nors 2011 m., Bolotnajos protestų išvakarėse, šis skaičius nukrito iki 63 proc., išsamus Levados centro tyrimas atskleidė, kad tik 7 proc. jaunuolių buvo kritiškai nusiteikę dėl politinių motyvų, kur kas labiau rūpėjo ekonominiai klausimai ir nedarbas. Be to, proporcijos tarp skirtingų visuomenės segmentų ženkliai nesiskyrė. 2014 m. Prancūzijos tarptautinių santykių instituto studija parodė, kad V. Putinas be konkurencijos išlieka didžiausiu jaunimo autoritetu (antroje vietoje – V. Žirinovskis). Apie trečdalį jaunimo mano, kad šalis turi būti nuolat valdoma „stiprios rankos“.
Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos jaunimas netiki revoliucijos perspektyva ir nepasitiki opozicija. Vėl populiarėjantis Stalino kultas ir sovietinės „didybės“ nostalgija yra veiksniai, smarkiai atitolinantys Rusiją nuo potencialaus vertybinio suartėjimo su Vakarais.
Kol visuomenė tinkamai neįvertins komunistinės praeities ir Stalino nusikaltimų masto, Rusijos opozicija neturės jokių šansų pakeisti esamą santvarką. Šiuo metu, kai V. Putinas vis labiau konsoliduoja savo valdžią, o opozicijos atstovai bereikalingai pjaunasi tarpusavyje, nematyti ženklų, kad liberaliau mąstantis jaunimas ar vyresni pilietinės visuomenės atstovai artimiausiu metu ką nors galėtų pakeisti Rusijos valdymo sistemoje.