Patyrusi daugybę sunkių likimo smūgių ir visomis išgalėmis su dabar jau vienturte likusia dukra bandydama atsistoti ant kojų, ji tiesiog klumpa vietoje... „Man ir taip gyvenime sunku. Likau tik su dukrele. O čia dar tie vagys, net ir mirusiesiems ramybės neduoda“, – netramdydama ašarų bei tvarkydama vagių nusiaubtą kapą ašaroja ji.
Tiesiog dingo
Violeta pasakoja, kad trečiadienį, prieš Vėlines bei Visų šventųjų dieną nuvykusi tvarkyti kapų apstulbo: kapas buvo apvogtas – pavogtos ir gėlės, ir vazonai. Moters artimųjų kapas, esantis Kauno gatvės kapinėse, apšvarinamas jau nebe pirmą kartą. Anksčiau vagys yra pavogę didžiulę gėlę.
„Tuomet aš dar kažkaip tvardžiausi... Bet dabar jau nebegaliu. Šiame kape dar šiais metais atgulė ir mano sūnus... Man sunku, labai sunku. Lankau dažnai tą kapą, stengiuosi. Dabar norėčiau, kad jis būtų papuoštas prieš šventes, bet bijau, kad vėl kas neapvogtų“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakoja Violeta.
Moteris teigia niekaip nesuprantanti tų, kurie vagia iš šventos vietos – kapinių.
„Tokie žmonės jau nebeturi jokios moralės. Jokios. Taip pat manau, kad jie vagia ne sau, o neša ir už kokį alaus butelį parduoda prekeiviams ar panašiai. Esu panašių dalykų girdėjusi. Esu ir iš aplinkinių girdėjusi, kad apvaginėja kapus, po to vainikus ar neuždegtas žvakes neša ir parduoda. Tai šventvagiška. Tai daro žmonės be moralės. Ne tik tie, kurie vagia, bet ir tie, kurie superka. Negi yra malonu pirkti vogtą daiktą? Kaip galima pelnytis iš žmogaus skausmo. Tai nežmoniška“, – pasakoja nukentėjusi nuo ilgapirščių moteris.
Gyventi nelengva
Violeta pasakoja, kad jos gyvenimas nėra lengvas, mat teko patirti daugybę likimo smūgių, bet ji nepasiduoda ir toliau eina gyvenimo keliu.
„Esame mes su dukra. Man tenka sunkiai dirbti, kad uždirbčiau pinigėlių ir tinkamai papuoščiau savo brangiausių žmonių amžinojo poilsio vietą. Dukrytė taip pat stengiasi, kabinasi į gyvenimą. Baisiausi mano gyvenimo smūgiai buvo tada, kai netekau mažos dukrytės, vyro. Po to mirė ir jau savo šeimą sukūręs sūnus. Smūgis po smūgio. Manau ne kiekvienas atlaikytų. Todėl man padeda tik ramybė, ramybė būnant kapuose prie artimųjų... Čia aš atvykstu dažnai“, – pasakoja Violeta.
Moteris, iš paskutiniųjų vėl nupirkusi širdutės formos gėlių vainiką bei žvakučių, bijo jas čia palikti.
„O jei vėl apvogs. Vėl pirkti reikės. Kažkoks košmaras. O dar kaip tik naktį sapnavau savo mirusį sūnų... Tai, matyt, buvo ženklas. Sapnas buvo išties baisus. Dažnai jį sapnuoju... Sunku, labai sunku, o dar tie kapinių vagys neduoda ramiai gyventi...“ – atsidūsta moteris.
Reikia užjausti
Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas Artūras Stanevičius sako, kad tokius žmones belieka tik užjausti bei melstis už juos.
„Kapinės – viena švenčiausių vietų žemėje. Atminkime, jog kapuose laidojami pakrikštyti žmonės. Žmonės, vagiantys nuo kapų, iš bažnyčių ar kitų šventų vietų, yra nelaimingi. Taip elgdamiesi jie išniekina šventovę. Visi tikintieji turėtų melstis už juos ir prašyti, kad jų pasigailėtų. Labai skaudu, labai. Užjauskime juos“, – apie vagystes iš kapinių su liūdesiu balse kalbėjo klebonas kunigas A. Stanevičius.