Šią savaitę knygą apie vyrus „Jis“ pristačiusi R. Vanagaitė papasakojo apie Lietuvos vyrų žaizdas bei jų didžiausias baimes – būti atstumtiems ir tapti impotentais.
– Knygoje „Jis“ kalbate apie vyrų žaizdas. Kokios jos?
– Lietuvių vyrų žaizdos ypatingai gilios. Vidutinio amžiaus ar vyresnio vyro pagrindinės žaizdos yra tai, kad nepriklausomybė atėjo kaip katastrofa, kaip nelaimė. Visas jų gyvenimas buvo sustyguotas, tvarkingas, saugus, jie turėjo profesiją, mokėjo rusų kalbą, turėjo draugų, statusą visuomenėje. Viskas sugriuvo, pasaulis atsivėrė jauniems – jie iškrito ir pradėjo arba gerti, arba labai nusivylė. Lietuvos 60-mečiai yra apgailėtinoje padėtyje.
Antra žaizda ta, kad šiais laikais nevogsi-negyvensi. Anksčiau buvo toks žodis kaip gėda, nepatogu vogti, nepaisant iš mėsos kombinato išnešamų kumpių, vagimas nebuvo toks visuotinis ir priimtinas kaip dabar. Kalbant apie jaunesnįjį vyrą, jame taip pat gili nevogsi-negyvensi žaizda – iš savo darbo pragyventi daug kam labai sunku, gali būti prezidentas, įmonės savininkas, bet neišgyveni, jei negauni atkatų, valstybinių užsakymų.
Didžiulė žaizda ta, kad jauno žmogaus tėvas yra traumuotas nepriklausomybės ir sistemos pasikeitimo. Jis neturi tėvo kaip pavyzdžio, jis turi ne tėvą, o žmogelį ant sofos be savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Kiti tėvo visai neturi, arba turi prasigėrusius. Štai iš 10 mano pažįstamų turbūt 5 tėvai prasigėrę. Koks tas vaikinas gali užaugti? Jį augina mama su visa savo smaugiančia meile. Mes gauname žaizdotus vyrus. Ypatingai Lietuvoje mes gauname vyrą, kuriam labai sunku. Jeigu mes jam nepadedame, jo neglobojame, nesuprantame, tada ir liekame vienos.
– Sakote, kad vyrai žaizdoti, tačiau ar su moterimis viskas tvarkoje?
– Joms lengviau. Jos apskritai yra stipresnės. Joms gyvenimas nekelia tiek uždavinių – pasigimdei, užauginai vaiką – gamta tau suteikia tas galimybes. Vyrui reikia išlaikyti šeimą, medžioti, būti vyru, tačiau gyvenimas to neleidžia – reikia vogti, jį išstumia į paraštes, užleidžia pozicijas jaunesniems. Vyrams sunkiau ir tą pripažino visi vyrai, su kuriais kalbėjau.
– Kokių baimių turi vyrai?
– Vyrai turi dvi baimes – būti atstumtam ir impotenciją. Vyrui tai tolygu mirčiai. Gal todėl ir yra jaunų moterų kultas – jei nesiseka lovoj, mano, kad su jauna bus kitaip. Ir iš tikrųjų yra kitaip. Viskas kyla iš nežmoniškos baimės, nes vyras save pirmiausia suvokia per savo lytinį pajėgumą.
Impotencija – didžiulė vyrų baimė. Kiek jie koncentruoti į šią savo vietą, moterys net nesuvokia. Mes išvis apie tas funkcijas negalvojame.
– Ką manote apie 50-60 metų amžiaus vyrus, kurie susiranda į dukras tinkančias merginas ir dar susilaukia vaikų. Tekę matyti, kaip į tai reaguoja paliktos žmonos...
– Normalu. Šis reiškinys vadinamas artėjančio galo sindromu, kada apie 60 metų sulaukęs vyras supranta – nieko kitaip nebebus, priekyje – tik mirties siena, visas likęs gyvenimas – tarsi tunelis į mirtį.
Moteris nežino, kad vyrui seksas – ne tik seksas – tai jam yra viskas – pripažinimas, paguoda, uostas, ramybė, įsitvirtinimas. Kada jos pasako „ne“, tai pasako „ne“ ne jo įgeidžiui, fiziologijai, o „ne“ jam kaip asmenybei. Tada jis bėga ir ieško kitur.
– Taigi moteris turi labai atsakingai žiūrėti – jei nebus sekso, rizikuoji, kad santykiai iširs?
– Tai ne rizika, tai praktiškai beveik taisyklė. Vyrai turi gelbėtis nuo mirties, nuo vienatvės, nuo nepripažinimo, nuo nesaugumo, jei tu to nesuteiki, suteiks kita.
– Ką manote apie amžiaus skirtumą santykiuose?
– Yra psichologinis žmogaus amžius. Man psichologai sakė, kad taip ir likau 18 metų – man reikia žmonių, kurie būtų tokio pat amžiaus kaip aš, nes esu smalsi ir noriu daryti nesąmones. Kiti gimsta 45 metų. Amžius – psichologinė sąvoka.
– Bet yra ir fiziologija. Sunku rasti tų, kurie tiki nuoširdžia meile, kada garbiame amžiuje vyras veda į dukras tinkančią žmoną. Juk vyras sens, praras išvaizdą, nebus seksualiai pajėgus.
– Gal tada meilės nebus, bet gal ji yra dabar. Yra moterų, kurios ieško saugumo ir tada tėviška figūra saugumą teikia. Niekada nežinai – jei psichologiškai žmonės tinka vieni kitiems, nereikia bijoti. Gali ištekėti už jaunesnio.
– Taigi reikia bijoti tik vedusių?
– Su vedusiais blogai. Labai dažnai romanas su vedusiu vyru stabilizuoja jo santuoką. Nes santuoka yra yranti ir arba reikėtų su žmona spręsti jų santykius, arba jam reikėtų skirtis. Ir viena, ir kita yra sudėtinga. Moteris lieka ant ledo.
– Teko sutikti moterų, kurios vadovaujasi filosofija, esą visi vyrai kartais eina į kairę – taip jos pateisina savo sutuoktinių neištikimybę.
– Vyrams monogamija nelabai būdinga. Jų akys iš tikrųjų laksto visur. Dauguma gyvūnų poligamiški. Vyrai išrado monogamiją vien todėl, kad jiems reikėjo bendradarbiauti su kitais vyrais ir dalintis moterimis. Tam, kad galėčiau kartu su tavimi medžioti, ir manęs nenušautum, aš tau turiu duoti moterį ir nelįsti prie jos. Vyrai yra pakankamai poligamiški.
Kaip gamtoje varnalėša prisisega prie megztinio, kad toliau nukeliautų, pienė sukasi tam, kad toliau savo sėklą pasėtų, vyrai per parą pagamina 200 milijonų spermatozoidų. Kažkodėl taip gamtos surėdyta – jie turi paskleisti save kuo toliau. Tai jų nemirtingumas.
– Bet jau 21 amžius! Ar žmogų tebevaldo instinktai?
– Tai yra gamta. Aišku, vyrai susivaldo, nepaleistuvauja, įvertina, kad turi moterį, bet gamta taip surėdė. Ir yra įrodyta, kad vyras negali nepasižiūrėti į gražią moterį – jis išsiskanuoja visas patrauklias pateles ir deda į savo duomenų banką. Taip yra – reikia suprasti ir pasijuokti.
– O moterys to nedaro?
– Ne. Su moterimis labai įdomu – joms šimtus tūkstančių metų reikalingi du dalykai – kokybiški genai, todėl atkreipia dėmesį į patrauklius vyrus, ir saugumas, kad galėtų vaikus su juo išauginti, aprūpinti. Moteris, kuri ieško vyre saugumo, jį gauna, augina vaikus, bet tai neanuliuoja jos poreikio gauti kokybiškus genus. Ir ji vis tiek gali domėtis patraukliais vyrais. Tik moterys dažnai susidomi patraukliais vyrais siekdamos gerų genų visiškai neatsižvelgdamos, ar jis galės aprūpinti šeimą ir būti saugus jos vaikams. Dopaminas užpila akis – tai tarsi natūralus apsvaigimas nuo ekstazio.
– Žiniasklaida mirga istorijomis, kaip emigravusios lietuvės pasijunta divomis ir atranda meilę.
– Yra ir kitas variantas – internetinės pažintys. Žinoma, ten yra aferistų, gali sutikti nenormalių, bet geriau tai negu nieko. Vietoje to, kad nertum vašeliu, geriau susirašinėk su kokius nors dziedzioku, kuris tau sako, kokia tu graži. Ir kalbą pramoksi, ir gyventi motyvuoja.
– Sakoma, kad lietuvės Vakaruose „išgraibstomos“ dėl savo šeimyniškumo. Sutinkate?
– Lietuvės labai šeimyniškos – moka skaniai virti, gražiai apsirengia, išlygina. Geros žmonos, tik gerų vyrų joms neužtenka.
Pagal tyrimus, laimingiausios tos santuokos, kuriose moteris uždirba 40 proc. pajamų, o vyras nudirba 40 proc. ūkio darbų.
– Ką daryti toms, kurios jau keletą metų gyvena kartu, tačiau vyras nesiperša?
– Gamtoje egzistuoja energijos taupymo dėsnis. Jeigu tavo šaldytuve yra pieno, tai karvės neperki. Jeigu turi moterį, kuri skalbia, eina su tavimi į lovą, gyvena kartu, kokia prasmė vesti? Investuoti, rūpintis, rizikuoti? Vienas dalykas, vyrai tikrai taupo energiją – ekonomine ir visomis kitomis prasmėmis. Kada jie turi viską, ko reikia, jie nėra labai motyvuoti vesti.
Antra, pasąmonėje galvoja – o gal sutiks geresnę. Jis galvoja, kad rinkoje atsiras dar geresnė patelė. Manau, moterys pačios užsileidžia. Kiek mano pažįstamų pragyvendavo su merginomis metus, dvejus, dar metus, palikdavo jas traumuotas, o paskui vesdavo tą, kuri geriausia.
Kad jas paliko, dar nieko baisaus, bet po šios traumos jos metėsi beveik ant bet ko – biologinis laikrodis tiksėjo, bijojo likti vienos, bijojo traumos. Ėmė ne tą, kuris bus geras, o kuris bent jau netraumuos. Tendencija labai bloga.