Žilvijai užmiršti praeitį gelbsti išpuoselėtas gėlynas ir rūpestingai prižiūrimas daržas, Virginijui – auginamos gražuolės vištos, antys, žąsys bei sportiniai balandžiai.
Pirmasis kirtis – prieš 13 metų
Sausinės kaime (Užliedžių sen.) įsikūrusios šeimos gyvenimą likimas juodu brūkšniu perbraukė 2003 m. vasario 23-iąją. Šeimos galva prisimena, kad tądien, nors žiema buvo šilta, termometro stulpelis nukrito iki 5–7 laipsnių šalčio. Apie 15 val., su sūnumis bežaidžiant stalo žaidimą, vyriškį apėmė bloga nuojauta, todėl vaikams jis liepė skubiai bėgti į lauką.
Žilvija užtruko vos kelias akimirkas, kol 3 metų sūnui užrišo šaliką, aprengė striuke ir išstūmė vaikus pro duris. Tada įvyko sprogimas, plykstelėjusi liepsna karkasinį namelį ištaškė į šonus. Vyriausias sūnus nenukentėjo, o trimečiui išdužę ir lekiantys stiklai įbrėžė skruostą.
Name likusį vyrą sprogimo banga išsviedė pro langą, jis ne tik apdegė, bet ir užgriuvus kaminui patyrė sunkią stuburo traumą. Sprogimo nublokšta į šalį Žilvija stipriai apdegė, patyrė įvairių sužeidimų. Medikai teikė mažai vilčių, kad V.Kleiza išgyvens.
Abiem sutuoktiniams medikai norėjo nupjauti stipriai apdegusias plaštakas, šiandien jie džiaugiasi, kad pasipriešino šiam ketinimui. „Pasakiau, kad geriau rankos pačios tegul nukrenta, bet pjauti neleisiu“, – moteris puikiai prisiminė žodžius, prieš 13 metus ištartus medikams.
Virginijui ir Žilvijai teko iškentėti odos persodinimo operacijas. „Šios rankos odos persodinimo operacijai neužteko lėšų“, – rodydama randus ant kairiosios sakė pašnekovė.
Nelaimės gaisru nesibaigė
Po viską sunaikinusio gaisro Kleizai 2 mėnesius praleido ligoninėje. „Grįžę iš jos pradėjome kabintis į gyvenimą. Po tokios bėdos nebuvo lengva, juk likome be nieko. Praėjus 3,5 metų ištiko dar viena nelaimė – netekome vyriausiojo sūnaus. Jo mirtis sugniuždė, slėgė materialiniai nepritekliai, prasidėjo ligos, ne kartą abiem buvo kilusi mintis pasitraukti iš gyvenimo“, – neslėpė moteris.
Šviesesnėmis akimirkomis ir kai leisdavo sveikata, Kleizai dirbdavo: įsirengė prieš pusę amžiaus pastatytą medinę lauko virtuvėlę, šalia jos atsigabeno seną statybininkų vagonėlį. „Niekur nėjome, nieko niekieno neprašėme, stengėmės kiek galėjome“, – prisipažino Ž.Kleizienė.
Po sūnaus netekties abu tėvai susirgo depresija. Gydytojai patarė susilaukti dar vieno mažylio. Pasirodo, skaudžių nesėkmių periodas dar nebuvo pasibaigęs – moteris sūnelį pagimdė prasidėjus septintam nėštumo mėnesiui. Ateinant į šį pasaulį, vaikelio širdelės veikla jau buvo sustojusi, jį medikai atgaivino elektrošoku.
Su kūdikiu Kleizai vis dar glaudėsi kartoniniu vadinamame namelyje. „Kiek jį bešildytum, žiemą šiluma išgaruodavo per plonytes sienas, šalčiausiais mėnesiais pečių kūrenti tekdavo dieną ir naktį. Kaminas įkaisdavo iki raudonumo, o vis tiek būdavo šalta, be to, labai bijodavome, kad vėl nekiltų gaisras“, – prisipažino šeimos galva.
Kalėdų stebuklas
„Kiek galėdama mums padėdavo Užliedžių sen. socialinio darbo organizatorė. Apie paramas nežinojome, tokie jau esame – niekada nieko neprašydavome. Prieš kelerius metus prieš šv. Kalėdas mus aplankyti užsuko Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.
Jis labai nustebo, kad mes, būdami tokioje padėtyje ir sirgdami tokiomis ligomis, niekur nesikreipiame. Jis paklausė, ko mums labiausiai reikia. Pasakiau, kad norėtume apšiltinti namelį ir apkalti jį lentelėmis, o jis, supratęs mūsų situaciją, pažadėjo padaryti viską, kad mums būtų lengviau. Stebuklas įvyko“, – džiaugėsi moteris.
Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas pernai Žilvijos ir Virginijaus Kleizų šeimai Sausinės kaime pastatė ir įrengė konteinerinį namelį, nupirko baldus ir perleido žemės sklypą. Kleizai neslepia, kad po tiek metų vargo jauki ir šilta pastogė juos labai džiugina. Jiedu tvirtina, kad turi svajonių ir planų.
„Jei Dievas duotų sveikatos ir turėtume pajamų, galbūt pakeltume stogą ir įsirengtume antrąjį aukštą, darkart apkaltume namą. Žiūrime į priekį, kiekvieną vakarą prie puodelio arbatos pasidžiaugiame tuo, ką turime, ir pasvajojame, ko dar norėtume“, – atviravo Virginijus.
„Man meras ir jo žmona Aurelija – patys artimiausi, labai savi. Jei dar kartą ištiktų bėda, jau nebijočiau į juos kreiptis, neabejoju, kad man padėtų. Nekalbu už visus šeimos narius, bet mano širdyje daugiau tokių žmonių, kaip Makūnai, nėra, aš jiems visą gyvenimą būsiu dėkinga“, – neslėpė Žilvija.
Didžiulės nelaimės nepakeitė moters – jai ko nors prašyti kitų žmonių tebėra sunku kaip ir anksčiau. „Man lengviau ką nors kitiems duoti, dalytis. Buvo labai sunkus laikas, daug streso, paskui pradėjome verkti iš laimės“, – trumpam moters veidą papuošė šypsena.
Širdies žaizdos gyja sunkiai
Nepaisant džiugių akimirkų, Kleizus vis pasiveja šiurpūs netolimos praeities demonai. „Būna dienų, kai atrodo, kad saulė po kojomis šviečia, o kartais norisi vilku staugti. Išeinu, pratrūkstu, išsirėkiu ir išsiraudu prie savo gelbėtojo kaštono. Sako, kad laikas užgydo širdies žaizdas, bet aš tuo netikiu. Kasdien prisimenu sūnų, mano žaizda negyja. Tiesa, man kovoti sekasi geriau nei vyrui. Jis dar nesusitaiko su vyriausiojo sūnaus mirtimi, be to, sveikata pablogėjo“, – neslėpė moteris.
„Pradėjo streikuoti širdis. Būna, kad staiga nukrentu. Gerai, kad turiu angelą sargą“, – vyriškis švelniai apkabina jaunėlį, šis iš karto bėga ieškoti mamos.
Menkai sveikatos teturintys Kleizai puikiai tvarkosi naujame namelyje, darže augina daržovių, tvartelyje – paukščių. Tušti tik bičių aviliai, nors viename jų Virginijus nakčiai šios vasaros pradžioje įkurdindavo viščiukus. „Laikome vištų, ančių, žąsų – žolės kieme pilna. Per žiemą maitinamės paukštiena“, – pasakojo moteris.
Darbščioji Žilvija jau surinko lysvėse užderėjusį derlių ir žiemai primarinavo daržovių, priruošė mišrainių. Moteris, padedama sūnų, šiemet kieme po langais įsirengė darželį, planuoja sutvarkyti dovanų gautą žemę.
„Neįsivaizduoju, kaip gyventume be vyresnėlio, čia viskas atlikta jo rankomis, – rodydama pavyzdingai tvarkomą ūkelį sakė pašnekovė. – Vyrui pripažintas neįgalumas, todėl jis tepajėgia pasirūpinti paukščių ūkiu.“