Šiandien daugiausia kalėdojimą puoselėja senieji sodžių gyventojai, o jaunimas bei miestiečiai labiau linkęs vardinti kunigų nuodėmes bei piktintis aukų bažnyčiai rinkimu.
Kalėdojimas – atgaiva senoliams
Į devintą dešimtį įkopusi Elena Pribušauskaitė, gyvenanti Panevėžio rajone, Žiliškių kaime, mena, kad seniau iš kalėdojančio kunigo paskos vilkdavęsi 6 vežimai aukoms vežti.
“Reikėdavo duoti visiems – ir klebonui, ir zakristijonui, vargonininkui ir varpų skambintojui”, - sako moteris. Jos teigimu, žmonės duodavę, kas ką turėdavę – kas grūdų maišą, kas svogūnų pynę ar mėsos gabalą.
Išreikšdami pagarbą, žmonės klebonui bučiuodavo rankas ir kryželį, o poterių nemokantis jaunimas slėpdavosi. Klebono apsilankymas anuomet būdavo didelė šventė.
Dar ir dabar E. Pribušauskaitę kalėdojimas nuteikia ypatingai: susitvarkiusi kambarį ir pasipuošusi, ilgaamžė rymo prie lango laukdama, kol kelyje išvys klebono automobilį.
Būdas pažinti parapijiečius ir rinkti paramą bažnyčiai
Panevėžio rajone esančios nuošalios parapijos, vienijančios 1700 narių, klebonas pasakoja, kad kalėdojimas – būdas geriau pažinti parapijiečius, sužinoti, kiek jų lanko bažnyčią bei išgirsti gyventojų problemas.
Klebonas lanko žmones lapkričio–vasario mėnesiais, per dieną aplankydamas iki 20 kiemų. Dvasininkas pastebi, kad jo viešnagė tampa švente daugeliui žmonių, ypač tiems, kurie dėl sveikatos problemų negali lankytis bažnyčioje.
Nors klebonas stengiasi aplankyti kiekvieną kiemą, tačiau ne kiekvienos durys jam atviros. “Vieni nepajėgia susitvarkyti namų, kiti, dažniausia parapijos naujakuriai, savęs nelaiko parapijos dalimi”, - sako klebonas.
Jis įvardija dar vieną kalėdojimo reikšmę – tai būdas išlaikyti parapiją, mat kalėdojant renkamos aukos bažnyčiai ir jos tarnams. Atvejus, kada kunigai kalėdodami girtauja ir apgirtę prikrečia eibių, provincijos dvasininkas vadina pavieniais.
“Kas norės, kalėdojimą nuspalvins, kaip jam reikės, o vienas Bažnyčios įsakymų – padėti ją išlaikyti”, - užklaustas apie aukas parapijai priduria klebonas, nenorėjęs viešinti savo pavardės.
Miestuose kalėdojimą keičia šeimų lankymas
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) parapijoje dirbantis brolis klebonas Astijus Kungys teigia, kad didžiuosiuose miestuose kalėdojimas virto šeimų lankymu.
Šeimai ir kunigui susitarus, pastarasis atvyksta į namus, bendrauja su tėvais ir vaikais, pašventina namus. Anot brolio Astijaus, tokių susitikimų metu aptariamas žmogaus santykis su Dievu, jo požiūris į tikėjimą. Tarp parapijiečių ypač paplitęs namų šventinimas.
“Praktiškai kalėdoti ir nėra įmanoma, pavyzdžiui, Užupio parapijoje gyvena ir tikintys, ir netikintys, įvairiausių religinių bendruomenių ir tautybių žmonės, be to, parapijiečių be galo daug”, - aiškina dvasininkas.
A.Kungio žiniomis, senoji kalėdojimo tradicija dar gaji Žemaitijoje, ypač Plungėje, Telšiuose.
“Žmonėms tarsi susiformavęs toks įvaizdis, kad kalėdojimas yra tada, kai klebonas ateina ir renka pinigus, - stebisi brolis Astijus. - Kažkuriuo metu galbūt taip ir buvo, gal ir dabar kartais pasitaiko, jog, kunigui atėjus, pašventinus namus ir pašnekėjus, žmonės tiesia vokelį”.
A.Kungys patikino, kad jų parapijoje tai nevyksta. Jis prisimena darbą Kretingoje, kada nei už krikštynas, nei už laidotuves ar vestuves dvasininkai pinigų neimdavę, siekdami žmonėms įrodyti esą ne tam.
Pasak brolio Astijaus, Bernardinų parapijos dvasininkams svarbiausia pažadinti žmonėse tikėjimą, padėti suvokti, kas tikėjimas yra. Tačiau, anot kunigo, natūralu, kad, klebonui aplankius šeimą, parapijiečiai patys nori kažką paaukoti bažnyčiai.
Kunigas pastebi, kad lietuviai yra labai vaišingi. Anot A. Kungio, viskas priklauso nuo kunigo, einančio kalėdoti, nuostatos, kodėl jis kalėdoja. “Kai puolama krauti stalus ir virti bulves, prasideda lakstymas, rūpinimasis ir bendravimo nebelieka”, - įsitikinęs dvasininkas.
Etnologė Gražina Kadžytė teigia, kad kalėdojimas – labai sena tradicija. Etnologė pasakoja, jog Algirdas Julius Greimas kalėdojimo ištakas siejo dar su laikotarpiu prieš krikščionybę. Pasak G. Kadžytės, kalėdojimas buvo ypač paplitęs senajame Lietuvos kaime, tačiau sovietmečiu išnykęs ir dabar vėl atgijęs.
“Seniau klebono labai laukdavo, vaišindavo, kas grūdų, kas audinių įdėdavo”, - pasakoja G. Kadžytė. Ji priduria, kad klebonas kalėdodamas susipažindavo su parapija, aplankydavo žmones, nes taip galėdavo pildyti bažnytines knygas ir surinkti paramą bažnyčiai.
Pasak G. Kadžytės, priklausomai nuo vietovės, kalėdojimas vadintas įvairiai: „kalėdojimu“, “kalindravojimu”, “kalindavojimu”.
”Altorių šešėly” – Liudo Vasario kalėdojimo patirtis
“Toks parapijos lankymas, kaip kalėdojimas, labai maža turi bendra su pastoracija. Turtingiem - tai proga pasivaišinti, o vargšam - reikalas atiduoti sunkiai sutaupyto skatiko dalį”, - taip apie kalėdojimą knygoje “Altorių šešėly” yra rašęs Vincas Mykolaitis-Putinas.
Šioje knygoje aprašytas ir minėtas paramos bažnyčiai rinkimas: “Iš klebonijos kiemo išvažiuodavo trejos rogės. Pirmose sėdėdavo kunigas su vargonininku, antrose zakristijonas ir špitolninkas, o trečios buvo skiriamos kalėdai vežti - grūdam, audeklam, verpalam ir kitokiem panašiem daiktam”.
Tačiau romane matyti, jog jo herojui kunigui Liudui Vasariui kalėdojimas nebuvo malonus: “Tą dieną kun. Vasariui, rodos, viskas gerai sekėsi, bet tas bjaurus kalėdos rinkimas ir pinigų ėmimas jam buvo toks koktus, kad kiekvienoj pirkioj tekdavo išgyventi visą gamą nemaloniausiu jausmų”.
Girtas klebonas, grįždamas iš kalėdojimo partrenkė žmogų
Praėjusį mėnesį į teisiamųjų suolą sėdo visam gyvenimui žmogų suluošinęs buvęs Pasvalio Šv. Jono krikštytojo parapijos kunigas vikaras Žydrūnas Jurkus. Praėjusių metų lapkritį neblaivus kunigas Ž. Jurkus, Pasvalyje partrenkęs dviračiu važiavusį panevėžietį, pastarąjį paliko vaduotis mirtimi, o pats iš įvykio vietos paspruko.
Tuomet dvasininko kraujyje rasta 2,36 promilės alkoholio. Paaiškėjo, kad avariją padaręs ir iš įvykio vietos pasprukęs kunigas, padauginęs alkoholio, vyko iš kalėdojimo.
Po dviejų dienų Panevėžio vyskupijos vyskupas Jonas Kauneckas Ž. Jurkų sulaikė nuo kunigo pareigų. Dar prieš Velykas Ž. Jurkus pats atsisakė kunigystės.
Nors sužalotasis ligoninėje praleido daugiau nei 2 mėnesius, avarijos kaltininkas Ž. Jurkus jį aplankė tik kartą, Pasvalio parapijos dekano paskatintas. Partrenktas dviejų mažamečių vaikų tėvas tapo II grupės invalidu.
Prasižengusį kunigą nuo kunigiškų pareigų atleidęs vyskupas J.Kauneckas piktinosi, kad kalėdojantiems dvasininkams žmonės primygtinai perša alkoholinius gėrimus.
Žmonių atmintyje – kunigų nuodėmės
Šiaulietė Lina Jasmantaitė klebono savo namuose nelaukia, nes jai nepriimtinas paplitęs kalėdojimo modelis, kai klebonas pašventina namus ir pasiima vokelį su duokle bažnyčiai.
“Nežinau, kam panaudojami tie pinigai, manau, turėtų būti vedama jų apskaita ir atsiskaitoma aukotojams, - pridūrė mergina.
“Bažnyčia yra pati didžiausia organizacija, telkianti žmones, todėl ji turi duoti, o ne imti”, - įsitikinusi studentė Armina Glemžaitė. Jos namuose provincijoje kasmet laukiama klebono apsilankymo, bet mergina tikina nusivylusi kalėdojimu, ji nesupranta, už ką turi aukoti bažnyčiai.
“Žinau atvejų, kai šeima išgali klebonui duoti tik 10 litų, o šis, paėmęs paskutinius šeimos grašius, leidžia suprasti, kad dešimties litų maža”, - sako A.Glemžaitė.
Jai antrina vilnietė Laura, pasipiktinusi pernelyg dideliu kai kurių klebonų pomėgiu vaišintis: “Niekada nepamiršiu, kai man, gyvenant kaime, klebonas į mūsų namus įžengė svirduliuodamas ir graibydamas žemę. Jis dar bandė juokauti, kad nori išsivežti jam patikusį mano šuniuką”.
Kalbinti žmonės vardijo ir kitus kaimų kunigų kalėdojant atliktus “žygius”. Pokalbiuose puse lūpų užsiminta apie kartais po kalėdojimo “iš šventosios dvasios” gimstančius vaikus.