Anądien ji su dukrele vėl buvo užpulta – vaikų žaidimo aikštelėje, miesto parke. Policiją iškvietė kitos mamos, atėjusios ramiai pasivaikščioti su vaikais.
Kaip DELFI patikino kelis kartus Ritą be įsėjimo lankiusi Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos dėstytoja Daiva Vaitkevičiūtė, du vaikus auginanti mama – tvarkinga, negerianti, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro, bando kurti gyvenimą iš naujo. Visai neblogai sektųsi, jei ne buvusiojo išpuoliai, kurie tęsiasi jau metus.
„Jam teismo uždrausta artintis, bet jis nepaiso. Kad tik nepasikartotų Lūžgalių tragedija“, – kreipdamasi į DELFI dėl Ritos sakė D. Vaitkevičiūtė. Kaip esame rašę, 2013-ųjų metų vasario pradžioje Dituvos sodų bendrijoje esančiame Lūžgalių kaime buvo nužudyta 33 metų Laura Valeikienė. 4 vaikų motiną mirtinai sumušė jos sutuoktinis Povilas Valeika.
Šiam vyrui teismo sprendimu taip pat buvo uždrausta artintis prie žmonos ir vaikų namų. Jam pasirodžius tą vakarą moteris šaukėsi policijos, tačiau apie smurtą pranešusi Bendruoju pagalbos telefonu L. Valeikienė pareigūnų pagalbos nesulaukė.
Gal reikia skelbti akciją ir nupirkti Ritai elektrošoką, jei niekas daugiau negali apsaugoti?“ - liūdnai juokavo terorizuojamai moteriai ir jos vaikams padedanti fondo „Pražydusi viltis“ vadovė D. Vaitkevičiūtė.
Kaip DELFI sakė pati Rita, iš vyro namų išėjo tik su vaikais, pasiėmusi būtiniausius daiktus. Tačiau vyrui bet kokia dingstis terorizuoti ją – priimtina.
„Tik nerašykit tikro mano vardo, – prašė moteris, bijodama, kad jis dar labiau nepasiustų. – Nežinia, kada vėl pasirodys, nes po sulaikymo penktadienį vakare jau buvo paleistas iš areštinės. Bent jau taip sakė pažįstama iš kaimo, kurią buvau susitikusi“.
- Dėl smurto prieš jus nebe pirmą kartą sulaikomas?
-Tikrai ne. Balandžio 27 dieną buvo dukters gimtadienis, jis atėjo visas girtas daužyti durų. Sukėlė didžiausią triukšmą, nors gražiai prašiau išeiti – laukėme svečių, kurie turėjo atvažiuoti dukters sveikinti.
Jis pradėjo šaukti, ar jau nebegali pasveikinti savo dukters su gimtadieniu. Aš pasakiau, kad gali, bet blaivas. Tada pradėjo trankyti duris, keiktis, bet užrėmiau duris, neįleidau.
- O penktadienį kas atsitiko?
-Mes su mažąja kaip visada po jos pietų miego ėjome į miesto parką. Supdama ją, pamačiau, kad ateina kaip reikalas įgėręs. Priminiau, kad neturėtų artintis prie mūsų, ir tada jis pradėjo keiktis, bandė nutraukti vaiką nuo supynių, o aš neleidau. Paėmiau mergaitę ir norėjau eiti, o jis trenkė man į nugarą baisiausiai plūsdamasis, kad neleidžiu jam būti su vaiku.
Laimei, atvyko policija. Matyt, kitos mamos iškvietė, nes buvo pilna aikštelė vaikų. Jie visi išsigandę, aš irgi nežinojau, ką man daryt, bijojau šaukti, kad jis dar labiau nepradėtų daužyti ir nesužeistų vaiko.
Pareigūnai jį išsivedė, bet, kaip sakė kaimynė, vakare jis jau buvo pas savo mamą.
- Kreipėtės į policiją?
-Kaip patarė pareigūnai, pirmadienį Radviliškio nuovadoje surašėme pareiškimą. Advokatas išsiaiškino, kad jis buvo sulaikytas, nuvežtas į Šaulius, paleistas. Tačiau dabar jau turėtų būti vėl sulaikytas, nes pažeidė teismo apribojimą nesiartinti prie mūsų arčiau nei per 500 metrų.
Kai jis blaivus, gali su vaiku susitikti viešoje vietoje, tačiau negirtas niekada net neskambina, neklausia, kaip mažajai sekasi.
- O prie vaiko išlaikymo prisideda?
-Teismo sprendimu, nuo jo invalidumo per mėnesį dukrai atskaičiuojami 27 eurai. Dar 53 eurus už jį mums moka Vaikų išlaikymo fondas.
- Kodėl ne jis, o jūs su vaikais išėjote iš namų, kuriuose gyvenote?
-Dėl smurto jį buvo iškeldinę iš uošvių namų, tačiau aš ten gyvenau tik kol susiradau, kur su vaikais išsikraustyti. Negalėjau likti namuose, kur buvau smaugiama, mušama, kentėjo vaikai.
- Uošviai matė ir sūnaus netramdė?
-Amžinatelis uošvis nesikišdavo, o anyta kaltino mane, nors jis ir ją pačią kelis kartus yra stipriai sumušęs.
Aš anytai gera buvau, kol sunkiai ir daug jai dirbau – karves melžiau, daržus ravėjau. Vis pradėję gyventi kartu su vyru nieko savo neturėjom. Bet po pusmečio mano mama mums dovanojo karvę ir veršiuką, kad būtų pradžia savam ūkiui. Aš pati dar nusipirkau paršiukų, gavau tvartą, išsinuomojau pievą. Ir darbą susiradau – dirbau girininkijoje prie medelių, kad turėtume grynų pinigų, papildomai užsidirbdavau eidama miško sodinti privačiai.
Kai sužinojau, kad laukiamės lėliuko, uošvienė atnešė man pinigų ir pasakė: „Daraisi išvalymą, man čia vaikų nereikia“. Bet aš atsisakiau, o ji su ta mintimi apsiprato.
Pagimdžiau mergytę, bet po trijų mėnesių vyrą ištiko infarktas. Naktį išvežėm jį į Šiaulius. Padarė šuntavimą, bet žmogus dėl sveikatos neteko darbo ir pradėjo gerti. Kaip dabar atsimenu – dukrytei 27 dieną suėjo metukai, mes atšventėm jos krikštynas ir pirmą kartą prieš mane pakėlė ranką.
Iš pradžių nemušė, tik stumdė, vis dažniau keldavo pavydo scenas, kad aš vaikų neprižiūriu. Išvažiuoju uogų skinti, jis man priekaištauja, kad su vyrais duoduosi. Su vaikais salione miegu, jis mane iš lovos tempia, kad aš šiokia tokia, iš kaimyno parėjau.
- Ką tada darėte?
-Kreipiausi į policiją, man buvo skirtas advokatas.
-Ankstesniais kartais nesikreipdavote?
-Jis net buvo iškeldintas dėl smurto, bet vis viena verždavosi į namus muštis. Per paskutines savaites 17 kartų buvo kviesta policija. Po paskutinio karto, kai labai stipriai mane sumušė, teismas jam skyrė šešis mėnesius atidirbti viešųjų darbų. Atidirbęs pareiškė: „Dabar nieko man nepadarys“.
- Ir tada uošviai neįsikišo?
- Kaltino mane. Nors jis ne tik savo mamą yra sumušęs, bet ir seneliui ranką sulaužęs, pas tėvus namuose viską išdaužęs. Ir jiems tekę pas kaimynus bėgti slėptis.
Bet vis viena anyta manimi nepasitikėjo, kaltino, kad tik jų pinigų noriu. Kai jos sūnų dėl smurto iškeldino iš namų, aš tapau didžiausiu priešu.
-Kur dabar gyvenate?
-Atsikrausčiau į miestą. Viena moteris, kuriai buvo skirtas socialinis būstas, išvykdama uždarbiauti į užsienį paliko jį mums. Dabar tvarkausi dokumentus, kad savivaldybė tą dviejų kambarių butuką man perrašytų. Jei ne buvusio vyro persekiojimai, viskas būtų neblogai.
Kambarius pati apsitvarkiau. Ačiū Daivutei (fondo „Pražydusi Viltis“ vadovė – DELFI) atvežė skalbyklę, vaikui lovytę. Tikrai čia geros sąlygos vaikams augti, ramu tvarkinga. Rudenį, tikiuosi, mažoji pradės eiti į darželį. Stoviu Darbo biržoje, noriu pradėti dirbti, užsidirbti ir gyventi toliau.
-Kaip manote, ar vyras paliks jus ramybėje?
-Privalės palikti, nors dabar bijau ir į miestą išeiti. Kelis kartus buvom susitikę, tai iškoliojo, į galvą gavau. Baisu, kad prie vaiko iš pirmosios mano santuokos nesikabintų. Maža kas jam į galvą šaus.
10-tą mėnesio dieną, kai jis invalidumo pinigus gauna, stengiuosi niekur neit iš namų, nebent ne viena, kad tik manęs neužkabintų atvažiavęs į miestą iš bankomato nusiimti pinigų.
- Kodėl nepalieka jūsų ramybėje?
-Kai atsiskyriau, bandė su manimi susitaikyti, kad grįžčiau, kad pas jį gyvenčiau. Paskui darė spaudimą, grasindamas, kad atims dukrą ir visvien sugrįšiu, paskui grasino padarysiąs taip, kad tame socialiniame būste man nebeleistų gyvent.
Žinokit, vienu momentu jau galvojau, kad verta sugrįžt ir toliau kentėt, kad tik mano vaikams nieko neatsitiktų. Bet paskui susivokiau – o kodėl turėčiau? Prisiteisiau alimentus ir dėl to jis dar labiau supyko, koliojo, grasindamas, kad jo pinigų negausiu.
Posėdį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teko atidėti, nes atėjo girtas, teismo salėje pripūtė 2.54 promilės alkoholio. Antrame posėdyje guodėsi, kaip jam sunku, o kad vaikus reikia auginti, jam neįdomu.