Žalgirio mūšis laikomas vienu didžiausių ir garsiausių viduramžių mūšių. Vytauto ir Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės kariuomenė 1410 metų liepos 15 dieną sumušė kryžiuočius, galutinai pakirsdama vokiečių ordino galybę.
Mūšyje žuvo 28 tūkst. žmonių - nukauti 22 tūkst. kryžiuočių ir 6 tūkst. lietuvių bei lenkų.
Generolo Povilo Plechavičiaus vadovautos Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos kariai veteranai praėjusiais metais Vilniuje pasirašė susitaikymo deklaraciją.
Tai primindamas Lenkijos dienraštis "Rzeczpospolita" pažymi, kad "susitaikymo gestų niekada nebūna per daug, su sąlyga, jog jie yra nuoširdūs ir nepriklauso nuo politinės konjuktūros".
Dienraštis taip pat pažymi, jog bendras Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų dalyvavimas Žalgirio mūšio minėjime yra "atsigręžimas į bendrą istorinę praeitį, kuri iki šiol buvo vertinama įvairiai".
Pakeliui į minėjimą lietuvių ir lenkų veteranai Seinuose padėjo gėlių prie lietuvių poeto vyskupo Antano Baranausko kapo, susitiko su vietos bendruomene.
Birželį Lietuvos vietinės rinktinės ir Lenkijos Armijos Krajovos veteranai kartu pagerbė per kovos veiksmus Vilniaus krašte žuvusius civilius gyventojus.
Pernai rudenį pasirašytoje deklaracijoje lietuvių ir lenkų veteranai konstatavo, jog "istorija išsprendė klausimus, dėl kurių mes kovojome vieni prieš kitus".
Per nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujama Lietuvos vietinė rinktinė kovojo Vilniaus krašte su sovietiniais partizanais bei Armija Krajova, turėdama tikslą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Armija Krajova Vilniaus krašte kovojo tiek prieš nacių okupantus, tiek ir prieš lietuvius, laikydama Vilniją Lenkijos dalimi ir siekdama ją vėl prijungti prie Lenkijos.