Elizabeth mama Anna buvo Stepono Batoro sesuo. Tiesa, savo tėvo Stepono Batoro VIII-ojo taip ir nepažinusi – gimė ji jau po jo mirties.
Žudė, nes norėjo likti amžinai jauna
Grafienė Elizabeth Vengrijoje ir Slovakijoje neretai vadinama tiesiog Kruvinąją Ledi. Apie šios moters gyvenimą ir nusikaltimus, purčiusios to meto visuomenę, parašyta keliasdešimt romanų ir sukurta ne ką mažiau filmų. Tyrėjų, kurie į viešumą tempia slapčiausias jos paslaptis, netrūksta iki šiol.
Tokio dėmesio Elizabeth nusipelnė dėl to, kad bet kokiais būdais siekė vienos iš pažiūros visiškai nekaltos moteriškos svajonės – būti amžinai jauna.
Įtariama, kad jos aukomis tapo šimtai jaunų merginų – maždaug 650. Jas ji kankino, žudė, išniekindavo palaikus, o kraują vartodavo kaip jaunystės eliksyrą. Ne tik maudydavosi jo pripildytoje vonioje, bet ir su pasimėgavimu gerdavo.
Apie žiaurumus paliudijo šimtai
Dėl tokio savo elgesio Elizabeth net lyginama su žiauriuoju Drakula ir yra tapusi vampyrais tikinčių žmonių mūza.
Atrodytų, mistiška ir neįtikėtina?
Su tuo tikrai nesutiktų maždaug 300 asmenų, dar gūdžiame 16 a. paliudijusių apie grafienės darbus. Atsižvelgiant į to meto visuomenėje galiojusią santvarką, šie skaičiai tikrai įspūdingi – retas kuris išdrįsdavo neigiamai kalbėti apie įtakingus asmenis.
Be to, Elizabeth net įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip moteris, įvykdžiusi daugiausiai žmogžudysčių.
Buvo labai išsilavinusi, tačiau jau nuo vaikystės įtarė sveikatos sutrikimus
Grafienė gimė dar 1560 m. vengrų šeimoje. Tais laikais Centrinėje Europoje itin artimi santykiai tarp kilmingųjų nebuvo tabu, nes siekta išsaugoti tikrą, kilmingą kraują, tad ir Elizabeth buvo kraujomaišos vaisius.
Ne vienas istorijos tyrėjas yra pasidalijęs įžvalgomis, kad Elizabeth į smurtą galėjo būti linkusi jau nuo vaikystės. Esą dar tuomet, kai buvo vos 4-5 metų, ją neretai ištikdavo pykčio priepuoliai, traukuliai. Dabar svarstoma, kad ji galėjo sirgti epilepsija ar turėti kitokį neurologinį sutrikimą, kuris galėjo nulemti tokį jos elgesį tuomet ir padaryti įtaką sprendimams jau suaugus.
Tačiau tam viduramžiais nebuvo skiriamas didelis dėmesys. Dėl kraujomaišos išties nemaža dalis aristokratų buvo silpnos sveikatos, turėjo fizinių ar psichikos sutrikimų.
Nustebinti gali tai, kad Elizabeth buvo labai neįprastai tam laikotarpiui išsilavinusi – kalbėjo keliomis kalbomis: vengrų, vokiečių, graikų ir lotynų. Tuomet net daugelis įtakingų vyrų, kurių lavinimui buvo skiriamas didžiausias dėmesys, buvo beraščiai.
Žudė iš nuobodulio?
Kilminga, graži ir protinga mergina buvo ištekinta dar paauglystės pradžioje. Būdama 12-os susižadėjo, o 15-os tapo kone dešimtmečiu vyresnio vengrų grafo Ferenco Nadasdy žmona.
Negalima būtų pasakyti, kad judviejų santuoka klostėsi itin blogai. Iš viso vedę jie buvo net 29-erius metus, per kuriuos susilaukė 5 vaikų.
Ferenco garsėjo kaip itin narsus ir geras karys, buvo vadintas net „Vengrijos juoduoju didvyriu“. Žinoma, tokie titulai veltui nedalijami. Kone visą savo laiką jis leisdavo įvairiuose žygiuose. Dažniausiai – kariniuose.
Nenuostabu, kad Elizabeth ilgainiui dėl to ėmė priekaištauti savo vyrui. Csejthe pilyje, esančioje Vengrijos šiaurės vakaruose, ji jautėsi vieniša. Nebuvo slepiama, kad tuo metu, kol Ferenco nebūdavo namuose, jai kompaniją palaikydavo meilužiai ir meilužės. Tačiau to neužteko.
Auksinė žmona vos išvykus tapdavo monstru
Įtariama, kad ir pradėti žudyti grafienė galėjo iš nuobodulio. Galbūt net trokšdama atkeršyti vyrui, kad buvo priversta dienas leisti be jo. Yra ir įtarimų, kad pirmiausiai kankinti ji pradėjo savo anytos, kurios labai nemėgo, tarnaites.
Liudininkai pasakojo, kad nors su tarnais ji visuomet elgdavosi labai žiauriai, elgesys vyrui esant šalia ir jam išvykus, labai skyrėsi. Esą, kol Ferencas būdavo šalia, ji būdavo kone auksinė žmona. Tačiau jam kur iškeliavus virsdavo tikru monstru.
Kas tiksliai vykdavo už pilies sienų, matyt, nesužinosime, tačiau grafienės gyvenimo istoriją nagrinėję tyrėjai atskleidė detalių, apie kurias skaitant tiesiog šiurpsta oda.
Visuomet elgėsi žiauriai, bet piką pasiekė įtikėjusi juodąja magija
Pirmosios Elizabeth aukos, neabejojama, buvo tarnaitės. Ji jas kone nuolat plakdavo rimbais. Maža to, iš priekio, nes patikdavo žiūrėti į iš skausmo perkreiptus veidus. Taip pat nuogas vildavo sniegu, vis apipildama šaltu vandeniu, mušdavo spygliuotais botagais ir sunkiais vėzdais, marindavo badu, aštriais įnagiais badydavo jautrias vietas. Pavyzdžiui, panages.
Metams bėgant jos žiaurumas tik augo. Tačiau pikas buvo pasiektas tuomet, kai ji susipažino su žmonėmis, besidominčiais juodąja magija.
Spėjama, kad didžiausią įtaką jai padarė jos vaikų žindytoja Dorothea Szentes. Ši valstietė garsėjo kaip tikra ragana.
Žiaurus nusikaltimus nulėmė vienas atsitiktinumas
Įtariama, kad jaunų merginų žudymu ne dėl pramogos, o dėl, šiurkščiai juokaujant, naudos, Elizabeth susidomėjo sulaukusi maždaug 40-ies. Nors pasakojama, kad ji buvo labai graži moteris, vadinta gražiausia Vengrijoje, to jai buvo negana. Moteris jautė, kad sensta, o jos grožis blėsta.
Mitas ar ne, tačiau ne vienas šaltinis pasakoja tą pačią istoriją. Kartą, bešukuodama grafienės plaukus, viena kambarinė netyčia juos papešė. Elizabeth, žinoma, nenumojo į tai ranka. Merginai trenkė taip stipriai, kad iš jos nosies pasipylė kraujas, kuris esą užtiško ir jai ant veido. Tuomet ji esą pajuto, kaip tose vietose pro odą smelkiasi jaunystė.
Teigiama, kad tuomet ji pasikvietė seniai pažįstamus pilies darbuotojus, liepė jiems išrengti merginą nuogai ir pakėlus virš didelio kubilo perpjauti kraujagysles. Kai kambarinė mirė, Elizabeth esą įlipo į minėtą kubilą ir išsimaudė jos kraujyje.
Tuomet jos gyvenimas pasikeitė – ji patikėjo suradusi amžinos jaunystės paslaptį.
Kraujyje ne tik maudėsi, bet ir jį gėrė
Skelbiama, kad kone dešimtmetį grafienei buvo atvesdinamos jaunos valstietės, kurių kraujyje Elizabeth maudydavosi, o kartais, norėdama didesnio poveikio, jį ir gerdavo.
Yra pasakojimų, kad esą kartais Elizabeth merginas nunuodydavo, tuomet jų kūnus subadydavo ir krauju mėgaudavosi leisdama jam lašėti ant savo kūno.
Merginas ji ir jos bendrininkai kviesdavo į pilį gundydami pažadais apie darbą ir didelius pinigus. Kartais tiesiog grobdavo tuomet, kai jos būdavo vienos.
Sustabdė, kai pradėjo reikalauti kilmingų aukų
Tiesa, ilgainiui Elizabeth esą pastebėjo, kad paprastų valstiečių kraujas, kad ir kokios merginos būtų gražios, jai nebepadeda. Tuomet ji pradėjo reikalauti kilmingų merginų aukų.
Tačiau to reikalaudama elgėsi, suprato tik vėliau, labai neapdairiai. Apie kilmingų merginų dingimus imta šnabždėtis, o vėliau diskutuoti vis dažniau ir garsiau tol, kol šios kalbos pasiekė Vengrijos imperatorių. Tiesa, kiti šaltiniai byloja, kad apie tamsią grafienės paslaptį jis sužinojo iš pabėgti iš pilies sugebėjusios merginos.
Galiausiai, jau po jos vyro Ferenco mirties (mirė 1604, tuomet, pasakojama, Elizabeth pasidarė tiesiog nesustabdoma ir žudė diena po dienos), 1610 m. būrys kareivių įsiveržė į pilį, kur esą rado ir dar gyvų, ir jau merdėjančių merginų. Savo ruožtu rūsyje esą jie išvydo keliasdešimt subjaurotų kūnų.
Užmūrijo pilies kambaryje, kuriame ji ir mirė
Po kelerių metų buvo pradėtas teismo procesas siekiant išsiaiškinti kaltuosius dėl jų mirčių. Kaip jau buvo minėta, jo metu liudijo keli šimtai žmonių. Nepaisant to, kad aukų buvo įvardinta bemaž 650, galiausiai Elizabeth pripažinta kalta dėl 80-ies mirčių.
Tačiau būdama kilmingos ir garbingos giminės atstove (Elizabeth pusbrolis buvo Vengrijos ministras pirmininkas, kitas giminaitis – kardinolas) mirties bausme nubausta ji nebuvo. Tiesa, tokios bausmės išvengti nepavyko jos pavaldiniams, tapusiais nusikaltimų bendrininkais. 4 jų buvo apkaltinti raganavimu ir sudeginti gyvi.
Savo ruožtu pati Elizabeth 1610 m. buvo užmūryta pilies, kurioje gyveno, kambaryje. Sienoje buvo palikta tik nedidelė anga paduoti maistui.
Po maždaug 4 metų, būdama 54-erių, Elizabeth mirė.