Politologų teigimu, Rusija tikrai nesiekia taikos Artimuosiuose Rytuose, bet taip elgiasi siekdama kur kas didesnių ir globalesnių savo tikslų. Apie tai, ką reiškia šis V. Putino žingsnis, ko siekia ir ką jau pasiekė Rusija, pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgyte, Rytų Europos studijų centro vadovu Laurynu Kasčiūnu ir Europos politikos analizės centro analitiku Mariumi Laurinavičiumi.

– Pone Laurinavičiau, kuo jūs aiškinate staigų V. Putino nuomonės pasikeitimą ir įsakymą trauktis iš Sirijos?

Pirmiausia, kai kas nors sako, kad tai yra staigus nuotaikos pasikeitimas, tai aš sakyčiau, kad mums trūksta ekspertizės apskritai apie tai, ką ir kodėl daro dabartinis V. Putino režimas. Man nebuvo nieko netikėto. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai V. Putino pasakytus žodžius reikėtų vertinti taip, kaip jis ir pasakė, kad Rusija įvykdė visus savo tikslus, kuriuos kėlė šitai kampanijai. Įvykdžiusi visus tikslus, ji pasirinko labai strategiškai patogų laiką pasitraukti, tiksliau – pradėti tą traukimąsi. Noriu pabrėžti, kad jokio visiško pasitraukimo nebus.

Rusijos karinis buvimas Sirijoje lieka, bus patraukta tik dalis Rusijos ginkluotės ir aviacijos, bet tai nereiškia, kad Rusija kariniu požiūriu traukiasi. Svarbu tai, kad jie tą sprendimą priėmė sau patogiu metu, t.y., kai prasidėjo tikrosios Sirijos taikos derybos, siekdami sau patogių tikslų. Šiuo metu mes galėtume konstatuoti, kad Rusija iš tiesų pasiekė viską, ką norėjo, ir toliau labai sėkmingai vykdo strateginę operaciją Artimuosiuose Rytuose. Net kai mes kalbame, kad tikslas buvo apsaugoti Basharo al Assado režimą, tai taip pat yra netikslu. Rusija sau kelia žymiai didesnius ir globalesnius tikslus.

S. Šoigu ir V. Putinas

– Ponia Šešelgyte, ar viskas čia buvo taip prognozuota, aišku, o V. Putinas pasiekė to ko norėjo?

Pats V. Putinas pasakė, kad jie pasiekė tai, ko norėjo. Prognozuoti V. Putino veiksmų mums labai dažnai neišeina: viena vertus mus trūksta ekspertizės, kita vertus, mes nežinome, kaip prieiti prie režimo. Nežinome ir to, kokie sprendimai ten yra daromi, kokie sprendimai ruošiami. Tai buvo pakankamai netikėta ne tik politikos analitikams, bet ir diplomatams, kurie rengėsi ir dalyvavo derybose, taip pat įvairių valstybių atstovams.

Aš manau, kad V. Putinui didžiąja dalimi pavyko pasiekti savo tikslus, nes, ko gero, pagrindinis tikslas buvo padidinti savo poziciją derybose. Dabar kaip tik tas kritinis momentas, kada ta pozicija yra sustiprėjusi, vyksta derybos. Taip pat labai svarbu yra tai, kad V. Putinas dėl blogėjančios Rusijos ekonominės situacijos, ieško tų išėjimo taškų, kaip suartėti su vakarų bendruomene, kaip pasistengti nuimti sankcijas. Taigi vėl toks jo žingsnis, manyčiau būtų ėjimas link tos situacijos, kada būtų sureguliuojami santykiai su Europos ir vakarų valstybėmis. Pagaliau svarbus ir kitas tikslas, ką pasakė, Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas, kad Rusija savo veiksmais parodė, jog tame regione yra du pagrindiniai žaidėjai – Rusija ir JAV. Būtent jos tariasi, koks bus regiono likimas. Tai labai siejasi su 2014 m. V. Putino kalba Valdajaus forume, kur jis teigė, kad pasaulio tvarka keičiasi, o Rusijos intencijos yra formuoti naują pasaulio tvarką.

– Pone Kasčiūnai, ar čia gali būti kažkoks sandoris? Ar gali būti Rusijos susitarimas su kažkuo, ko mes dar nežinome?

Labai tikėtina, bet tam reikia laiko ir įrodymų, o įrodymai gali būti tik liepą, kai Europos Sąjunga balsuos dėl sankcijų pratęsimo. Dėl to aš neskubėčiau teigti, kad visi Rusijos tikslai pasiekti. Iš dalies taktiniai tikslai Sirijoje pasiekti, šiek tiek atkovotos B. al Assado pozicijos – jis per tą pusmetį atgavo apie 10 tūkst. km², dabar yra tokioje būsenoje, kai dar nežlungantis, bet vis dar smarkiai priklausomas. Rusija bet kada gali sugrįžti į Siriją su visomis karinėmis pajėgomis. Taip pat Rusija labai aiškiai suvokia, kad ten daugiau jokio lūžio nepasieks, tik taktines pergales. Aš net neabejoju, kad Rusijos atėjimas į Siriją 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo platesnio žaidimo dalis – noras išeiti iš tarptautinės izoliacijos ir sankcijų režimo. Tai, kad amerikiečiai jau pratęsė sankcijas, tai rodo, kad ne viskas taip paprasta. Nėra taip lengva išmainyti savo atėjimo į Siriją į amerikiečių palankumą, todėl rusai tikrai tikisi bandyti suskaldyti ES artėjančiam liepos mėnesio balsavimui.

Laurynas Kaščiūnas

– Nepaisant to, kad Minsko susitarimai nėra įgyvendinti?

L. Kasčiūnas: Vakaruose jau formuojasi supratimas, kad kamuoliukas yra Ukrainos pusėje. Tai, kad Ukraina turi daryti decentralizacijos reformą, surengti rinkimus ir juos pripažinti, kas yra visiškai nesuvokiama sveiku protu tokiomis sąlygomis. ES ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas jau kalba apie tai, kad yra sąsaja tarp vidinių reformų Ukrainoje ir sankcijų Rusijai, kas yra visiška naujovė. Jeigu yra susitarimai, kad bus tas stūmimas iš Vakarų, pirmiausia iš Vokietijos pusės, kuri dabar rengia specialų Maršalo planą Ukrainai, tai jei viskas vyks pagal tokią prognozę, manau, ukrainiečiai gali būti paaukoti.

– Ar Sirija galėjo būti kažkuo, kas išmainyta?

M. Šešelgytė: Aš manau, kad tai yra tos pačios dėlionės skirtingos detalės. Ar buvo planas išmainyti Ukrainą į dalyvavimą Sirijoje, mes negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Man susidaro toks įspūdis, kad V. Putinas žaidžia žaidimą, sudėtingą žaidimą, kuriame dėlionės dalys yra tiek Ukraina, tiek Sirija. O tos nuotaikos Vakaruose jau yra formuojamos. Formuojama nuotaika, kad Ukraina turi pati pasistengti, taip pat formuojama nuotaika, kad galbūt Minsko susitarimai yra neveiksnūs, neveiksmingi ir reikia ieškoti kitų alternatyvų, kaip spręsti susidariusią situaciją. Taip pat bandoma ieškoti kelių, kuriais Rusija galėtų sugrįžti į santykių pagerinimą su Vakarų valstybėmis. Įskaitant ir Eurazijos sąjungos atgaivinimą ir tų santykių mezgimą, kaip dviejų sąjungų bendradarbiavimą ir kitų panašių formatų. Tos nuotaikos yra ir dėl ES įvairių nestabilumų, ir dėl negerėjančios situacijos Ukrainoje, kur matomas nuovargis, ir kur niekas nežino, kaip tą situaciją iki galo išspręsti.

– Pone Laurinavičiau, grįžkime prie Sirijos. V. Putinas kalba apie tai, kad tai pasitarnaus taikai, kad jie savo tikslus pasiekė ir t.t. Bet kalbant apie taiką, ar Rusijos vykdyta karinė kampanija ir dabartinis dalinės kariuomenės išvedimas iš Sirijos prisidės prie taikos Sirijoje?

Manau, kad mes nesuprantame, kokie globaliniai yra Rusijos tikslai. Rusija niekada nesiekė jokios taikos Artimuosiuose Rytuose per visą istoriją nuo Šaltojo karo laikų. Kaip tik nestabilumai ir netaika Artimuosiuose Rytuose buvo pagrindinis Rusijos tikslas ir žaidimo koziris.

Šitame Sirijos žaidime Rusija nuo pat pradžių turėjo kelis tikslus. Pirmas geopolitinis tikslas – įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose. Ir jie iš tiesų tą padarė. Viena iš to tikslo potemių buvo Irano-Sirijos-Rusijos ašis. Ji dar nėra sukurta, bet šitas karas padėjo ją kurti. Taip pat karinio buvimo Sirijoje įtvirtinimas. Rusija turėjo laivyno bazę Tartuse, aviacijos bazę Latakijoje. Abi šios karinės bazės, kuri viena modernizuota, o kita – iš naujo įkurta yra Rusijos karinio įtvirtinimo būdas. Aš sutinku, kad buvo noras atitraukti dėmesį nuo Ukrainos ir labiau išeiti iš tos tarptautinės izoliacijos, bet iš esmės tai nebuvo tiek susiję vien su Ukraina. Dabar derybos vyksta pagal Rusijos scenarijų ir tai yra svarbiausia. Tai irgi yra tai, ką Rusija pasiekė.

Derybos dėl tos pačios Sirijos taip pat vyksta pagal Rusijos scenarijų. Dar vienas tikslas buvo parodyti Rusijos karinę galią, tai jie taip pat sėkmingai padarė. Svarbu yra ne tik tai, kad jie pasauliui parodė tą karinę galią, bet svarbu ir labai konkretūs tikslai. Turėkime omenyje, kad Rusija yra antra didžiausia ginklų eksportuotoja pasaulyje po JAV. Taigi jie surengė savotišką savo ginklų expo šou ir ta kampanija jiems atsipirks labai greitai.

Dar vienas dalykas – Europos pabėgėlių krizė, kaip jie tą krizę padidino kariniu buvimu, specialiu civilių bombardavimu. Rusija dabar kviečiama prie derybų stalo net ir šituo klausimu. Tai grįžtu prie pradžios, kad Rusija įvykdė visus šiuos savo tikslus ir pasirinko patį tinkamiausią momentą, siekdama kitų strateginių tikslų demonstruoti savo taikdarišką nusiteikimą.

– Pone Kasčiūnai, tai Rusija sugrįžo prie lyderio problemos sprendimo Sirijoje?

Tai, kad tai tapo faktoriumi, kurio niekas negali ignoruoti yra akivaizdu, ir ji tą bandys išnaudoti bet kuriose derybose. Jau dabar Rusija gavo kelis kontraktus dėl ginkluotės pirkimo. Bet nepamirškime, kas dabar Rusijoje yra svarbiausia – tai naftos kaina – 36 doleriai už barelį, kas tikrai nėra Rusijos tikslas ir Vakarų sankcijos, kas labai aiškiai sąveikauja su naftos kaina. Tai yra veiksniai veikiantys politinio režimo stabilumą. Jeigu tas aruodas, kurio pagalba V. Putinas palaiko stabilumą tarp elito grupių, senka, tai natūralu, kad bus vis sunkiau tą stabilumą palaikyti. Taigi jam neišvengiamai reikia sankcijų panaikinimo, pirmiausia su ES.

– Ponia Šešelgyte, čia tiek daug pripinta visokių dalykų. Ar iš tiesų darant sprendimą įvesti pajėgas į Siriją buvo galvota, kad tai turės tiek daug sąlyčio taškų?

Manau, kad V. Putino žaidimas yra toks, kad daryti daug intervencijų vienu metu ir žiūrėti ką diktuoja situacija. Sirija yra labai svarbus veiksnys. Tai yra pabėgėlių srautai, šiuo metu apie 11 mln. žmonių, kurie yra pajudėję iš savo gyvenamų vietų. Didelė jų dalis dar yra Sirijoje, bet neaišku, kas vyks rytoj ir poryt. Jei situacija negerėtų, tai klausimas ar Rusijos ketinimai ir veiksmai yra labai nuoširdūs. Turint omenyje, kad ne visos pajėgos patrauktos, mes net nežinome, kiek ten tų pajėgų yra. Taigi tas juodas ardomasis darbas gali būti daromas toliau, po truputį skatinant tuos srautus, priklausomai kaip situacija rutuliosis toliau, mezgant santykius su vakarais.

– Kalbant apie taiką Sirijoje dėl ko dabar ir vyksta derybos Ženevoje. Ar tai, kad situacija Sirijoje pasikeitė B. al Assado režimo naudai kaip nors pakeitė taikos galimybę?

M. Šešelgytė: Pakeitė Rusijos poziciją pasakyti savo žodį derybose. Tos derybos galėjo vykti ir prieš tai, tiesiog jie būtų kitoje derybinėje pozicijoje. Dabar jų pozicijos yra daug stipresnės.

– Galios centras yra labiau jų pusėje, ar ne?

L. Kasčiūnas: Dar yra nesutarimas dėl politinės B. al Assado ateities. B. al Assado atstovai pasakė, kad diskusijų dėl prezidento ateities negali būti. Opozicija aiškia sako, kad B. al Assado būti negali. Čia bus labai didžiulis susikirtimas dėl jo ateities, dėl jo saugumo garantijų. Vieni kalba, kad jis galėtų būti tuo pereinamuoju laikotarpiu ir po to kažkaip nueiti, kiti kalba, kad jis galbūt galėtų būti tos federacinės Sirijos vadovu, jei ji taps federacine. Opozicija sako, kad ne, jokiu būdu. Šitoje vietoje bus labai sunku rasti pusiausvyrą.

M. Šešelgytė: Pačioje Sirijoje yra labai daug skirčių. JAV, Vakarų interesai versus Rusijos interesai, B. al Assado interesai versus opozicijos interesai. Yra religinės skirtys, daug kovojančių grupuočių, yra ir aplinkinės valstybės, kurios taip pat susijusios su Sirija vienokiais ar kitokiais santykiais. Tai ta dėlionė yra daug sudėtingesnė ir tie sprendimai nėra tokie lengvi netgi Rusijai ir JAV prisiėmus atsakomybę už tai, kas vyksta regione. Reikia tartis ir su daugiau veikėjų, kurių interesai yra labai skirtingi.