Vakarai nenori antrą sykį daryti tos pačios politinės klaidos, nes, tarkim, Libijoje šiuo metu yra 7 tūkst. „Islamo valstybės“ kovotojų, tarp genčių vyksta nuolatinė kova, sukarintos grupuotės mėgina pasidalyti valdžią, o tikros valstybinės funkcionuojančios struktūros neliko. Taigi norima, kad pereinamasis procesas prie taikaus politinio valstybės valdymo Sirijoje būtų daug nuoseklesnis“, – pastebi tarptautinių santykių ekspertas.

– Ženevoje atnaujintos derybos dėl taikos Sirijoje, o paskutinės naujienos – Vladimiro Putino sprendimas atitraukti ginkluotąsias pajėgas. Ar Jus tai nustebino?

– Iš tikrųjų šis sprendimas buvo nelauktas ir netikėtas. Pirmadienį V. Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama ir aptarė Sirijos taikos derybų eigą, o B. Obama šį sprendimą pasveikino kaip įtampos Sirijoje mažinimą. Galima sakyti, jog ne tik B. Obama, bet ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Frank-Walteris Steinmeieris mano, kad šis sprendimas turėtų padidinti politinį spaudimą Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui pradėti rimtas derybas stengiantis sukurti realią galimybę susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

[...] Žinoma, tai nereiškia, kad visos karinės Rusijos pajėgos yra išvedamos iš Sirijos. Nurodoma, kad iš Sirijos atitraukiamas didžiausias karinis kontingentas, bet karinė jūrų bazė Tartuse ir oro pajėgų bazė Hmeimime toliau funkcionuos ir prižiūrės, kaip laikomasi paliaubų.

– Ar tai reiškia, kad Rusija šiame regione įvykdė savo tikslus ir dėl to traukiasi?

– Sudėtinga pasakyti, bet Rusijos prezidentas labai tvirtai įvardijo, kad šis sprendimas priimtas dėl to, jog Rusija įvykdė savo pagrindinius tikslus, t. y. padėjo pasiekti kare persilaužimą ir sustiprino savo sąjungininko B. al-Assado pozicijas prieš taikos derybas Ženevoje. Manau, kad sprendimas atitraukti karines pajėgas yra dvejopas: viena vertus, tai politinis spaudimas B. al-Assadui susitarti, kita vertus, tai parodymas, kad Rusija duoda galimybę susitarti atitraukdama karines pajėgas.

Kartu tai signalas ir Sirijos opozicijai, kad, jei nebus pasinaudota šia galimybe, tos karinės pajėgos labai greitai vėl gali būti į Siriją įvestos. Taigi yra kelios politinės prasmės, nes, kaip minėjau, visos Sirijoje esančios karinės Rusijos bazės, kurios jai be galo svarbios siekiant išlaikyti įtaką Artimuosiuose Rytuose, lieka.

– Kalbant apie derybas Ženevoje, Sirijos prezidento B. al-Assado likimas, kiek teko skaityti, vertinamas skeptiškai, nes jo ateitis yra kertinis taikos derybų klausimas. O kai dėl jo buvo svarstoma Jungtinėse Tautose, taip ir nebuvo priimta konkrečių gairių. Kaip Jūs į tai žiūrite?

– Jei pamėgintume pamodeliuoti situaciją, pastebėtume, kad tiek JAV, tiek kiti B. al-Assado režimą ypač kritikavę Vakarų politikos lyderiai pastaruoju metu labai sušvelnino savo toną. B. Obama taip pat įvardijo, kad jis neįsivaizduoja greito politinio perėjimo ir greito B. al-Assado pakeitimo poste, nes baiminamasi, kad šalies neištiktų tokia pati situacija, kokia šiuo metu yra Libijoje, kuri žlugo po sunaikinus Muammaro al-Gaddafi režimą.

Natūralu, kad Vakarai nenori antrą sykį daryti tos pačios politinės klaidos, nes, tarkim, Libijoje šiuo metu yra 7 tūkst. „Islamo valstybės“ kovotojų, tarp genčių vyksta nuolatinė kova, sukarintos grupuotės mėgina pasidalinti valdžią, o tikros valstybinės funkcionuojančios struktūros neliko. Taigi norima, kad pereinamasis procesas prie taikaus politinio valstybės valdymo Sirijoje būtų daug nuoseklesnis.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose labai didelė problema ta, kad ten, siekiant išlaikyti stabilumą, reikalingi stiprūs lyderiai. O Sirijoje bent jau mes nežinome kito tokio stipraus lyderio, kaip B. al-Assadas. Vadinasi, tas lyderis per rinkimų procesą, per politinį procesą turi kažkokiu būdu iš opozicinių pajėgų ar kitų politinių partijų iškilti, be to, jis turėtų būti priimtinas daugeliui Sirijos politinių jėgų. Bet tam, kad tai įvyktų, reikia laiko. Tad manau, kad pirmiausia per taikos derybas Ženevoje bus stengiamasi susitarti dėl tikslių grafikų (t. y. kada vyks rinkimai, kaip jie turėtų vykti, kad juos pripažintų tiek valdančios Sirijos jėgos, tiek opozicija, tiek Vakarų šalys), bus ieškoma kertinių atsvaros taškų, nuo kurių būtų galima pradėti šalies judėjimą taikos link.

Kita vertus, reikia nepamiršti, kad Sirija vis dar kariauja su „Islamo valstybe“ ir prieš „Islamo valstybę“ kariniai veiksmai nėra nutraukti. Vadinasi, vykdyti taikos procesą vykstant karo veiksmams taip pat nebus lengva ir daug kas priklausys nuo tos karinės jėgos. Bet manau, kad tiek JAV, tiek Rusija tikisi, kad, valdančiajam režimui susijungus su opozicija ir padedant kurdų kovotojų pajėgoms, bus daug lengviau kartu įveikti „Islamo valstybę“ ir išstumti ją iš Sirijos. Manau, kad čia ir yra kertinis akmuo, o B. Obama, baigdamas savo kadenciją, nori pasiekti tokį ryškų pasiekimą, t. y. pamėginti sureguliuoti politinę situaciją kruviname jau penkerius metus trunkančiame Sirijos kare.

– Ar prognozuojama šio karo baigtis ir kartu – pabėgėlių srauto iš Sirijos sumažėjimas?

– Jei iki šių metų pabaigos, pasiekus susitarimą Ženevoje, pavyktų suvienyti B. al-Assado ir opozicijos karines pajėgas siekiant išstumti „Islamo valstybę“ ir jei karinis konfliktas Sirijoje pasibaigtų, tikrai nemaža dalis žmonių (visų pirma iš kaimyninėse šalyse esančių pabėgėlių stovyklų) sugrįžtų į savo namus Sirijoje – jie tikrai neliktų visam laikui gyventi Libane, Jordanijoje ar Turkijoje.