Politologas ištyrė 1991-2009 m. laikotarpio Rusijos periodinę spaudą, kurioje rašoma apie Baltijos valstybes. Mokslininkas nenustebo dėl neigiamo Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdžio Rusijoje, tačiau kai ko vis tik nesitikėjo.
Pasirodo, Rusijoje gyvuoja tarpusavyje nesuderinami mitai. Viena vertus, Baltijos šalys išjuokiamos kaip nykštukai arba kaip nepriklausomos valstybės, nuo kurių niekas nepriklauso. Antra vertus, trijų mažų valstybių palaikymas Gruzijai ar Ukrainai sureikšminamas ir sukelia tikrą įtūžį.
Dar labiau Maskvos atstovams nepatinka Baltijos šalių priešiškumas sovietinei praeičiai. Daugeliui Rusijoje tai atrodo tarsi antirusiškumas.
Labiausiai Baltijos šalių įvaizdis Rusijoje pablogėjo 2008 m. kilus Rusijos ir Gruzijos karui. Jame Lietuva, Latvija ir Estija užėmė aiškią poziciją ir jau tada reikalavo sankcijų Rusijai. Nors Vakaruose Baltijos valstybės liko neišgirstos, Maskvoje jų pozicija skambėjo garsiai. Nuo surasti gerą žodį apie Baltijos šalis Rusijos spaudoje tapo sunku.
- Koks Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdis vyrauja Rusijos periodinėje spaudoje?
- Apskritai kalbant Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdis Rusijos spaudoje yra neigiamas. Jis dominuoja, bet nėra vien neigiamas. Savo tyrime atradau ir teigiamo požiūrio elementų, bet palyginti su neigiamo požiūrio apimtimi teigiami elementai yra pernelyg menki, kad galėtų atsverti neigiamą.
- Jūsų disertacijoje pastebėjau teiginį, kad Rusijos spaudoje dominuoja požiūris į Baltijos valstybes „iš aukšto“. Iš tiesų jis toks ir yra: esą mes, Rusija, didelė valstybė, o jūs – nykštukai?
Taip, tai jaučiama, ypač neigiamo požiūrio kontekste. Kiek man leidžia teigti mano tyrimas, Rusijoje požiūris į Baltijos valstybes netgi nepriklauso nuo dabartinių geopolitinių pokyčių, bet yra giluminio pobūdžio. Galima numanyti, kad toks požiūris pirmiausia formavosi sovietmečiu: kaip rodo kiti atlikti tyrimai, tuo metu į Baltijos valstybes visada buvo žiūrima kaip ne visai į tipines sovietines respublikas.
Iš vienos pusės tai buvo tarsi Vakarai, Vakarų atspindys Sovietų Sąjungoje. Iš kitos pusės negalima užmiršti, kad pokario metais čia vyko rezistencija, todėl į Baltijos valstybes buvo žiūrimą kaip į priešišką ar nepatikimą teritoriją. Tokio įvaizdžio elementų galima aptikti spaudos publikacijose.
Kalbant apie 2000-2009 m. laikotarpį, Rusijos spaudoje gausu publikacijų, kad „blogosios“ Baltijos valstybės pasirinko kitą kelią, išdavė Rusiją, kuri sovietiniais metais pastatė visas gamyklas. Plėtojamas toks naratyvas: Baltijos valstybės viską sugriovė ir pabėgo į Vakarus. Vienas iš argumentų, kuris skamba, kad tos šalys nepastovios, neištikimos, ieško, kur geriau.
2008 m. labai pastebima, kad globalios ekonominės krizės sukeltas ekonominis Lietuvos ir Latvijos nuosmukis buvo vertinamas piktdžiugiškai: na va, dabar jos pamatys, kaip iš tiesų blogai tas kapitalizmas. Tvyrojo tokia nuostata, kad vos ne taip joms ir reikia.
- Kaip suprantu Rusijoje ypač jautriai vertinama tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija kratosi sovietmečio, atsisako sovietinio naratyvo, kritikuoja šį laikotarpį? Rusijoje tai traktuojama kaip antirusiškumas?
- Taip, ir tai labai įdomus aspektas. Bet šitą aspektą paaiškinsiu kiek iš toliau. 1991 m. įvyko Sausio 13-oji, matėme Sausio 20-osios įvykius Rygoje, Medininkų tragediją Lietuvoje – taigi priešprieša tarp Baltijos valstybių ir Maskvos, kaip Sovietų Sąjungos centro, buvo itin didelė.
Tačiau tuo laikotarpiu Rusijos Federacija, kaip Sovietų Sąjungos respublika, irgi pradeda galvoti apie suverenumą ir iš esmės tuo metu Rusija ir Baltijos valstybės buvo tarsi vienoje barikadų pusėje. Jaunieji Rusijos demokratai, tarp jų Borisas Jelcinas, palaikė Baltijos šalių siekius.
Tyrimui pasirinkau tris laikraščius: „Argumenty i fakty“, „Izvestije“, „Komsomolskaja pravda“. Negalima sakyti, kad iš pradžių tai buvo visiškai laisva spauda, bet ji buvo jau gana išlaisvėjusi. Taigi toje spaudoje požiūris į Baltijos valstybes nėra vienareikšmiškai neigiamas: kai kas, manau, susiję su supratimu, kad pati Rusija bando išsilaisvinti iš komunistinio jungo. Taigi 1991 m. Baltijos šalių įvaizdis nebuvo labai juodas.
Tačiau kai kalbame apie vėlesnį laikotarpį, labai pastebima, kad Rusijos Federacija užima Sovietų Sąjungos vietą ir tai turi įtakos požiūriui į Baltijos šalis.
Rusija perėmė Sovietų Sąjungos vietą Jungtinių Tautų saugumo taryboje kartu su veto teise, ji tapo Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Po SSRS žlugimo rusai taip pat inicijavo Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS) – tai buvo tarsi savotiškas bandymas bent vizualiai išsaugoti SSRS kontūrus. Žinoma, Baltijos valstybės neprisijungė, bet buvo vienas momentas, kai NVS priklausė vos ne visos posovietinės respublikos, išskyrus Baltijos šalis.
Apskritai Rusija niekada nebuvo demokratinė valstybė ir faktiškai 1991 m. buvo pirmas bandymas sukurti modernią demokratinę Rusiją. Iki 1917 m. egzistavo Rusijos imperija, po 1917 m. galime kalbėti apie sovietinę Rusiją ir gan greitai susiformavusią Sovietų Sąjungą, kuri atkūrė tam tikrus buvusios imperijos kontūrus: su kita ideologija, oficialiai tai nebuvo vadinama imperija, bet santykis tarp centro ir periferijos buvo panašus.
1991 m. Rusija bandė žengti kitu keliu, bet visa istorinė patirtis rodė, kad kažkaip reikia susigyventi su savo istorija. Tai būdinga visoms posovietinėms šalims, tarp jų ir Baltijos šalims.
Tačiau mums buvo gal paprasčiau, nes mes nusprendėme, kad sovietmetis – okupacijos laikotarpis, mūsų istorinės šaknys – LDK, modernios valstybės ištakos – 1918 m. vasario 16 d. Mums viskas paprasčiau, nes mes turime istorinį vaizdinį, viskas daugiau-mažiau aišku.
Rusijos atveju viskas žymiai sudėtingiau. 1917 m. bolševikai atmetė Rusijos imperiją, po to sovietmečiu po truputį buvo grįžtama prie imperinės istorijos, Josifo Stalino laikais buvo adaptuojamas Ivano Rūsčiojo, Petro I naratyvas. Taigi iš dalies buvo bandoma susitaikyti su istorija.
1991 m. Rusija vėl susidūrė su poreikiu taikytis su savo istorija. Jeigu Rusija visiškai atmestų sovietmetį, tai ji prarastų septyniasdešimt savo istorijos metų. Ko gero, natūraliai buvo pasirinktas kitas kelias, į sovietinę istoriją buvo žiūrima kaip į Rusijos istoriją, į šį laikotarpį bandoma žiūrėti pozityviau.
Taigi 1991 m. buvo bandoma balansuoti priimant sovietmetį, bet pripažįstant J. Stalino represijas kaip didžiausią blogį. Regis, 1996 m. skaitant straipsnius Rusijos spaudoje buvo galima aptikti tokį teiginį kaip Baltijos valstybių okupacija.
Šiandien Rusija visiškai grįžo prie sovietinio naratyvo, esą Baltijos valstybės pačios norėjo ir pačios įstojo į SSRS ir jokia čia okupacija. Šiomis dienomis viešajame diskurse kito požiūrio Rusijoje nesutiksi.
Matyt, todėl ir susiformavo tas neigiamas Rusijos požiūris į Baltijos valstybes: pastarosios labai neigiamai vertino sovietmetį, o Rusijai – tai dalis jos istorijos. Ir kai tą istoriją bandoma panaudoti dabarties politiniams poreikiams, tarkime Pergalės dienos minėjimui, kuris faktiškai šiandien Rusijoje yra pagrindinė moderni šventė, iš karto atsiranda požiūrių skirtumas.
Tas pats vyksta Rusijai atkuriant naratyvą, kad SSRS buvo stipri ir pajėgi valstybė, kurią vertino visame pasaulyje ir kurios nuomonė buvo girdima. Baltijos valstybės iškart siejamos su mitu, kad būtent jos sužlugdė SSRS.
- Šis mitas vis dar egzistuoja?
- Taip, jis vis dar egzistuoja ir kartas nuo karto yra atkuriamas. Tačiau jei teigiama, kad Baltijos valstybės sužlugdė SSRS, vadinasi, jos yra labai stiprios. Bet Rusijoje nemadinga kalbėti apie Baltijos valstybes kaip apie stiprias. Madingas kitas požiūris – esą tai žlunganti Europos Sąjungos ir NATO provincija. Bet kažkaip tie nesuderinami mitai geba egzistuoti vienas šalia kito: tam tikru momentu pasirenkamas vienas arba kitas.
Bet šiandien mitas apie Baltijos valstybes – SSRS griovėjas – nebėra toks populiarus. Sovietų Sąjungos reikšmė masinėje sąmonėje menksta, SSRS panaudojama kaip tam tikras vienijantis naratyvas, o Baltijos valstybės šiame kontekste vertinamos kaip atskalūnės ar išdavikės.
Kartais Rusijos žiniasklaidoje galima perskaityti: žiūrėkite, tos Baltijos šalys sužlugdė SSRS, o dabar įstojo į Europos Sąjunga, kurią irgi sužlugdys. Taip piktdžiugiškai.
- Aš suprantu, kad Rusijos žiniasklaidoje skirtumų tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos beveik nėra? Jos atrodo tarsi vienas blogas vienetas...?
- Taip, iš tikrųjų. Tai nėra kažkas netikėto ar naujo, bet mano tyrimas leido atskleisti, kad dažniausiai Rusijos spaudoje rašoma atskirai apie Lietuvą, Latviją ar Estiją, bet jeigu pažvelgtume rėmus, į kuriuos įspraudžiamos tos valstybės, tai Rusijoje dominuoja nuo sovietmečio susiformavęs požiūris – esą tai Pabaltijys, Pribaltika, vos ne vienas kraštas, vienalytė teritorija.
Šis požiūris palaikomas, nes Baltijos valstybės vieningai nužygiavo į Vakarus, be to, jos dažniausiai turi vieningą poziciją vertindamos politinius ir geopolitinius įvykius posovietinėje ervėje. Pavyzdžiui, 2008 m. įvykus Rusijos ir Gruzijos kariniam konfliktui Baltijos valstybės ir Lenkija vieningai palaikė Gruziją, dabar palaiko Ukrainą. Tai irgi stiprina požiūrį į Baltijos valstybes, kaip vieną vienetą.
Dėl to atsiranda netgi įvairiausių faktinių klaidų. Tarkime, Rusijos spaudoje aprašoma, kaip Latvijoje ir Estijoje „garbinami“ SS legiono kariai, į tai labai skaudžiai reaguojama, bet žurnalistai labai dažnai rašo apibendrintai: esą eitynės vyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nors Lietuvoje to niekada nebuvo, nes nacių Vokietijai nepavyko suformuoti SS legiono Lietuvoje.
Bet Rusijos žurnalistams tai visai nesvarbu, jiems paprasčiau pasakyti, kad visi tie pribaltikai yra tokie ar kitokie.
Ir apskritai absoliutinimas Rusijos žiniasklaidai labai būdingas. Kai Lietuvoje Kovo 11-ąją vyksta prieštaringos „tautinio jaunimo“ eitynės, Rusija iškart tai panaudoja: pažiūrėkit, kaip lietuviai švenčia savo nepriklausomybę, jie yra naciai. Tai taikoma visai Lietuvai, visiems žmonėms. Tas pats taikoma Baltijos valstybėms – Rusijos priekaištai vienai valstybei praplečiami visoms.
- Susidaro įspūdis, kad Rusijai Baltijos valstybės yra perdėtai svarbios, nes joms skiriama tiek dėmesio...
- Aš irgi buvau nustebęs, nes kai pradėjau rašyti darbą įsivaizdavau, kad apie Baltijos šalis Rusijos periodinėje spaudoje rašoma tik tada, kai atsiranda įtampa, kitaip tariant, kai Baltijos valstybės tampa aktualios. Bet buvau labai nustebęs. Negalima pasakyti, kad susidomėjimas kažkoks ypatingas, bet žinios iš Baltijos šalių pateikiamos gana reguliariai. Jų nėra itin daug, bet nuolat ir reguliariai kažkas pranešama.
Tai parodo, kad tam tikras interesas mūsų atžvilgiu egzistuoja. Kalbant apie periodinę spaudą, galbūt tai iš dalies tradicija, nes, tarkime, sovietmečiu iš tų trijų mano nagrinėjamų laikraščių, tik „Argumenty i fakty“ neturėjo savo korespondento Baltijos valstybėse. 1991 m. „Komsomolskaja pravda“ ir „Izvestije“ turėjo po vieną korespondentą kiekvienoje iš Baltijos šalių.
Vėliau tendencijos kitokios: pastebima, kad liko po vieną nuolatinį korespondentą, kuro uždavinys aprašyti įvykius visose trijose Baltijos šalyse. Galbūt tai dalis atsakymo, kodėl susiformavo požiūris į Baltijos valstybes, kaip į vienalytį regioną.
- Ar keitėsi Baltijos šalių įvaizdis į valdžią atėjus Vladimirui Putinui? Mes žinome, kaip viskas keitėsi Rusijoje, bet įdomu, ar tai turėjo įtakos mūsų įvaizdžiui?
- Mano bendras pastebėjimas, kad geopolitiniai pokyčiai iš esmės neturėjo didelės ar lemiamos įtakos požiūriui į Baltijos valstybės. Tas požiūris buvo ir išlieka stabiliai neigiamas. Buvau nustebintas, bet paskaičiavus neigiamas ir teigiamas publikacijas išeina taip, kad 1996 m., kai Rusija dar bandė vienaip ar kitaip eiti demokratijos keliu, tuo metu požiūris Rusijos spaudoje į Baltijos valstybes buvo kur kas labiau neigiamas nei 2000 m., kai V. Putinas įsitvirtina valdžioje.
Žinoma, 2000 m. niekas į V. Putiną nežiūrėjo kaip į potencialų autoritarinį lyderį. Maždaug tais metais George'as W. Bushas pasakė, kad pažiūrėjo į V. Putino akis ir pamatė jo sielą. Tai buvo tarsi signalas, kad su Rusija viskas gerai. 2001 m. Rusija parėmė JAV kovoje prieš terorizmą. Net 2003-2004 m., kai Baltijos valstybės įstojo į NATO, nebuvo didelio neigiamo požiūrio šuolio. Iš publikacijų atrodė, kad Rusija gana lengvai paleido Baltijos valstybes į NATO.
Žinoma, buvo publikacijų, kur sakoma, kad Maskva turėjo užkirsti Baltijos valstybių prisijungimui prie NATO, esą tai strateginis pralaimėjimas Baltijos jūros regione, bet netgi tos neigiamos publikacijos nebuvo labai aršios.
Neigiamo požiūrio pliūpsnis jaučiamas 2008-2009 m. Tuo metu V. Putinas nominaliai tarsi atsisakė valdžios, tapo ministru pirmininku ir užleido prezidento postą Dmitrijui Medvedevui. Rusijos demokratai tuo metu vylėsi, galbūt tai naujas atšilimas, po kurio Rusija grįš į liberaliosios demokratijos vėžes. Žinoma, niekas nepasitvirtino, o Rusija pradėjo karinį konfliktą su Gruzija, nors jis, aišku, buvo rengiamas anksčiau.
Tuo metu kaip tik susiformuoja labai neigiamas požiūris į Baltijos valstybes. Tam įtakos turėjo Estijoje įvykusi istorija su Bronziniu kariu, taip pat Baltijos valstybių parama Gruzijai. Rusija tikrai pastebėjo Baltijos valstybių palaikymą Gruzijai.
Galime prisiminti, kad tebevykstant karui Baltijos šalių ir Lenkijos vadovai nuvyko į Tbilisį. Netgi kalbama, kad keturių NATO šalių narių vadovų buvimas Tbilisyje galbūt sustabdė Rusiją paimti Tbilisį, nuversti Michailą Saakašvilį ir pakeisti režimą. Tačiau iš kitos pusės Rusijos spaudoje Baltijos šalys buvo išjuokiamos: apie jas buvo kalbama kaip apie Baltijos nykštukus arba nepriklausomas valstybes, nuo kurių niekas nepriklauso.
- Ar Rusijos žiniasklaida, išeinant už tyrimo ribų, turi Lietuvoje mylimus ir nekenčiamus politikus ir kurie yra kurie?
- Lietuvos politikai dažniau buvo kalbinami 1991-2000 m. laikotarpiu. Tarp nemylimų politikų yra Vytautas Landsbergis. Bet nesureikšminčiau šito, nes apie jį 1991 m. galima aptikti ir labai neigiamų, ir gana teigiamų publikacijų. Vėliau V. Landsbergio figūra demonizuojama, jis vadinamas nacionalistu ir panašiai. Rusijoje sąvokos „nacionalistas“, „nacis“ ir „fašistas“ vartojamos beveik kaip sinonimai.
Gana neutraliai Rusijos spaudoje buvo vertinamas prezidentas Algirdas Brazauskas ir nemažai kalbinta bei pozityviai vertinta Kazimira Prunskienė.
Valdas Adamkus buvo vertinamas dažniausiai neigiamai, vadinamas rusofobu ir panašiai. Bet buvo įdomu stebėti požiūrį į Dalią Grybauskaitę. Kai tik ji buvo išrinkta prezidente, ji vertinta dvejopai, bet buvo nemažai pozityvumo, nes ji baigė tą pačią aukštąją mokyklą kaip D. Medvedevas, mokėsi Rusijoje, apie ją buvo kalbama, kad ji nėra rusofobė, pabrėžiama, kad ji dirbo ekonomikos komisare, rašyta, kad ji konkretumą mėgstantis ir nepolitikuojantis žmogus. Vėliau daug kas keitėsi.