Adolfas Hitleris skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą. 1953-aisiais Izraelyje buvo įkurtas „Yad Vashem“ Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Iki šio meto Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas daugiau nei 25,5 tūkst. žmonių, nors manoma, kad tikrasis skaičius yra didesnis. Tarp jų kone 900 Lietuvos piliečių pavardės.
Šią savaitę, sausio 27-ąją, Lietuvos sinagogose apraudotos holokausto aukos. Degančios šešios žvakės skirtos atminti 6 mln. nužudytų visoje Europoje. Lietuvoje naciai, dažnai padedami vietinių talkininkų, sunaikino didumą čia nuo XIV a. gyvenusių žydų – apie 200 tūkst. atgulė po velėna. Lietuvoje tėra likę apie 3 tūkst. žydų, tačiau buvo ir ištiesusių žydams pagalbos ranką, atvėrusių savo namų duris
Lietuviai, rusai, baltarusiai, lenkai. Gydytojai, rašytojai, mokytojai, kunigai ir paprasti kaimo žmonės slėpė juos savo namuose, dalijosi kasdiene duona, puikiai suvokdami, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybėmis.
Izraelyje veikiantis Jeruzalės „Yad Vashem“ centras Pasaulio tautų teisuolio vardą yra suteikęs 887 Lietuvos gyventojams. Lietuvos prezidento Kazio Griniaus ir jo žmonos Kristinos Griniuvienės nuopelnai gelbstint žydus įvertinti daugiau nei prieš dešimtmetį. Lietuvos valstybė juos apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, tačiau Pasaulio teisuolių vardai suteikti tik prieš mėnesį. Istorijos tyrėjai sako, kad šie skaičiai vargu ar atspindi tikrąjį to meto vaizdą.
„Jeigu skaičiuotume pagal lyginamąjį svorį, tarp visų gyventojų, tarp visų Vidurio ir Rytų Europos šalių Lietuva pagal žydų gelbėtojų skaičių užima pirmą vietą., t.y. pagal žydų gelbėtojų skaičių milijonui gyventojų. Tuo metu Lietuvoje buvo beveik 3 mln. gyventojų. Vienam milijonui tenka beveik trys šimtai žydų gelbėtojų. Pagal šį rodiklį Lietuva aiškiai užima pirmą vietą. Antroje vietoje yra Lenkija“, – nurodo istorikas Arūnas Bubnys.
„Yad Vashem“ centras gelbėtoją Teisuoliu pripažįsta tik po nuodugnaus patikrinimo. Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Jaša Markas Zingeris sako, kad statistika vargu ar pajėgi atspindėti tikrąją to žiauraus meto dvasią.
„Bet kokia statistika istoriškai bus nepilna. Ji pasipildys arba aptrupės, tikslinant duomenis, be to, laikas bėga. Mums svarbu suprasti, kas yra žmogiškumas. Ir šiais laikais yra pabėgėlių, ir tada buvo pabėgėlių. Neduok, Dieve, gali pasitaikyti, kad reikia gelbėti gyvybę. Tada masiškai reikėjo gelbėti gyvybes ir masiškai jos buvo pražudomos. Pats svarbiausias dalykas – įeiti į žmogaus širdį ir ją atskleisti kitam žinančiam, pažįstančiam ir priversti pajausti pagalvoti, lyginant su pačiu savimi“, – sako J. M. Zingeris.
Profesorė Irena Veisaitė viena iš holokaustą išgyvenusių vaikų. 1941-siais, kai naciai užėmė Lietuvą Irenos tėvas buvo išvykęs į Belgiją, o ką tik išoperuotą mamą išvežė į kalėjimą ir ten nužudė, trylikametė su seneliais atsidūrė gete, ten kalėjo pustrečių metų. 1943-jų lapkritį jos gelbėtojai, Lietuvos karininko Juozo ir Onutės Strimaičių šeima, padėjo gauti suklastotą asmens dokumentą. Irenai savo pavardę davė nepažįstamas marijampolietis Feliksas Treigys. Iš geto pabėgusią mergaitę savo namuose glaudė net kelios lietuvių šeimos. Jos pėdsakais kartą jau sekė gestapas, teko bėgti į tamsą. Tą kartą Ireną priglaudė Sibire sušaudyto nepriklausomos Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos šeima.
„Visi valgė skrylius su škvarkom. Ir man ponia Ladigienė įdėjo truputį daugiau skrylių. Aš pastebėjau. Tai mane labai sujaudino. Ji suprato. Visą laiką buvau labai alkana. Paskui vakare ji visus paguldė. Ji turėjo tokį paprotį – vaikus pabučiuodavo, prieidavo prie lovos ir uždėdavo kryželį ant kaktos. Prie manęs irgi priėjo, apkabino ir man uždėjo kryželį. Aš apsiverkiau. Ji nesuprato ir paklausė ko aš verkiu. Pasakiau ar jums nešlykštu bučiuoti žydę?“ – prisimena I. Veisaitė.
Ji sako, kad teko išgyventi ir dėl gulago – 1946 metais KGB jos antrąja motina tapusią Stefaniją Ladigienę ištrėmė į Sibirą, o pačią Ireną persekiojo, bandė užverbuoti.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė dėkoja net kelių tautybių gelbėtojams. Iš mirties zonos Kauno geto vaiką ištraukė bebaimės moterys Lidija Golubovienė, Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova, o savo namuose priglaudė vokietė Helena Holcman.
„Po maždaug dviejų dienų atėjo aukšta , man griežtai atrodanti moteris, kalbanti vokiškai. Iš pradžių jos labai išsigandau. Tai buvo Helena Holcmanienė. [...] Taip aš patekau į nuostabios moters, dailininkės, mokytojos, rašytojos namus.“, – sako F. Vitkinaitė-Kučinskienė.
Dabar ji skaičiuoja, kad už savo gyvybę turėtų dėkoti mažiausiai dešimčiai žmonių.
I. Veisaitė sako – tais laikais, kad sušaudytum tūkstančius, užtekdavę dviejų galvažudžių su automatais. Jie nerizikavo niekuo, tik savo siela. Tam, kad išgelbėtų bent vieną, reikėjo neapsakomos daugelio žmonių drąsos, todėl dabar jie verti didelės pagarbos
„Jie turėtų būti pagerbti taip pat, kaip pagerbiami pokario partizanai. Jie pasiaukojo. Popiežius Pranciškus paskelbė gailestingumo metus. Labiau gailestingų žmonių, negu jie, tikrai nebuvo. Mano akyse jie parodė, kad lietuviai yra garbinga tauta, kad jie gelbėjo savo ir tautos garbę. Jie ne tik neprisidėjo, jie rizikavo savo gyvybe, kad galėtų išgelbėti kitus nepažįstamus žmones“, – tvirtina profesorė I. Veisaitė.
1995 metais per oficialų vizitą Izraelyje tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas Knesete lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos dėl dalies savo tautiečių dalyvavimo holokauste
„Aš kalbu kaip valstybės prezidentas. Atsakau už savo žodžius tiek, kiek nuo manęs priklauso pagal mano konstitucines teises ir įgaliojimus. Pasistengsiu, kad tų dėmių tarp mūsų nebūtų“, – tada tvirtino A. Brazauskas.