„Lietuva ir Lenkija pagrįstai skeptiškai žiūri į naujas piršlybas su V. Putinu, kad ir kokiame kontekste jos vyktų – Sirijos, Eurazijos sąjungos ar „Nord Stream 2”, ES ar NATO, kur jau dabar ryškėja politkorektiška dauguma, norinti V. Putinui viską atleisti. Matyt, todėl Varšuvą šiuo metu nepelnytai kritikuoja įvairūs liberalai bei kiti kairieji tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje“, – portalui LRT.lt sako Ž. Pavilionis.
– Iš diplomatinio darbo pasukote į politines kovas. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos užsienio politiką, ką naujo galite pasiūlyti?
– Esu įsitikinęs, kad strateginės partnerystės su Lenkija atkūrimas yra esminis šiandienos užsienio politikos prioritetas, kuris galėtų ateityje tapti instrumentu, darančiu teigiamą įtaką ir mūsų valstybės vidaus politikai, ir kuriant naujas ES politikos gaires.
– Kuriant naujas politikos gaires drauge su daugelio ES kritikuojama dabartine Lenkijos valdžia? Ir ar tai reikštų, kad mėgintume atsverti Berlyno įtaką ES?
– Dabartiniai Vakarų lyderiai, kritikuodami Lenkiją, eilinį kartą demonstruoja dvigubus standartus –nors į ES ir NATO įstojime prieš daugiau nei 10 metų, kiekvienas bandymas išlaikyti stuburą Vidurio Europoje yra paprastai kritikuojamas.
Nepriklausomybės priešaušryje buvome aukščiausiu lygiu kritikuojami, kad siekiame nepriklausomybės. Prieš gerą dešimtmetį kartu su Lenkija buvome kritikuojami, kad pasisakome prieš „Nord Stream 1“ (ta pati istorija šiandien kartojasi ir su „Nord Stream 2“), kad keliame energetinio saugumo klausimus, kurie tik po mūsų ir lenkų bendrų kovų Briuselyje buvo įtvirtinti Lisabonos sutartyje.
2006 m. ir vėl buvome kritikuojami, kad kartu su Varšuva stabdome ekonominę ES integraciją su demokratiją savo šalyje palaidojusia Vladimiro Putino Rusija. 2008 m. – kad prašome Ukrainai ir Gruzijai narystės NATO bei nesutinkame atnaujinti ES santykių su Gruziją okupavusia Rusija (nors vėlesniame Krymo ir Ukrainos įvykių kontekste pasirodėme, kaip visada, teisūs). 2009 m. Buvome kalti, nes prieštaravome šiuo metu jau žlugusiai JAV santykių perkrovimo su Rusija politikai...
Mes nesame antrarūšiai ir tokie nebūsime. Tikiu, kad kartu su savo vienminčiais būsimą ES padarysime ne tik didesnę, bet ir demokratiškesne, kurioje mūsų regiono balsas bus svarbesnis. Tačiau tam būtina sąlyga – nebijoti regione ištiesti savo stuburą.
– O kaip pakitę santykiai su Lenkija teigiamai paveiktų Lietuvos vidaus politiką?
– Jei Lietuva padarytų namų darbus, kurių reikia pirmiausia mums patiems, manau, galima būtų iš esmės kalbėtis su Lenkija dėl strateginio bendradarbiavimo atominės energetikos srityje.
– Po to, kai atominės elektrinės Lietuvoje idėja atmesta referendumu?
– Tarkime, nors aš su tuo nesutinku, Lietuva atsisako statyti atominę elektrinę Visagine. Tuo metu „Rosatom“ stato atominę elektrinę Baltarusijoje, keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Vilnius iš ten keliskart arčiau nei Visaginas. Tie, kas atmetė Lietuvos atominės elektrinės Visagine idėją, paskatino „Rosatom“ statyti ją arčiau Vilniaus, tik Baltarusijos teritorijoje. Nesaugiam atomui sienų nėra.
– Ar tai reikštų, kad atomines elektrinės Baltarusijoje nebūtų, jei statytume nuosavą elektrinę Visagine?
– Esu įsitikinęs, kad tai tikrai būtų įvykę, jei šiandien „Hitachi“ jau statytų atominę Lietuvoje. Manau, sustabdyti abejotino saugumo „Rosatom“ atominę prie Vilniaus įmanoma tik vienu būdu – susitarus su Lenkija ir „Hitachi” saugią ir efektyvią atominę elektrinę pastatyti Lietuvoje. Tuomet jos statyba Baltarusijoje nebetektų jokios energetinės ir ekonominės prasmės.
Pasakykite kitą variantą, kaip sustabdyti atominę, kurią buvęs Baltarusijos vadovas Stanislavas Shushkevichius įvardina kaip galimą instrumentą nušluoti Lietuvą nuo žemes? Pasirinkimas – aiškus. Be to, atominės elektrinės statyba strateginėje partnerystėje su Lenkija užtikrintų dar vieno, galingesnio elektros tilto statybą su Lenkija, kas leistų Baltijos šalims sinchronizuoti dažnius su ES.
– Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje viešos kalbos apie atominę elektrinę beveik nutilo?
– Lietuvos politikų trumparegiškumas ir vadinamosios politinės valios stoka gali būti priežastimi. Ir, be abejo, Rusijos įtaka.
– Tai, kad ir krikdemai-konservatoriai per ketverius savo valdymo metus nesugebėjo pradėti statybų, prieš tai sugriovę vadinamąjį LEO projektą, irgi įvyko dėl trumparegiškumo ir Rusijos įtakos?
– Turime suprasti, kad Rusija mus stengiasi paveikti 24 val. per parą. Todėl ir mes visi susitelkę turime už savo laisvę kovoti ne tik prieš rinkimus, bet kiekvieną dieną.
Energetinis saugumas, šalies gynyba, švietimas, atskirties mažinimas ar laimės ekonomika, kur kiekvieno lietuvio šeima pasijustų rami, saugi ir visapusiškai valstybės palaikoma gimdyti daugiau nei tris ar keturis vaikus, reikalauja visų svarbiausių šalies politinių jėgų ilgalaikio susitelkimo.
Užteks kaltinti vieniems kitus, užsiimti tik trumpalaikiais rinkiminiais projektais. Pažvelkime į savo šalies, mūsų vaikų ateitį, susitelkime vardan jos. Perfrazuojant Kazį Pakštą, gyvename tokioje pavojingoje vietoje, kad negalime tenkintis vidutiniškais sprendimais.
„Pasikabinimas” ant būsimos Astravo adatos yra ne tik būdas sulaikyti Baltijos šalis nuo elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarais, bet ir išlaikyti politinę įtaką šalyje, gal net parengti ją naujai okupacijai. Jeigu tikime savo laisve, laimėsime šį mūšį dėl elektros, kaip jau laimėjome dėl dujų.
– Noriu priminti Tėvynės sąjungos sukurtą vadinamąją Rusijos sulaikymo strategiją. Ar Lietuva ir toliau mėgins sulaikyti Rusiją?
– Žinoma, viena Lietuva to nepadarys, todėl aš ir kalbu apie strateginę partnerystę su Lenkija, su kuria kartu galėtume sukonstruoti stiprią ES ir NATO plėtrą remiančių šalių koaliciją. Jungtinė Karalystė, Šiaurės bei Baltijos, Vidurio Europos bei Juodosios jūros šalys yra natūralios mūsų sąjungininkės, nekalbant apie JAV, kuri 2016 jau bus kitokia, mums dar artimesnė.
Kartu įmanoma bandyti įtikinti kitas ES valstybes, pirmiausia Vokietiją bei Prancūziją, kad reikalinga kita ir nauja ES politika Rusijos atžvilgiu. Didžiausia bausmė V. Putinui už jo avantiūrizmą būtų Ukrainos narystė ES ir NATO. Aš įsitikinęs, kad tai įvyks. Klausimas – ar tame dalyvaus Lietuva.
– Yra manančių, kad be V. Putino Rusija imtų byrėti ir keltų dar didesnę grėsmę.
– Didžiarusiškam šovinistui tai gal ir būtų tragedija, bet kodėl mes turime jais rūpintis? Istorija mus moko, kad, kai Maskvoje – problemos, tai regione atsiranda vis daugiau nepriklausomybės.
Kažkas Kremliuje vis dar verkia dėl sovietų imperijos subyrėjimo, gailisi, kad kitos tautos ir valstybės gavo laisvę, nori vėl tą laisvę atimti. ES ir JAV neturėtų leisti V. Putino imperialistams vėl atkurti kalėjimo, net jeigu jis šiandien pakeitė pavadinimą į Eurazijos sąjungą, kurią vis skuba palaiminti – ar praleidžia gerą proga patylėti – žinomi Briuselio ar kai kurie Vakarų Europos lyderiai.
Šiame kontekste Lietuva ir Lenkija pagrįstai skeptiškai žiūri į naujas piršlybas su V. Putinu, kad ir kokiame kontekste jos vyktų – Sirijos, Eurazijos sąjungos ar „Nord Stream 2“, ES ar NATO, kur jau dabar ryškėja politkorektiška dauguma, norinti V. Putinui viską atleisti. Matyt, ir todėl Varšuvą šiuo metu įvairūs nepelnytai kritikuoja liberalai bei kiti kairieji tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje.
– Ar ES yra pajėgi rimtai užsienio politikai?
Taip, ES gyvenimas ir ateitis nėra nekomplikuota. Visi kalba apie imigrantų krizę, terorizmo baimes. Bet mane gąsdina dar viena problema – neišnyko britų pasitraukimo iš ES grėsmė. Manau, Lietuva ir šiuo atžvilgiu, būdama strateginėje partnerystėje su kitomis ES šalimis, galėtų ir turėtų ką pasiūlyti.
Jei mūsų interesas – stipri ES, reikia ieškoti kompromisų su britais ir veikti. Be britų bus sunku išplėsti ES ir NATO, jie – natūralūs mūsų sąjungininkai, be jų nebūtų ir mūsų narystės visuose dabartiniuose elito klubuose.
– Klausantis jūsų žodžių apie tai, kaip daug galėtų nuveikti Lietuva, kyla ir vilčių, ir skepsio. Ar ne per maži esame didelėms užsienio politikos ambicijoms? Ar vėl sieksime tapti regiono lyderiais, kaip kadaise?
– Žinoma, jei Lietuvos užsienio politikoje dominuos tik politikos komentarai, o ne realūs veiksmai, tai Lietuva ir bus politiškai maža, liks Europos politikos pakraščiuose su visomis pasekmėmis. Formuoti, pakreipti, pataisyti ES politiką įmanoma tik valstybių koalicijose, aljansuose. Tą reikia daryti, tada mūsų balsas ir interesai bus aiškiau atspindėti.
Ar Vilnius gali tapti tam tikro regiono tarp Varšuvos, Rygos ir Minsko centru, kokia gali būti LDK istorines dimensijos įtaka Lietuvos užsienio politikai – tai jau atskiro ir platesnio aptarimo tema. Mano asmenine nuomone, mes iki šiol Lietuvoje neįsisąmoniname savo pačių arba, kaip Šv. Jonas Paulius II yra jį įvardinęs, jogailaitiško Vilniaus identiteto. Tai yra daugiau nei regiono centras: tai – mūsų misija regione, kurios dėka galime pakeisti ne tik regioną, bet ir visą Europą.
