Kas laukia Rusijos: revoliucija ar rūmų perversmas?

Jei Rusijos ekonomiką su savimi žemyn tempiančios naftos kainos metus išsilaikys tokios mažos, šalyje galima tikėtis neramumų. Filosofo Leonido Donskio ir politologo Lauryno Kasčiūno teigimu, labiau tikėtina, kad neištvėręs netvarkos sukrus Rusijos elitas, tačiau L. Donskis neatmeta ir visuomenės revoliucijos scenarijaus. Savo ruožtu politologas Tomas Janeliūnas pažymi, kad rusai greičiausiai bandys ištverti sunkų laikotarpį, bet valdžios dėl to kaltinti nebus linkę.

Planuodama 2016-ųjų biudžetą, Rusija numatė, kad vidutinė naftos kaina turėtų siekti 50 JAV dolerių už barelį. Net ir tokia suma nuo naftos kainų smarkiai priklausomam Rusijos biudžetui reiškia deficitą. Tačiau pastaruoju metu pasaulinės naftos kainos pasiekė seniai regėtas žemumas – 33–34 JAV dolerius už barelį.

Ekonomistai sutinka – jei tokia naftos kaina išsilaikytų metus, 2017-aisiais Rusijos padėtis taptų itin sudėtinga: jau dabar, siekdama palaikyti ekonomiką, gelbėdama bankus ir įmones, šalis naudoja savo užsienio valiutos rezervus.

Kiti metai, jei tendencijos nesikeis, Rusijai galėtų būti simboliniai. Prieš šimtmetį, 1917-aisiais, Rusijoje vyko revoliucija. Dėl ekonominių sunkumų, nepritekliaus, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo caro valdžia, pastaroji vasarį buvo nuversta.

Sudrebinti valdžią galėtų elitas

Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovas L. Kasčiūnas sako galintis įsivaizduoti Rusijos elito, bet ne Rusijos visuomenės sujudimą, jei dėl ekonominės padėties taps sunku dalintis „vieta po saule“.

„Rusijoje visada skildavo elitas ir jau tik tuomet, kaip padarinys, į gatves išeidavo masės. Kol kas masės nėra varomoji jėga, galinti duoti impulsą pertvarkos scenarijui. Sankcijos dėl Rusijos veiksmų, naftos kainos kritimas, veikiantys Rusijos ekonomiką, visiškai nemažina V. Putino reitingų.

Todėl dėmesį reikėtų nukreipti į elito grupes ir stebėti, ar sankcijos ir naftos kainos kritimas neįskels pleišto tarp vidinio elito grupių. Labiau, nei revoliucijos scenarijus, yra tikėtinas rūmų perversmas“, – pažymi L. Kasčiūnas.

Tokį scenarijų labiau tikėtinu laiko ir filosofas L. Donskis: „Labai sunku pasakyti, ar galima revoliucija po šimtmečio: jos kyla labai netikėtai, stichiškai ir vėliau nėra pakankamai išanalizuojamos.

Tačiau manyčiau, kad labiausiai ten tikėtinas rūmų perversmas, nauja „perestroika“, kai režimas supras, kad be Vakarų ir be pasaulio negali toliau egzistuoti bei ritasi į Šiaurės Korėjos tipo valstybės variantą. Tai nepriimtina nei Rusijos elitui, nei visuomenei. Tai supratę, jie galėtų įvardyti kaltuosius ir, už avantiūrizmą bei voliuntarizmą pasmerkęs savo pirmtakus, Kremlius galėtų pasirinkti naują politikos kursą“, – kalba pašnekovas.

Mažiau tikėtina, bet galėtų prasidėti regionuose

Nors rūmų perversmo ir politinės kaitos scenarijus L. Donskiui atrodo labiau įtikinamas, pašnekovas neatmeta visuomenės revoliucijos scenarijaus.

„Tai, kad Rusijos visuomenė gali ilgai badauti ir daug ištverti, yra mitologija. Nė minutę netikėjau tuo scenarijumi. Jokiu būdu nesakau, kad Rusija – tai Vakarai, Europa: tai yra kitokia visuomenė ir kitokia šalis, bet jie tikrai nėra nei Šiaurės Korėja, nei Sovietų Sąjunga. Tai yra šalis, turinti vidurinę klasę bei tam tikrą sluoksnį, kuris jau pagyveno civilizuotai ir tikrai nesutiks dėl V. Putino nesąmonių šalyje įgyvendinti Šiaurės Korėjos versijos“, – pažymi filosofas.

L. Donskio manymu, Rusijoje labai tikėtini neramumai, tačiau tai greičiau būtų ne Maskvos ar Sankt Peterburgo perversmas, o neramumai provincijoje. Sankt Peterburgo ir Maskvos gyventojus, anot pašnekovo, valdžia įbaugins, tačiau kontroliuodama juos, gali pražiūrėti regionus, kur gali vykti „įdomiausi dalykai“.

Nemato pajėgių pasipriešinti

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius T. Janeliūnas pažymi, jog tam, kad įvyktų revoliucija, pirmiausia reikia revoliucijas keliančios jėgos, o tokios Rusijoje nėra.

„Kol kas Rusijoje tokių jėgų nematyti. Opozicija bemaž sunaikinta ir neturi jokios realios, reikšmingos Rusijos visuomenės paramos. V. Putino režimui tai turbūt ir leidžia gana drąsiai kalbėti, kad ekonominiai sunkumai nėra kažkas tiek baisaus, kas galėtų radikaliai pakeisti dabartinę jų politinę kryptį.

Žinoma, ekonominiai sunkumai greičiausiai didės, jei naftos kaina nesikeis ar neaugs tiek, kiek norėtų Rusija. Tačiau nemanau, kad to užtenka, jog Rusija pradėtų byrėti, per metus radikaliai pasikeistų“, – kalba T. Janeliūnas.

RESC analitikas L. Kasčiūnas taip pat teigia, kad, žvelgdamas į Rusijos visuomenės kultūrinę-politinę sanklodą, nemato galimybių, jog koks nors veikėjas „iš apačios“ galėtų mobilizuoti visuomenę sujudimui.

„Tokiam vaidmeniui, mano požiūriu, labiausiai tiktų Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. Režimas labiausiai bijo nacionalistinės opozicijos, o A. Navalnas turi polinkį į nacionalizmą. Teoriškai jis galėtų būti tas lyderis, kuris galėtų suvienyti visuomenę perversmui, tačiau nemanau, kad A. Navalnas pajėgus tai padaryti“, – sako L. Kasčiūnas.

T. Janeliūno teigimu, Rusijos atveju nepasitvirtina klasikinė prielaida, kuria tiki Vakarai, kad visuomenė gali būti linkusi protestuoti dėl prastėjančios socialinės ekonominės situacijos. Prastėjant situacijai Rusijoje, pasak T. Janeliūno, žmonės gali būti linkę ne veltis į politiką, o ieškoti kažkokių kitokių išgyvenimo galimybių. Be to, rusų lūkesčiai maži, o dėl sunkumų jie linkę kaltinti Vakarus, bet ne savo valdžią.