„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kritikuoja, kad toks valdžios tikslas yra utopija, o banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas svarsto, kad, nors planas yra labai ambicingas, pasekus kitų šalių pavyzdžiu, beveik įmanomas.
Svarbiausi – trys veiksniai
Po keliasdešimt eurų vis kilstelimas minimalus mėnesinis atlyginimas, ūgtelėjo neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), kitąmet prognozuojamas didesnis nei šiemet ekonomikos augimas, o dėl to – ir atlyginimų didėjimas bei nedarbo mažėjimas. Rodos, reikalai klostosi teigiama linkme, tačiau ekonomistai vieningai teigia – norint pataisyti demografinę padėtį šalyje, to nepakanka.
„Tikrai nemanau, kad lietuvių skaičius grįš prie 3 milijonų. Politikų iškeltas tikslas – 3,5 mln. [gyventojų Lietuvoje – LRT.lt] iki 2025 metų –apskritai yra utopinis. Manau, sėkmės istorija būtų, jei pavyktų stabilizuoti dabartinį gyventojų skaičių. Bet tam, žinoma, reikia ir didesnio gimstamumo, ir reemigracijos, ir šiek tiek stipresnės politikos imigrantų atžvilgiu. Be šitų trijų veiksnių gyventojų skaičius tikrai mažės ir toliau“, – niūrią ateitį prognozavo N. Mačiulis.
Jei ekonomika ir toliau augs, o mokestinė politika iš esmės nesikeis ir gyvenimas Lietuvoje tekės įprasta vaga, pasak Ž. Maurico, geriausiu atveju 2025-aisiais gyventojų skaičius sieks 2 mln. 850 tūkst.
„Jei ir toliau plauksime pasroviui, geriausia, ką galima pasiekti – stabilizacija, kai grynoji migracija [skirtumas tarp emigrantų ir imigrantų – LRT.lt] nebebus tokia didelė, tačiau mažai tikėtina, kad ji taps teigiama ir sulauksime daugiau imigrantų nei emigrantų. Virš 3 mln. tikrai neturėtume „iššokti“, – prognozavo ekonomistas.
Pasak jo, 3,5 mln. gyventojų Lietuvoje planas yra toks, kokie ir turi būti planai – ambicingas. Jei jis toks nebūtų, neskatintų imtis radikalesnių veiksmų. „Tai nėra visiška utopija, bet reikia kažką daryti. Jei mes plauksime pasroviui ir turėsime tokį ambicingą planą, tai bus juokinga. Mes turime daryti sprendimus ir tą tikslą pasiekti“, – teigė Ž. Mauricas.
Vaikų šiemet gimti gali rekordiškai daug
Vienas tų sprendimų – gimstamumo skatinimas. Europos Sąjungoje vienai moteriai vidutiniškai tenka po 1,6 vaiko, Lietuvoje, 2010–2014 m. duomenims, šis rodiklis buvo 1,59. Išankstiniai 2015 m. Statistikos departamento duomenys rodo, kad kūdikių skaičius per 11 šių metų mėnesių jau pasiekė beveik 31,5 tūkst. vaikų (2014 m. iš viso jų gimė 30,3 tūkst., o vidutiniškai per pastaruosius metus gimdavo maždaug po 30,2 tūkst. vaikų). Tai reiškia, kad 2015-aisiais gimusių vaikų skaičius gali pasiekti net 33 tūkst. – tai būtų daugiausiai nuo 2000-ųjų.
Nors statistika džiugina, ekonomistas N. Mačiulis mano, kad gimstamumas vis dar nėra pakankamas: „Net jei lietuviai daugiau nebeemigruotų, dėl labai žemo gimstamumo, kaip rodo Europos Komisijos prognozės, per artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius artės tik prie 2 milijonų. Akivaizdu, kad, norint pristabdyti šią tendenciją, reikia didelių pastangų ir konkrečių priemonių – ne vien planų ir deklaratyvių lozungų.“
Tuo metu Ž. Mauricas sako, kad gimstamumas nėra pagrindinė mūsų problema: „Gimstamumas Lietuvoje nėra mažas. Jis yra gerokai didesnis negu Europos Sąjungos vidurkis. Šiais metais jis gali pasiekti 1,8 vaiko vienai moteriai rodiklį. Praktiškai artėjame prie tų valstybių, kuriose gimstamumas yra vienas didžiausių ES.“
Pasak jo, dėl tokio rezultato buvo pasistengta: Lietuvoje yra ilgesnės nei daugelyje ES šalių motinystės bei tėvystės atostogos bei ganėtinai dosnios, palyginti su kitomis pašalpomis, socialinės išmokos vaikų susilaukusiems tėvams. N. Mačiulis savo ruožtu kritikavo nepakankamą infrastruktūrą vaikams auginti: vaikų darželių trūkumą, sudėtingą laisvalaikio, sporto būrelių prieinamumą. O ir nuo kitų metų kilsiantis NPD, pasak ekonomisto, realias pajamas padidina labai nedaug.
Emigrantai grįš ne dėl didesnio minimalaus atlyginimo
Abu ekonomistai pabrėžė, kad didžiausia demografinė bėda šiuo metu – emigracija. Deklaravusių emigravimą per 11-ą 2015 metų mėnesių jau yra apie 43,6 tūkst. Tuo metu imigravusių – 19,6 tūkst.
Taigi matematika paprasta: iš 31,5 tūkst. gimusiųjų atimame 43,6 tūkst. emigravusiųjų, 38,2 tūkst. mirusiųjų ir pridedame 19,6 imigravusiųjų. Rezultatas – per 11 šių metų mėnesių praradome 30,7 tūkst. žmonių. Jei lygintume tik gimusiųjų ir mirusiųjų skaičių, praradimas būtų kur kas mažesnis – vos 6,7 tūkst. žmonių.
Pasak N. Mačiulio, norint stabilizuoti demografinę padėtį, vienintelė perspektyva per artimiausius penkerius metus – tikėtis aktyvesnės reemigracijos. „Šiemet tas rodiklis keliais procentais sumažėjo ir tai rodo, kad kol kas trūksta paskatų, galinčių pritraukti lietuvius, išvykusius anksčiau. Čia jau tikrai ne minimalus mėnesinis atlyginimas gali padėti. Tie žmonės, kurie įgijo patirties, užsidirbo kapitalo, išmoko užsienio kalbų, galbūt užmezgė ryšių, čia sugrįžtų ne minimalaus atlyginimo, o visai kitokių galimybių“, – pabrėžė ekonomistas.
Kaip sakė Ž. Mauricas, Lietuva turėtų ne plaukti pasroviui, o imtis radikalių priemonių ir iš esmės pertvarkyti ekonomiką bei padaryti ją konkurencingą kitoms Europos Sąjungos šalims: „Dabar mes nesame konkurencingi Europos Sąjungoje. Lietuviai nebegrįš iš Vakarų valstybių ir juo labiau Vakaruose gyvenantys žmonės nevažiuos į Lietuvą dirbti už 300 eurų“.
Kieno keliu – Airijos ar Moldovos?
„Nordea“ ekonomistas akcentavo, kad Airija yra parodžiusi labai gerą pavyzdį, kuriuo sėkmingai galėtų pasekti ir Lietuva: 1987 m. Airija susidūrė su masine emigracija į geografiškai artimą Jungtinę Karalystę ir kultūriškai artimas JAV.
„Dvi milžiniškos šalys su milžiniškomis rinkomis, su stipriomis ekonomikomis buvo Airijos konkurentės. [...] Airiai suprato, kad, jei jie nekels darbo užmokesčio, negerins finansinių sąlygų, žmonės emigruos ir toliau. Jie atsisakė populizmo, baigė planuoti nuo rinkimų iki rinkimų ir priėmė ilgalaikę ekonomikos strategiją. Pagrindinis jos punktas buvo didinti darbo užmokestį mainais į mažesnius mokesčius verslui. Valstybė prisiėmė visą naštą“, – Airijos sprendimą priminė Ž. Mauricas.
Kuo toks politikos pokytis pasibaigė, dabar papasakoti galėtų gausus Airijoje gyvenančių emigrantų iš Lietuvos ir daugelio kitų valstybių būrys. „Nors mokesčiai buvo mažinami, dėl augančio darbo užmokesčio ir investicijų į biudžetą surinkta daugiau lėšų. Jau po 2 metų Airijos migracijos srautas daugiau mažiau susibalansavo, o po kokių 5 metų į Airiją pradėjo plūsti imigrantai: patys airiai grįžo, vėliau pradėjo plūsti kiti. Galiausiai Airijoje problema tapo nebe emigracija, o imigracija“, – pasakojo ekonomistas.
Jeigu nepaseksime pavyzdžiu, panašiu į Airijos, pasak Ž. Maurico, Lietuvos situacija gali tapti panaši į Moldovos. Tai yra šalis, iš kurios emigravo, įvairiais skaičiavimais, apie 50–60 proc. dirbančiųjų, didesnė jų dalis išvyko į Rusiją. „Jie yra užburtame skurdo, nepritekliaus ir valstybės biudžeto deficito rate. Jokiu būdu nelinkėčiau Lietuvai patekti į tokį ratą“, – pabrėžė ekonomistas.
Kaip sakė N. Mačiulis, ryškesnių imigracijos politikos pokyčių Lietuvos valdantieji greičiausiai imsis, kai bus visiškai riesta: „Tik kito dešimtmečio pradžioje Lietuva pradės galvoti apie imigracijos iš kitų šalių skatinimą, kai demografinė duobė bus labai gili, kai labai sumažės darbingo amžiaus žmonių, o pensinio amžiaus gyventojų skaičius išaugs. Tada prasidės problemos, susijusios su socialinės apsaugos sistemos subalansavimu, su pensijų mokėjimu. Tik tada pradėsime atviriau ir rimčiau svarstyti migracijos problemos sprendimo būdus.“
