Tačiau 2016-ieji bei 2017-ieji žada būti dar dosnesni, o Lietuvos kariuomenės vado, generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko žodžiai apie visiškai kitokio lygio kariuomenę, regis, pamažu įgauna formą: be modernių šarvuočių, prieštankinės ginkluotės ir toliašaudės artilerijos Lietuvos kariai netrukus gali turėti vienas moderniausių pasaulyje priešlėktuvinių raketų.
Šias priešlėktuvinės gynybos sistemas integravus į Lietuvos oro erdvės stebėjimo tinklą geriau bus apsaugoti šalies strateginiai – tiek civiliniai, tiek kariniai objektai, kuriuos dar prieš keliolika metų galėjo beveik netrukdomi skraidydami stebėti, o norint – ir sunaikinti dviejų kaimyninių šalių orlaiviai.
Saugo ir JAV Baltuosius rūmus
Pamenate Holivudo trilerį „Olimpo apgultis“ (2013 m.), kuriame pagal visą tokio žanro filmų vienišas herojus ištaško visą būrį Šiaurės Korėjos teroristų, apgulusių JAV Baltuosius rūmus ir išgelbėja prezidentą?
Banaliame, šūvių ir sprogimų scenomis besitaškančiame filme yra scena, kaip iš Baltųjų rūmų stogo išnyra konteinerinis raketų paleidėjas ir paleidžia raketą į besiartinantį lėktuvą.
Paradoksalu, bet ši filmo scena, ko gero, yra arčiausiai realybės. Mat JAV Baltuosius rūmus jau dešimtmetį, nuo 2005-ųjų, oficialiai saugo Norvegijos gynybos pramonės bendrovės „Kongsberg Defence & Aerospace“ bei amerikiečių „Raytheon“ bendras kūrinys – priešlėktuvinės gynybos sistema NASAMS.
Po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV, amerikiečiai rimtai susirūpino priešlėktuvinės gynybos sistemomis, ypač prie strateginių objektų.
Iš pradžių pradėta (ir iki šiol tęsiasi) operacija „Noble Eagle“ – virš strateginių taikinių JAV bei Kanadoje nuolat patruliuoja arba pasiruošę bet kurią akimirką kilti į orą naikintuvai F-16, F-15 ir F-18. Be to, Vašingtone jau kurį laiką kalbėta, kad Baltuosius rūmus sauganti JAV Slaptoji tarnyba turi nešiojamus mažojo nuotolio raketinius kompleksus „Stinger“ – paskutinės vilties priemonę, siekiant numušti taikinį.
Tokias raketas turi ir Lietuvos kariuomenė, tačiau jų veikimo nuotolis bei aukštis yra ribotas – į orlaivio variklių šilumą reaguojanti raketa gali sunaikinti taikinį 5 km atstumu ir 3,5 km aukštyje. Tačiau nedidelė, vos 3 kg svorio kovinė galvutė gali padaryti tik ribotą žalą gerai apsaugotam arba dideliam orlaiviui, kuris ir po tiesioginio pataikymo gali saugiai grįžti į bazę arba taranuoti taikinį.
JAV nusprendė, kad be „Stinger“ raketų – tiek nešiojamų, tiek paleidžiamų nuo visureigių „Humvee“ – reikia papildomų priemonių – raketų su didesne kovine galvute, didesniu veikimo nuotoliu bei kitokiu sekimo principu. Todėl pasirinktas minėtos NASAMS priešlėktuvinės gynybos sistemos.
Išvengti radaru valdomos „geležinės lapės“ itin sunku
Į ginkluotę priimtos 1998 metais šios vidutinio nuotolio radaru valdomos raketos gali sunaikinti bet kurį oro taikinį, mat turi pakankamą, apie 20kg svorio kovinę galvutę. Jei į šilumą reaguojančias raketas orlaiviai gali apgauti gynybinėmis priemonėmis, tai radaru valdomą raketą apgauti gerokai sunkiau.
Originaliųjų NASAMS, priklausomai nuo versijos nuotolis – nuo keliolikos km iki maksimalaus 32 km, tačiau tikslūs duomenys yra neskelbiami. Naujoji, 2007 metais pradėta gaminti NASAMS-2 modifikacija taikinį gali sunaikinti iš už 40 km, 14 km aukštyje. Žinoma, orlaiviai gali skrieti aukščiau ir laikytis saugaus atstumo, tačiau norint bombarduoti taikinį, lėktuvai paprastai turi prie jo prisiartinti gerokai arčiau.
O artintis vargu ar visiems norėtųsi, žinant, kad į tave gali būti paleista tiek aktyviojo, tiek pasyviojo radarų nutaikoma raketa, kurių šešetą patalpintų į konteinerius gali pervežti bet kuris sunkvežimis.
Paskutinį sykį tokia oras-oras „geležinė lapė“ taikinį sunaikino pernai kovą, kai Turkijos naikintuvas F-16 numušė oro erdvę pažeidusį Sirijos lėktuvą Mig-23 (praėjusį mėnesį Rusijos atakos lėktuvą Su-24 Turkijos naikintuvas numušė į šilumą reaguojančia raketa AIM-9 „Sidewinder“ arba „Fox-2“)
Priešlėktuvinės gynybos sistemą sudaro ne vien tik raketos, bet ir sudėtinga antžemine valdymo bei stebėjimo įranga. JAV pagamintas radaras MPQ-64F1 vienu metu gali sekti iki 72 taikinių, o šešias raketas talpinantis konteineris gali suktis 360 laipsnių kampu ir paleisti AIM-120 į bet kurią pusę.
Ugnies kontrolės centras gali būti integruotas į jau egzistuojančią oro erdvės stebėjimo sistemą, keistis duomenimis ir su draugiškų pajėgų orlaiviais, kurie gali pranešti apie taikinio koordinates.
NASAMS sistemas – senesnio modelio bei naująsias, su modernesniais radarais bei 12 raketų talpinančiais konteineriais naudoja Norvegija, Ispanija, Nyderlandai, Omanas ir Suomija ir JAV, kuriose šios sistemos pirmą sykį pastebėtos 2005 metais, prezidento inauguracijos metu.
Atgrasytų Trojanovus nuo avantiūrų
Paradoksalu tai, kad tais pačiais metais oro erdvės stebėjimo bei priešlėktuvinės gynybos tema bene pirmą kartą buvo plačiau nagrinėta ir Lietuvoje. 2005 m. rugsėjo 15 d. Šakių rajone, Plokščiuose į žemę plojosi net 20 minučių Lietuvos oro erdvėje blaškęsis Rusijos karinių pajėgų lėktuvas Su-27. Pilotas Valerijus Trojanovas katapultavosi.
Tai, jog Rusijos orlaivis įskrido į Lietuvos oro erdvę ir joje netrukdomas praleido trečdalį valandos sukėlė nemenką triukšmą šalyje, kuri jau daugiau nei metus buvo oficiali NATO narė. Vienoje versijų spėliota, kad V. Trojanovo pasiskraidymo priežastis buvo ne šiaip techninis gedimas ar vos 32 valandas tais metais išskraidžiusio piloto (NATO pilotai per metus išskraido po kelis šimtus valandų) klaida, o provokacija, siekiant išbandyti naujosios NATO narės, pačios NATO reakciją.
Nuo 2004-ųjų balandžio Lietuvos oro erdvę saugojo NATO naikintuvai, tačiau tą lemtingą Rusijos orlaivio sudužimo dieną dėl netobulų vidinių procedūrų bei bėdų oro erdvės stebėjimo sistemoje budėję Vokietijos naikintuvai nebuvo pakelti „Su-27“ artinantis prie Lietuvos ar jam kirtus sieną.
Tuomet buvo atkreiptas dėmesys ne tik į pasenusius Lietuvos radarus bei neveikiančius naujuosius, bet ir tą faktą, kad iškilus reikalui, be NATO naikintuvų Lietuva turėtų tik minimalias priemones, kuriomis galėtų numušti oro erdvės pažeidėjus.
Toks atvejis, kai iškyla būtinybė ne šiaip identifikuoti, įspėti, bet ir numušti grėsmę keliantį orlaivį būna išskirtinis – tai parodė ir incidentas Turkijoje šių metų lapkritį, kai turkų naikintuvas Rusijos orlaivį numušė tik po eilės perspėjimų bei kelių panašių provokacijų pasienyje.
NATO naikintuvų misija dažniau vadinama simboline – ji ne veltui pavadinta oro policija, mat pirmiausiai skirta įspėti, sudrausminti pažeidėjus, o ne kariauti su masinius antskrydžius rengiančia šalimi.
Tuo metu pilnavertė, daugiasluoksnė oro erdvės gynyba privalo turėti tiek gebėjimą sekti taikinius radarais nuo žemės, tiek galimybę iš oro identifikuoti bei perimti taikinius, tiek pajėgumus, jei prireiktų, taikinius numušti nuo žemės.
Lietuvos karinės pajėgos iki šiol turėjo tik ribotus priešlėktuvinės gynybos pajėgumus – pirmieji 2000 metais Lietuvą pasiekė 40 mm "Bofors L-70" pabūklai. Teoriškai efektyvūs prieš žemai skrendančius taikinius, tačiau morališkai pasenę šie pabūklai po Rugsėjo 11-osios įvykių buvo dislokuoti šalia Ignalinos atominės elektrinės ir kitų objektų.
Pirmosiomis priešlėktuvinėmis raketomis lietuviai galėjo džiaugtis jau 2002 metais, kai už JAV finansinę pagalbą įsigytos sistemos „Stinger“. Vėliau artimojo nuotolio priešlėktuvinę gynybą sustiprino švediški kompleksai RBS-70 – jie vėliau buvo ir modernizuoti. Šios dvi minėtos sistemos yra iš dalies mobilios, mat abi yra sumontuotos ant paleidėjų, kuriuos, savo ruožtu, reikėtų patalpinti ant transporto priemonių.
Šiemet artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos mobilumą sustiprino iš Lenkijos įsigyti nešiojami kompleksai „Grom“. Dalis šių kompleksų atiteko Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms.
Tačiau Lietuva neslėpė norinti gebėti dengti antrąjį priešlėktuvinės gynybos sluoksnį – vidutinįjį nuotolį. Būtent šį kriterijų atitinka NASAMS. Jau kitąmet Lietuva turėtų pradėti derybas su Norvegija bei JAV (mat pastarosioms priklauso pačios raketos AIM-120 AMRAAM).
Šaltinių teigimu, Lietuvos poreikis – bent 8 tokie kompleksai, dalį kurių, jei sėkmingai pasibaigs derybos, planuojama gauti kuo greičiau.
Integravus NASAMS ar kitą priešlėktuvinės gynybos sistemą, kurią galimai pasirinktų Lietuva (mat tai nėra vienintelis svarstomas variantas) į modernizuojamą Lietuvos oro erdvės stebėjimo tinklą (statomi trys nauji radarai), bet kokie mėginimai iš oro sunaikinti Lietuvos strateginius karinius bei civilinius objektus būtų brangiai kainuojantys.
O svarbiausia – tai pareikalautų itin rimtų pajėgumų, pavyzdžiui, sparnuotųjų, antiradarinių, galbūt net balistinių raketų panaudojimo. O šią ginkluotę gabenančių platformų judėjimą, o tiksliau jo suintensyvėjimą galima pastebėti iš anksto ir atitinkamai reaguoti.
O bet koks pastebėjimas iš anksto bei priešininkui iškeltas uždavinys – pirmiausiai sunaikinti Lietuvos priešlėktuvinės gynybos tinklą užtruktų ir nemažai laiko. O būtent laikas, be pačios NATO, yra vienas svarbiausių lietuvių sąjungininkų, tikintis pagalbos.
Būtent todėl vieno pajėgumo įsigijimu Lietuva keliais būdais sustiprintų savo saugumą bei padidintų atgrasymo priemonių efektyvumą.