Į klausimą, kodėl neatsistatydino ir iš Darbo partijos pirmininko posto, galima atsakyti klausimu - kodėl jis ją įkūrė? Kodėl "Achemos" savininkas Bronislovas Lubys ar "Vilniaus prekybos" savininkai broliai Numavičiai nekuria savo politinių partijų ir netampa jų pirmininkais? Todėl, kad ir be nuosavos partijos verslas gali daryti įtaką (ir daro) viešajai politikai. Gal tai priklauso nuo žmogaus asmenybės?
Kodėl "Vilniaus prekybos" savininkai stengiasi išlikti žiniasklaidos prožektorių šešėlyje, ir dauguma Lietuvos gyventojų jų net nepažįsta (nors kasdien perka VP parduotuvėse), o V. Uspaskichas tiesiog mėgaujasi savuoju televizijos žvaigždės statusu? Gal veikia ir kažkada patirta nuoskauda, kai konservatorių valdomame Seime tada dar mažai žinomam verslininkui iš Kėdainių nesuteikė parlamento tribūnos? Galėjo kilti noras įrodyti, kad ir jis yra ne prastesnis ar net geresnis?
Teisybės dėlei reikia priminti, kad ne iškart buvo pulta kurti nuosavą partiją. Pirmasis politinio verslo projektas buvo Naujoji sąjunga ir šūkis, visiems laikams patekęs į lietuvių tautosaką - "nusipelnėme gyventi geriau". Tačiau įžvalgusis Kėdainių verslininkas teisingai numatė, kad šis projektas neatneš sėkmės 2004 m. Seimo rinkimuose. Taip gimė tūkstančio šimto vienuolikos naktų pasakų rinkinys - Darbo partija.
Kas toliau? Pirmiausia šis klausimas taikytinas Seimo koalicinei daugumai, kurios "sėkminga" veikla ilgą laiką vertė manyti, jog socialdemokratai su socialliberalais padarė klaidą "susidėdami" su Darbo partija. Geriau jie būtų leidę jai vienai formuoti mažumos vyriausybę ir taip kuo greičiau susikompromituoti savo rinkėjų akyse.
Tai būtų buvęs nestandartinis sprendimas, tačiau tokie sprendimai dažnai būna labai sėkmingi - tiek politikoje, tiek versle. Atrodė, kad tokio žingsnio žengti socdemams neleido jų turimas stiprus valdžios instinktas, kurio vedami jie sutiko kęsti V. Uspaskicho išsidirbinėjimus.
Ar dabar, kai gudrusis Kėdainių verslininkas yra priverstas grįžti į mylimą miestą, koalicinė Seimo dauguma taps darbingesnė? Drįsčiau būti atsargus optimistas. Pirmiausia todėl, kad Algirdas Brazauskas dabar liko aiškus šios koalicijos lyderis - nei Artūras Paulauskas, nei Kazimira Prunskienė, nei tuo labiau kas nors iš Darbo partijos frakcijos negali su juo lygintis.
Kita vertus, Darbo partijai atstovaujantys parlamentarai liko be banginio, kuris iškėlė juos į lietuviškosios politikos Olimpą, todėl jie bus paslankesni, ieškodami bendrų sprendimų, o dalis jų perbėgs į kitas, greičiausiai - valdančiosios koalicijos frakcijas.
Žinoma, tai nereiškia, kad partijos pirmininkas nesieks daryti įtakos Seimo "darbiečių" bei jų deleguotų ministrų veiksmams, tačiau šios įtakos efektyvumas kelia daug klaustukų. Kiek politinę charizmą prarandančio verslininko V. Uspaskicho interesai gali būti reikšmingi verslininkui Antanui Bosui, jaunam, perspektyviam profesoriui Žilvinui Padaigai ar garsiam operos solistui Vladimirui Prudnikovui? Tik tiek, kiek sutaps su jų pačių interesais.
Darbo partijos pirmininko priverstinis pasitraukimas iš valstybės tarnybos yra įdomus dėl Seimo koalicinės daugumos ateities ir skatina platesnius pasvarstymus - apie tai, ką nusakyčiau primindamas legendinę grupę "Antis". Vienos man labai įstrigusios dainos priedainyje beveik nesenstantis šios grupės dainininkas Algirdas Kaušpėdas ekspresyviai taria žodžius: "Lietuvos valstybė".
Ar viskas gerai Lietuvos valstybėje, jei Kėdainių verslininkas, dar ne taip seniai, prieš dešimt metų, už greičio viršijimą ir, matyt, įžūlų elgesį gavęs į kailį nuo "Aro" vyrų, sukuria du politinius spektaklius, kurių pirmąjį tik režisavo (Naujoji sąjunga), o antrajame dar ir atlieka pagrindinį vaidmenį (Darbo partija)?
Europietiškoje civilizacijoje seniai suvokta, kad valdžia kyla iš tautos, todėl ir Lietuvos valstybė yra visų mūsų kūrinys. Tačiau tai nereiškia, kad mes, Lietuvos piliečiai, vienodai suvokiame, kaip reikia kurti savo valstybę, ir kad esame vienodai iniciatyvūs šioje veikloje.
Tarp iniciatyviųjų išskirčiau tris grupes, skirtingai matančias Lietuvos valstybės kūrimą. Sovietiniais laikais buvo vartojama sąvoka "lietuvių tarybinė inteligentija". Būtent šios socialinės grupės atstovai pirmieji braižė atkuriamos Lietuvos valstybės kontūrus.
Neilgai trukus jų brėžinius ėmė koreguoti kitos grupės - lietuvių sovietinės biurokratijos - aktyvistai. O šiek tiek vėliau į politiką ėmė veržtis naujos socialinės grupės atstovai - tai liudija 2000 m. Seimo rinkimai, kai A. Paulauskas ir R. Paksas į parlamentą atvedė dešimtis verslininkų.
Kiekviena šių grupių turi teisę skirtingai suvokti valstybės gyvavimą, tačiau pastaraisiais metais akivaizdžiai per daug suvešėjo primityviai verslininkiškas požiūris į politiką - į mūsų viešuosius reikalus. V. Uspaskicho politiniai šou buvo galbūt labiausiai matomi tokios tendencijos pavyzdžiai.
Šalies Prezidento lūpomis Lietuvos intelektualai išreiškė savo požiūrį į didelių pinigų siautėjimą valstybės gyvenime. Aptakus Valdo Adamkaus viešo kreipimosi tekstas tik patvirtina tuos pinigus turinčiųjų jėgą. Ar įvyks nors mažytis lūžis ir ar pradėsime atstatyti pavojingai pakrypusį mūsų valstybės laivą?