Taip galima apibūdinti Vienoje susikūrusią savanorių organizaciją “Vilties traukinys”. Jos nariai pasitinka kiekvieną migrantų pilną traukinį, atvykstantį į pagrindinę Austrijos sostinės stotį.
Hauptbahnhof Wien – centrinė Vienos stotis. Jos šiuolaikiškame terminale verda neįprastas gyvenimas: garuoja puodai su maistu, auklės žaidžia su vaikais, dešimtys snaudžia nukritę ant plonų čiužinių, improvizuotame kabinete medikė tikrina gerklę, o išeinantiems iš tualeto pabėgėliams austrų savanoris išspaudžia dezinfekcinio rankų muilo.
Žmonių susibūrimas bendram tikslui esant krizinei situacijai yra galinga jėga. Taip mano vienas iš šios organizacijos įkūrėjų Benjaminas Fritzas. Su juo kalbamės prisėdę žmonių skruzdėlyną primenančiame terminale.
Nuo automobilinės vaistinėlės iki rentgeno aparato
Benjaminas pasidaro tabako suktinę ir pasakojimą apie organizacijos sukūrimą pradeda nuo pat pradžių.
Reikėtų pažymėti, jog jis neslepia esąs kairiųjų pažiūrų socialistas, atvirai pasisako prieš bet kokią diskriminaciją ar rasizmą. Todėl ir patirtį, susijusią su migrantais, Benjaminas vertina tik iš teigiamos pusės.
"Viskas nutiko labai spontaniškai - keli mano draugai išgirdo, kad šioje stotyje išsilaipina pabėgėliai. Mes pasiėmėme vandens, automobilinę vaistinėlę, porą porų senų batų ir nuėjome pažiūrėti. Tuomet mes išvydome tokį mastą žmonių, kad net nežinojome, kam atiduoti atneštus daiktus" – pačią “Vilties traukinio” pradžią prisimena B. Fritzas.
Šis judėjimas prasidėjo dėka aštuonių entuziastų, kurie tiesiog sutikdavo migrantus su vandeniu ir reikalingiausiais daiktais, dažniausiai atneštais tiesiog iš savo namų.
“Dabar su jumis mes kalbamės praėjus trims savaitėms po šio nutikimo. Per šį laiką, mūsų judėjimas tapo oficialus - turime įsteigtą viešąją įstaigą. Organizacija vienija daugiau kaip 3000 registruotų savanorių, feisbuke turime beveik 50 tūkst. sekėjų.
Kuomet pirmą kartą atėjome į stotį, mes turėjome tik paprastą automobilinę vaistinėlę. Dabar, kai praėjo tos trys savaitės, mes turime mobilią ligoninę, kurioje yra rentgeno aparatas, vaistų sandėlys. Tai tarsi maža klinika, kuri susikūrė savo atskirą grupę, vienijančią apie 800 profesionalių medikų”, - apie mėgėjiško judėjimo organizacijos pradžią pasakoja ekonomikos studentas Benjaminas. Tiesa, studijas jis sustabdė, nes yra įsitikinęs, jog patirtis darbe su pabėgėliais yra vertingesnė.
Dvi paletės bananų – per pusvalandį
Migrantams išsilaipinus šioje stotyje, savanoriai įvairiomis kalbomis pateikia informaciją apie laukiančias procedūras šalyje bei galimas paslaugas. Atvykėliai yra pamaitinami, jei reikia – suteikiama medicinos pagalba, nakvynė ar dušas. Vienoje erdvėje įrengtos ir maldų salės musulmonų moterims bei vyrams.
“Yra nepakartojama matyti, ką gali nuveikti kartu susirinkę žmonės, norintys pasiekti bendrą tikslą, - mintimis dalinasi Benjaminas. - Kartą mes feisbuke parašėme, kad trūksta bananų. Už pusvalandžio mums atvežė dvi prekybines paletes šių vaisių. Tai padarė vienas vyras, kuris turi vaisių parduotuvę”.
Terminale pabėgėliai gali rinktis ir įvairų maitinimo meniu – paprasti austrai atneša naminio maisto, grupelė indų kasdien verda didžiulius puodus vegetariškų troškinių, iraniečiai gamina savo tradicinę arbatą.
“Frying instead of crying” (“Kepkime, o ne verkime” - liet. Delfi) – tai grupelės austrų sukurtas kulinarinis judėjimas, kurio tikslas – iškepti toną bulvyčių. Čia jie renkasi kas vakarą ir visus vaišina savo skrudintomis bulvėmis.
Atrodo, kad daugiausia populiarumo terminale sulaukia inžinerijos studentų sukonstruotas stalas, prie kurio nuolat susispietę migrantai. Čia sumontuota dešimtys rozečių ir vienu metu galima pasikrauti apie šimtą mobiliųjų telefonų.
“Mes turime sąskaitą banke, į kurią žmonės aukoja lėšas. Taip pat daug austrų ateina ir tiesiog atneša reikalingų daiktų, vaistų, produktų ar tiesiog pasiūlo nakvynę savo namuose”, - į klausimą, kaip išsilaiko “Vilties traukinys”, atsako Benjaminas.
Diagnozė atvykus: vėžys
Savanoris nesustodamas pasakoja istorijas, kurias patyrė dirbdamas su migrantais. Kai kurios jų baisios, kai kurios - įkvepiančios.
“Pamenu vaikiną, kuris įveikė šį sunku kelią į Austriją iš Sirijos. Jis pasijautė blogai, mes jį apžiūrėjome, nuvežėme pas daktarus ir jam buvo diagnozuotas paskutinės stadijos vėžys. Jis dabar yra ligoninės reanimacijoje. Noras, kurį jis mums pasakė, buvo toks: "Noriu numirti Vokietijoje". Ten yra ir jo giminių, tačiau dėl biurokratinių aplinkybių mums jo nepavyksta nugabenti į Vokietiją pas gimines, o atvažiuoti čia jie nerizikuoja, nes bijo, kad vėliau gali būti neįleisti”, - vieną iš patirtų istorijų pasakoja Benjaminas ir priduria, kad prisiminti bando tik geras istorijas.
“Vilties traukinyje” dirba ir psichologų komanda. Dalis jų bendrauja su pabėgėliais, kiti – su pačiais savanoriais. “Juk niekas iš mūsų niekada nebuvo tokiose situacijose, mes esame paprasti žmonės, nežinome kaip susitvarkyti su pasekmėmis istorijų, kurias girdime”, - apie pagalbos poreikį savanoriams kalba austras.
Vienas įsimintiniausių atsitikimų per šias tris savaites nutiko, kuomet perone savanorių sutiktai besilaukiančiai afganistanietei prasidėjo sąrėmiai: “Čia suteikėme jai pirmąją pagalbą ir už valandos, nuvežta į gimdymo kliniką, ji pagimdė. Mes juokaujame, jog tai mūsų visų Vilties mergaitė".
Pasak Benjamino, džiaugsmingiausios akimirkos būna tuomet, kai organizacija suranda išskirtas ar pasimetusias šeimas. Savanoris parodo ir storą poros šimtų puslapių segtuvą su atsiradusių žmonių bylomis.
Anot savanorio, jį labiausia žavi tai, kad dauguma šių žmonių bėga nuo karo, tačiau išlaiko žmogiškumą: “Buvo nuostabi istorija apie tėtį ir jo mažą dukrą, kuri Turkijoje pakelėje rado mašinos partrenktą katę ir kačiuką šalia. Tą kačiuką jie atsinešė iki Austrijos per visą šį Balkanų kelią”.
B. Fritzas visa galva paniręs į “Vilties traukinio” organizacijos veiklą. Paklaustas, kodėl ne visi austrai taip palaiko pabėgėlių migraciją, kaip pagrindinę priežastį vaikinas įvardina švietimą: “Daug žmonių bijo to, ko nežino”.
“Jei tu eksportuoji ginklus į konfliktą, turi prisiimti ir atsakomybę už galimas to pasekmes. Europa žinojo apie kylančias problemas arabų pasaulyje, Sirijoje. Tačiau tai ignoravome. Dabar tenka spręsti viso to pasekmes”, - sako austras.