„Informacija pateikiama tokiais epizodais, kurie yra nepaaiškinami. Vietoje paaiškinimų, matome daugybę straipsnių [su frazėmis] „pavydėtinos išmokos“, „Pabėgėliui – 600 eurų, pensininkui – 250“ ir t.t. Kalba čia yra ne apie pajamas, o apie bazinius, išgyvenimo, finansinius dalykus. Taip pat su visuomene elgiamasi tarsi ji būtų nepajėgi suprasti: sako „čia yra grėsmė mūsų tapatybei, čia yra grėsmė, su kuria turėsime taikytis“. Mes aiškiname, kad Lietuvoje jau gyvena musulmonų, yra musulmonų bendruomenės“, – sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė.
D. Šakalienė DELFI dar patikslino savo mintis: „Absoliučiai sutinku su vidaus reikalų ministro nuomone, kad komunikacija dėl pabėgėlių vyksta labai netinkamai. Svarbios ir gyventojams itin jautrios žinutės iškomunikuojamos neaiškiai ar netgi klaidinančiai.
Manęs klausia ar mūsų visuomenė kupina islamofobijos ir kitų baimių - taip. Bet kodėl gi taip yra? Nes pirma žinia apie pabėgėlių krizę buvo ne apie tai, kad Sirijoje vyksta karas, kuriame neįmanoma palaikyti nė vienos kovojančios pusės, nes tiek Assado režimas, tiek radikalios opozicijos pajėgos yra netoleruotinos jokiam sveiko proto žmogui. Visuomenė neišgirdo, kad savo namus palikę gelbsti savo gyvenimą labai įvairūs žmonės - išsilavinę ir nelabai, pasiturintys ir skurdūs, o visą veidą dengiančių apdangalų sirų moterys nenešioja.
Deja, pirmi politikų pasisakymai, kurie išgąsdino žmones buvo apie burkas, terorizmą ir grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai išsyk sukūrė baimės ir priešiškumo atmosferą.
Toliau buvo tarsi mėginama sustabdyti šį emocijų gaisrą - tokie politikai kaip Gabrielius Landsbergis, Linas Linkevičius ir Dalia Grybauskaitė mėgino iškelti žmogiškumo ir solidarumo aspektą. Bet čia prasidėjo antroji banga - pykčio.
Magiškieji 600 eurų tapo neįtikėtinai efektyviu nesantaikos obuoliu - nesvarbu, kad nė akyse nė vienas pabėgėlis jų nematys. Čia buvo paliesta kiekvienam lietuviui labai jautri problema. Paagrįstai! Mūsų pragyvenimo lygis ir algos velkasi ES uodegoje, tad bet kokie įtarimai apie tai, kad gimtieji piliečiai bus apeiti, o valdžia duos dvigubai daugiau pinigų nei uždirba penktadalis piliečių ir vos keliagubai daugiau nei gauna dauguma pensininkų veikia it degtukas į šieno kupetą.
Strateginė komunikacija pasižymi tuo, kad ji turi aiškų tikslą, žinutės suformuojamos suvokiant auditorijos baimes, lūkesčius, poreikius, ir ji vykdoma numatant bent žingsnį į priekį, o ne bėgant kilusiai isterijai iš paskos.
Turime puikių komunikacijos specialistų, taip pat ir šios situacijos turinio aspektą - žmogaus teisių, humanitarinės pagalbos - išmanančių žmonių. Ar jie buvo įtraukti į procesą? Ir čia nekalbu apie sąmoningų ir išprususių žurnalistų iniciatyvas juos pakalbinti vienoje kitoje laidoje - čia kalbu apie į rezultatus orientuotą sutelkti bendrą darbą. Atsakymas kaip ir aiškus.
Ši situacija nėra vien valdžios reikalas - tai mūsų visų reikalas. Bet tam visuomenė turi būti nenuvertinama iki klinikinių idiotų lygio ir nemanipuliuojama jų baimėmis ir skauduliais, bet nuosekliu sistemingu dialogu tiksliu ir kompetentingai aptariami visi esminiai klausimai: kas pas mus atvyksta, kodėl atvyksta, kokie iššūkiai išties yra esminiai, kokia patirtimi iš ES kaimynių norime pasinaudoti, o kokių klaidų nenorime kartoti, ką reiškia pabėgėlių skaičiai mūsų populiacijos kontekste, pagaliau kokie yra pozityvūs momentai mūsų senėjančioje emigravusiųjų visuomenėje, kur turime dešimtis tūkstančių neužpildytų darbo vietų ir išmirštančius miestelius.
Be abejo, kaip visada gesiname gaisrą - bet, dėl Dievo meilės, gal jau gana muštis ir gąsdintis - geriau tegul ši situacija tampa akstinu rimtai pertvarkyti savo požiūrį į integracijos ir socialinių paslaugų infrastruktūrą (nes su jokiomis grupėmis kol kas nemokam tvarkytis tinkamai - nuo neįgalius vaikus auginančių tėvų iki kalbos problemų turinčių Lietuvos lenkų). Tegu ši krizė tampa ne akmeniu po kaklu, o iššūkiu pakeisti savo komunikacijos ir politinės atsakomybės lygį - iš provincialiai Rusijos stiliaus į konstruktyvų ir neinkščiantį. Ramų, blaivų ir praktišką, nepamirštant sąžinės.
Tada nei mūsų trijų milijonų nereiks saugoti nuo 1000 pabėgėlių, nei jų - nuo mūsų. Neidealizuokime - visur yra visokių žmonių. Tačiau blaiviau vertindami situaciją suprasime, kad siras gydytojas gali puikiai gydyti mūsų vaikus, ar galime puikiai papietauti irakiečio kavinėje.“
Specialistė siūlo valdžiai sekti pavyzdžiu kitų Vakarų valstybių, kuriose integracija yra sėkmingesnė.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 asmenis iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja. Premjeras teigia, kad, priimant pabėgėlius, bus atliekamas kruopštus jų patikrinimas. Pasak Algirdo Butkevičiaus, kitąmet į Lietuvą bus perkelti 505 asmenys.