Praeitą savaitę Britanijos spaudą apskriejo istorija apie latvę, kuri taip pat neteko savo dukros. Anglija.lt skaitytojų dėmesiui – išskirtinis dėl savo atžalos kovojančios latvės pasakojimas iš jos pačios lūpų.

“Tai, ką rašo Anglijos laikraščiai, yra netiesa,” – sako Laila, dėl dukros kovojanti jau penkerius metus.

Pasakodama dukros praradimo istoriją moteris nesulaiko ašarų.

„Kiekvieną kartą, kai prisimenu tuos įvykius, viską išgyvenu iš naujo. Tai baisu. Tarsi kas širdį plėštų pusiau. Norėčiau, kad tos dienos nebūtų buvę.“

Moteris kalba apie tą dieną, kai policija paėmė jos metų ir aštuonių mėnesių dukrą, kurią rado vieną namuose.

„Laikraščiai rašo, kad butas buvo apleistas, vaikas su nusmukusiomis, priterštomis sauskelnėmis, lyg būčiau paskutinė valkata. Taip susiklostė, kad turėjau palikti mergaitę vieną, bet pasistengiau, kad ji būtų saugi – kambary palikau tik minkštus žaislus, užrakinau spinteles ir stalčius, palikau buteliukus su pienu ir ramunėlių arbata, kad galėtų atsigerti ištroškusi,“ – vardija Laila.

Ji neteisina savęs ir pripažįsta, jog sprendimas nors ir trumpam palikti mergaitę vieną buvo didžiulė klaida, bet tikėjosi, kad per trumpą laiką nieko nenutiks. Ji buvo susitarusi su mažylės krikšto mama, kad ši atvažiuos jos pažiūrėti. Tačiau ši įstrigo transporto kamštyje, o Lailai reikėjo skubiai vykti į darbą.

Dirbo lietuviui priklausiusiame laikraštyje

Tuo metu Laila dirbo savaitraščio „Britanskije novosti“ redaktore. Rusų kalba leidžiamo leidinio savininkas buvo lietuvių bendruomenėje pagarsėjęs lietuvis, kuriam, kaip išsiaiškino Anglija.lt, priklausė ir lietuviškas, dabar jau nebeleidžiamas laikraštis „Londono žinios“.

„Aš buvau neseniai atvykusi į Londoną ir dirbau senelių namuose. Dirbau iki paskutinės nėštumo dienos, o pagimdžiusi vėl netrukus išėjau į darbą. Buvo labai sunku, bet reikėjo pinigų pragyvenimui. Pašalpas susitvarkiau tik vėliau, o ir tų nepakako. Naujagimę prižiūrėti padėjo vyresnioji dukra, kuriai tuo metu buvo 17 metų. Aš dirbau naktinėje pamainoje ir grįždavau namo prieš vyresniajai išeinant į mokyklą“, – įsikūrimo Londone sunkumų neslepia Laila.

Po kiek laiko vienas pažįstamas pasiūlė jai redaktorės darbą rusiškame laikraštyje. Latvijoje žurnaliste daug metų dirbusi moteris labai apsidžiaugė. Be to, savininkas jai pažadėjo, kad galės dirbti iš namų ir į ofisą privalės ateiti tik kartą per savaitę. Vėliau paaiškėjo, kad savininkas buvo ne toks jau geraširdis, kaip atrodė iš pradžių.

„Dirbau negailėdama jėgų, rašiau straipsnius išgalvotomis pavardėmis, kad atrodytų, jog daug žmonių rengia laikraštį, o savininkas grasindavo išmesiąs iš darbo, jeigu ko nors nepadarydavau vos jam paliepus. Sakydavo ty čto, strach pateriala? (liet. tu ką, baimę praradai?),“ – prisimena bauginimus Laila.

Tą nelemtąją dieną moteris pamiršo ofise savo nešiojamąjį kompiuterį. Jau buvo popietė, kai laikraščio savininkas paskambino reikalaudamas laikraščio maketą skubiai siųsti į spaustuvę. Maketą išsiųsti ji galėjo ir iš namų, tačiau neturėjo kompiuterio. Išsigandusi, kad praras darbą, Laila surizikavo palikti dukrą vieną ir nelaukdama, kol pasirodys mergaitę prižiūrėti pažadėjusi krikšto mama, išskubėjo į ofisą.

Buto savininkas iškvietė policiją

Laila su šeima gyveno antrajame aukšte, o pirmajame buvo įsikūrę kiti nuomininkai. Kol apatiniame aukšte gyveno pakistaniečių šeima su vaikais, viskas buvo gerai. Tačiau šiems išsikrausčius jų vietoje įsikūrė kiti nuomininkai, kurie nuolat skundėsi dėl vaiko keliamo triukšmo.

„Mano mergaitė buvo guvi – bėgioja, šokinėja, kartais žaislą ant grindų numeta. Sykį neapsikentusi nuolatinių kaimynų priekaištų pasakiau: žinote, kitą kartą ne man skųskitės, o landlordui - tegul įrengia garso izoliaciją. Arba skambinkit policijai, - pašaipiai pridūriau, nes įstatymas juk nedraudžia vaikui bėgioti po namus. Nė nepagalvojau, kaip skaudžiai tie žodžiai man gali atsiliepti,“ – apsiašaroja dukrą praradusi mama.

Lailai išėjus, apatinio aukšto gyventojai paskambino buto savininkui, tas savo raktais atrakino buto duris ir, radęs vaiką be priežiūros, iškvietė policiją.

Vos spėjusi pasiekti darbovietę Laila sulaukė policijos skambučio, kad grįžtų namo. Ji nedelsdama susiruošė atgal.

„Nemaniau, kad viskas gali būti taip baisu. Vos spėjau pasiekti namus, žiūriu, visuose languose plieskia šviesa, kelios policijos mašinos stovi gatvėje. Mane iš karto surakino antrankiais. Klausiu: kur dukra? Sako, saugioje vietoje. Sakau – kur mano vyresnioji dukra, ar buvo atėjusi mano draugė? Sako, jos suimtos.“

Areštinėje suimtosios praleido tris dienas. Po apklausos visos buvo išleistos namo, o mažylė perduota globai.

Socialinė tarnyba „pavogė“ vaiką

Laila sako, kad ji stengėsi vykdyti kiekvieną socialinių darbuotojų nurodymą tikėdamasi, kad tai padės greičiau atgauti dukrą. Moteris prisipažįsta, kad tuo metu visiškai neišmanė Anglijos įstatymų ir nežinojo savo teisių.

„Jau buvau pramokusi angliškai, galėjau susikalbėti, bet mano žinios nebuvo tokios, kad suprasčiau teisines sąvokas ir panašiai. Ir man niekas nepasakė, kad turiu teisę gauti vertėją bei valstybės apmokamą advokatą. Advokatą aš pati privačiai pasisamdžiau, bet jau praėjus gerokai laiko.“

Dabar Laila atviru tekstu teigia, kad socialinė darbuotoja, pasinaudojusi jos nesusigaudymu, pakišo jai pasirašyti sutikimą atiduoti dukrą laikinai globai.

„Mergaitė buvo paimta 2010 m. kovo 5 d., o kovo 8 d. socialinė tarnyba gavo policijos išvadą, kurioje sakoma, kad mergaitę galima grąžinti motinai. Ten dar parašyta, kad mano darbas sukelia daug streso ir kad socialinė tarnyba apsvarstytų, kokią pagalbą galėtų suteikti. Bet socialinė darbuotoja nieko nesakė apie policijos išvadą, o atsinešė iš anksto paruoštą raštą dėl dukros globos. Policijos išvadą aš gavau tik po dviejų metų, kai prasidėjo teismai,“ – piktinasi Laila.

Tarp globėjų – ir pakistaniečių šeima

Pirmoji šeima, pas kurią pateko Lailos dukra, buvo pakistaniečiai.

„Aš nieko prieš juos neturiu, pati kurį laiką gyvenau kaimynystėje su atvykėliais iš Pakistano ir nesiskundžiau. Tačiau ką tik iš namų paimtą vaiką patalpinti į visiškai skirtingą aplinką nuo tos, prie kurios ji buvo įpratusi ir kur žmonės kalba nesuprantama kalba, vaikui yra didžiulė trauma. Kai pirmą kartą nuvažiavau aplankyti, mergaitė net nekalbėjo, tik mykė kaip gyvuliukas,“ – nesutvardo ašarų mama.

Laila sako, kad namuose su dukra bendraudavo rusiškai, nes Lailos motina rusė ir rusų jai kaip gimtoji kalba. Netruko praeiti keli mėnesiai ir mergaitė pradėjo prarasti rusų kalbos įgūdžius.

Vėliau socialinė tarnyba perkėlė ją į kitą šeimą, kurioje augo dar dvi vyresnės laikinajai globai paimtos mergaitės. Viena iš jų Lailos dukros nemėgo ir ją skriausdavo.

„Kartą į susitikimą atėjo su nubrozdinta ranka, o apie kitą atvejį sužinojau tik tada, kai teismo proceso metu gavau dokumentus su informacija, kad mergaitė buvo atsidūrusi ligoninėje dėl galvos sužalojimo. Kas sužalojo, kaip – jokių žinių.“

Lankė tėvystės kursus

Savo dukrą Laila lankydavo 3 kartus per savaitę. Susitikimuose su mažyle, kai galėdavo, dalyvaudavo ir vyresnioji dukra. Susitikimus prižiūrinčių asmenų raportai buvo palankūs, juose sakoma, kad mergaitė susitikimų metu būna linksma, kad apsikabina ir bučiuoja mamą, mielai žaidžia su seserimi, kad ryšys tarp vaiko ir šeimos yra labai glaudus.

Visą laiką, kol dukra gyveno pas laikinus globėjus, Laila klusniai vykdė socialinių darbuotojų reikalavimus – perėjo visus reikalingus patikrinimus, ir nesvarbu, kad jau turėjo suaugusią ir gerai išauklėtą dukrą, socialinės darbuotojos paraginta, užsirašė į tėvystės kursus.

„Tie kursai buvo siaubinga kankynė. Ten rinkdavosi tėvai su vaikais iš žemiausio socialinio sluoksnio ir jiems konsultantai aiškindavo, kiek kartų per dieną reikia vaiką priglausti, kiek kartų sakyti, kad myli, mokino kokius žaidimus žaisti. Jie buvo su savo vaikais, o mano dukra paimta... Aš ašarų nesulaikydavau,“ – Anglija.lt portalui prisipažįsta Laila.

Į bylą įtraukė Latvijos politikus

Sužinojusi, kad socialinė tarnyba pradėjo teismo procesą dėl mergaitės perdavimo įvaikinimui, Laila buvo priblokšta, nes dauguma atsiliepimų apie ją, kaip motiną, buvo pozityvūs ir ji tikėjosi netrukus atgauti dukrą.

Tada moteris nusprendė kovoti. Ji pasiekė, kad byla susidomėtų Latvijos politikai.

„Aš gavau galimybę pasisakyti Latvijos seime ir sulaukiau didelio palaikymo. Seimas kreipėsi į Jungtinės Karalystės parlamentą su peticija, kad mergaitė, kuri yra Latvijos pilietė, būtų grąžinta į Latviją. Be to, apie savo bylą buvau pakviesta kalbėti Europos parlamento Peticijų komitete. Yra sukurta tarptautinė palaikymo grupė, kuri pasmerkė Anglijos spaudoje prieš mane vykdomą neapykantos kampaniją. Latvijos muzikantai rengia paramos koncertą,“ – pasakoja moteris, pridurdama, kad žmonių palaikymas suteikia jai stiprybės kovoti toliau.

Beje, būtent tai, kad įsikišo Latvijos vyriausybė, padėjo išviešinti Lailos dukros bylą, nes šeimos teismai paprastai vyksta už uždarų durų, neįsileidžiant ne tik publikos, bet ir žurnalistų. Lailos byla pasiekė svarbiausių Anglijos dienraščių puslapius, apie tai pranešė BBC.

„Aš dėkinga, kad Latvijos vyriausybė sureagavo į tai, kaip elgiamasi su Latvijos piliečiais, nes daugelis Rytų Europos šalių vyriausybių vengia pastebėti, su kokiomis problemomis čia susiduria jų piliečiai,“ – sako Laila.

Jau antrą Apeliacinį teismą pralaimėjusi moteris nenuleidžia rankų. Dabar ji rengia dokumentus Aukščiausiajam teismui. Kitas etapas – Žmogaus teisių teismas Strasbūre.

„Aš suprantu, kodėl Anglijos teisėjai nenori panaikinti anksčiau priimtų sprendimų. Nes tai būtų precedentas ir tada, neabejoju, atsirastų daugybė kitų šeimų, panašiai nukentėjusių ir reikalaujančių peržiūrėti ir jų bylas. Todėl stengiamasi mane apjuodinti ir parodyti kuo nepalankiau,“ – tvirtina moteris.

Beje, ji sako sulaukusi palaikymo ir iš kai kurių JK politikų ir tikisi, kad jų parama gali būti labai pravarti.

Anglija.lt ketina stebėti šią bylą ir informuoti skaitytojus, kuo baigsis latvės motinos kova už savo dukrą.

Lailos kovos dėl mergaitės palaikymui skirtas feisbuko puslapis.