„Ar sąžinės bei tikėjimo laisvės principas gali pateisinti tokį elgesį? O jei kepyklos vadovybė vis dėlto bus nubausta, kaip, regis, jau kažkurioje JAV valstijoje nutiko? Ar tai nelaužo tikėjimo laisvės principo, kurį taip stipriai gerbia Amerikos visuomenė?“ - klausimus kėlė vyskupas Kęstutis Kėvalas.

DELFI teiravosi, kodėl Bažnyčia – prieš homoseksualų santuokas. Ar tikrai pagrindinė problema – vaikai?

- Kaip atsitiko, kad JAV ir senas katalikybės tradicijas turinčioje Airijoje, kur homoseksualumas tik nuo 1993 metų nelaikomas baudžiamuoju nusikaltimu ir draudžiami abortai (išskyrus atvejus, kai kyla pavojus motinos gyvybei), žmonės pasisakė už tos pačios lyties porų santuokas?

- Į tai Airių visuomenė, panašiai kaip ir kitos, priėmusios tokį sprendimą Vakarų šalys, atėjo ne iš karto. Sprendimo šaknų reiktų ieškoti seksualumo sampratos kitime antroje XX a. pusėje. Šalia vyro ir moters santuokos, kurioje akcentuojamas laisvas, abipusis sutuoktinių atsidavimas ir vaikų gimimo galimybė, atsirado lytiškumo raiškų, kuriose susitelkta išimtinai vien į seksualinio malonumo patirtį, be santuokinio įsipareigojimo.

Šią tendenciją nuolat skatino vadinamoji populiarioji kultūra. Visuomenė įprato mąstyti ir pritarti aktyviai seksualumo raiškai, kuri peržengia vyro ir moters santuokinį įsipareigojimą.

Pritarimą tos pačios lyties porų santuokoms lėmė ir „užuojautos argumentas”, akcentuojantis visų teisę į lytinius santykius pagal jų polinkius ir supratimą.

Kad tai atsitiko senas katalikybės tradicijas turinčioje šalyje, rodo, sėkmingo tikinčios bendruomenės susikalbėjimo ir supratimo, ką Bažnyčia sako apie santuoką, trūkumą. Gal apie lytiškumo dalykus pernelyg dažnai kalbėta naudojant „ne”, o ne „taip“ argumentus, o ir pati homoseksualumo samprata gal nebuvo pakankamai atvirai aptarta Bažnyčios tradicijos kontekste. Priežasčių ne viena. Tačiau situacija rodo, kad Bažnyčiai reikia naujų pastangų ir būdų kalbėtis su visuomene šiuo klausimu.

- „Užtikrinsime, kad su žmonėmis būtų elgiamasi vienodai, kad ir ką jie myli“. Taip teigė Airijos premjeras Enda Kenny. Kas, Bažnyčios požiūriu, neteisingo šiuose žodžiuose? Ar Bažnyčia prieš, kad su žmonėmis būtų elgiamasi vienodai, kad ir ką jie myli?

- Airijos premjero sakinys teisingas, tačiau nepilnas. Visi sutinkame, kad meilė yra esminė santuokai, tačiau jei elgtumėmės vienodai su visais, kad ir ką jie mylėtų, turėtume skelbti santuokos galimybę įvairiems dariniams – ne tik tarp dviejų žmonių. Tačiau tokia galimybė yra autentiško santuokos instituto visuomenėje keitimas ar net naikinimas, nes keičiant jos sampratą keičiasi ir tikslai dėl kurių ji egzistuoja.

Monogaminės santuokos esmė – abipusis lyčių papildomumas, moralinis įsipareigojimas ir galimybė gimti vaikams, turintiems prigimtinę teisę į tėvą ir motiną. Visi kiti dariniai to negali pilnai išpildyti.

Bažnyčios mokymas padėjo visuomenėje įtvirtinti poziciją, kad su visais žmonėmis būtų elgiamasi vienodai. Dėl to ji ir neatsisako mokymo apie santuoką, kuriame akcentuojamas vyro ir moters lygiavertiškumas, abipusis savęs dovanojimas ir geriausia aplinka augti vaikams.

Grįžtant prie Airijos premjero sakinio, užtikrinti, kad su žmonėmis būtų elgiamasi vienodai, kad ir ką jie myli, ir teisiškai tai reglamentuoti, kaip santuokos ryšį, manau, būtų per didelė valdžios ambicija. Visada visuomenėje bus žmonių, kurie tokio teisinio užtikrinimo nenorės arba norės kitokio, o tai reiškia – bus pažeista jų laisvė mylėti tai ir taip, ką jie nori ir be jokio teisinio užtikrinimo.

- Pagrindinis konstitucijos pataisos priešininkų argumentas – atsiversianti galimybė homoseksualų poroms įsivaikinti arba susilaukti surogatinių kūdikių. Jūsų nuomone, ar iš tiesų vaikai yra pagrindinė problema?

- Taip, tai vienas iš labai svarbių šios problemos aspektų. Vaikai turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, nes jie iš jų kyla. Jei biologiniai tėvai negali auginti savo vaikų, mes suprantame, kad jų padėtis yra prastesnė nei tų, kurie turi abu skirtingų lyčių juos auginančius tėvus.

Šią konstitucinę pataisą neišvengiamai seka įsivaikinimo ir surogatinių kūdikių įteisinimas. Tokiu sprendimu plečiame ir kitas jau dabar esančias teisines bei etines problemas kaip, pvz., žmogaus teisė žinoti savo genetinį tėvą ar motiną, dirbtinio apvaisinimo „in vitro“ dilema, perteklinių embrionų šaldymas, embrionų medžiagos naudojimas bei jų sunaikinimas ir t. t.

Jau dabar apstu skaudžių pavyzdžių, kai vaikai nėra auginami tėvo ir motinos, arba auga su vienu iš jų. Tad ar ne vertingesnės būtų mūsų pastangos teisiškai įtvirtinti tas aplinkas, kur embriono teisės yra saugomos, o vaikai patenka į sąlygas, kurios labiausiai atitinka vyro ir moters santuokoje augančių vaikų situaciją?

- Lietuvoje dalis moterų vaikus augina gyvendamos vienalytėse porose. Tokie santykiai niekaip neįteisinami, tad, kaip jos pačios teigia, komplikuoja paveldėjimo, kitus praktinius klausimus. Kaip kitaip juos spręsti, jei santuokos ar partnerystės įteisinimas netinka?

- Ar teisinė kalba ir pati teisė nukentėtų, jei sakytume, kad yra vyro ir moters santuoka ir yra kitos gyvenimo kartu formos?

Paveldėjimo bei kitiems teisiniams santykiams tarp žmonių spręsti nebūtina naudoti santuokos ar partnerystės sampratų, nes visada bus tokių bendrystės ar gyvenimo kartu formų, kurios netilps į šiuos darinius, o paveldėjimo ar kitus praktinius klausimus teisiškai spręsti reikės.

Dėl paveldėjimo teisės naudoti tik santuokos ar partnerystės sampratas, man atrodo, yra kitų gyvenimo kartu formų įteisinimo susiaurinimas.

- JAV praleidote reikšmingą savo gyvenimo dalį. Kaip reagavote, kai prezidentas Barackas Obama homoseksualų santuokų įteisinimą pavadino dar viena Baltųjų rūmų pergale, nes gėjų ir lesbiečių poros dabar turi teisę tuoktis, kaip ir bet kurie kiti, o Baltieji rūmai savo paskyros avatarą pakeitė judėjimo už homoseksualų teises vaivorykšte.

- JAV Aukščiausio Teismo sprendimas nėra lengvas. Tik vieno balso persvara pritariant vienalytėms santuokoms rodo, kad yra pasidalijimas šiuo klausimu ne tik tarp balsavusiųjų 9 Aukščiausiojo Teismo narių, bet ir pačios Amerikos visuomenės.

Pvz., liberalumu garsėjančioje Kalifornijos valstijoje 2000 m. 61 proc. gyventojų atidavė balsą už teiginį: „Tik santuoka tarp vyro ir moters yra legali ir pripažįstama Kalifornijoje.” 2008 m. Kalifornijos Aukščiausiasis Teismas balsų santykiu 4:3 nustatė, kad tos pačios lyties asmenys turi teisę susituokti pagal Kalifornijos Konstituciją. Tais pačiais metais Kalifornijos gyventojų balsavimas vėl parėmė vyro ir moters santuoką balsų santykiu 52 proc. „už” ir 48 proc. „prieš.”

Šiandien sprendimas priimtas, tačiau didžiulė dalis Amerikos gyventojų jam nepritaria. Dabar Amerikai reikės spręsti, kaip elgtis su tais nepritariančiaisiais, kai, pvz., kepykla atsisakys parduoti vestuvinį tortą gėjų porai su vienos lyties figūrėlėmis ant jo, motyvuodama darbuotojų įsitikinimais.

Ar gali sąžinės bei tikėjimo laisvės principas pateisinti tokį elgesį? O jei kepyklos vadovybė vis dėlto bus nubausta, kaip, regis, jau kažkurioje valstijoje nutiko? Ar tai nežeis tikėjimo laisvės principo, kurį taip stipriai gerbia Amerikos visuomenė? Man šis kraštas brangus, todėl nelengva matyti su kokiomis sunkiomis problemomis bus susidurta, kai teismuose turės būti sprendžiami susikryžiavusių teisių rebusai.


- Kodėl homoseksualių santykių praktikavimas nepriimtinas Bažnyčiai? Ar tai reiškia, kad nepriimtini homoseksualūs žmonės?

- Bažnyčia neatmeta homoseksualių žmonių, atvirkščiai priima ir visus savo narius kviečia juos gerbti, kaip ir visus kitus, neteisiant asmens dėl seksualinės orientacijos. Tačiau polinkis į homoseksualumą ir homoseksualus veiksmas – skirtingi dalykai. Dėl tokio polinkio žmogus nėra moraliai atsakingas, todėl negali būti dėl to nepriimtinas, tačiau homoseksualumo praktikavimui Bažnyčia nepritaria.

- Tenka girdėti, kad Katalikų Bažnyčia prieštarauja tik homoseksualų santuokoms, tačiau partnerystės įteisinimui - ne. Kaip yra iš tiesų?

- Bažnyčios klausiama, ką ji tada siūlo žmonėms, kurie nori gyventi kartu, tačiau ne vyro ir moters santuokoje. Ji tada siūlo gyvenimo kartu teisinį reglamentavimą, kuris reguliuoja kartu gyvenančių žmonių turtinius santykius bei sprendžia praktinius bendro gyvenimo klausimus, tačiau nesukuria šeimos teisinių santykių.

- Ar Jūs asmeniškai manote, kad homoseksualumas gali būti „užkrečiamas“?

- Nežinau, kiek jis yra „užkrečiamas”, kad pakeistų kito žmogaus seksualinę orientaciją, tačiau akivaizdu, kad atviras homoseksualumo demonstravimas ar intensyvus propagavimas visuomenėje tikrai skatina eksperimentavimą, ypač tarp jaunesnių visuomenės narių, kurie „ieškodami“ tikrosios orientacijos gali pasiduoti šioms praktikoms ir vėliau patirti sunkumų santuokinėje ištikimybėje.

Manau, labiausiai dėl to baiminasi vaikus auginantys tėvai ir aš juos dėl to suprantu.

Homoseksualų partnerystę nuo 2017 m. siūlo įteisinti ir Lietuvoje

DELFI primena, jog devyni Seimo socialdemokratų ir liberalų frakcijų nariai įregistravo projektą, kuriuo Lietuvoje siūloma įteisinti homoseksualų partnerystę.

Viena iš iniciatorių Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė teigė, kad projektu neketinama sumenkinti santuokos reikšmės, tik sudaryti galimybę laisvai rinktis, kaip įteisinti savo santykius. „Šiandien ne santuokoje gyvena šimtai, tūkstančiai porų – didelės jų dalies negalėtume pavadinti kitaip nei šeima. Todėl turime gerbti šių žmonių pasirinkimą ir užtikrinti jiems visavertį gyvenimą bei pagrindines teises, analogiškas toms, kurias turi santuokoje gyvenančios poros“, – pranešime spaudai teigė ji.

Pagal projektą, partnerystė būtų registruojama pilnamečiams pas notarą užregistravus pareiškimą. Ją registruojantys asmenys taip pat turėtų sudaryti sutartį, kurioje nustatytų bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2017 metų pradžios.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas Vytautas Mizaras Seime surengtame forume pabrėžė, kad šiandien nebeprasminga kelti klausimą, ar reikia Lietuvoje įteisinti partnerystės institutą. Profesoriaus įsitikinimu, į ši klausimą atsakyta dar 2000-aisiais metais, kai šalies Civiliniame kodekse buvo įtvirtintos nuostatos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos. Nors šios nuostatos tebegalioja, jos neveikia arba skirtinguose teisės aktuose taikomos chaotiškai.

Skirtingose valstybėse – skirtinga tvarka

Registruotų partnerysčių steigimas įstatymų leidėjams leidžia atskirti heteroseksualių ir homoseksualių sąjungų institutus bei pastarajam pritaikyti daugiau apribojimų. Pvz., Čekijos vienalyčių partnerysčių institutas suteikia paveldėjimo, sprendimų priėmimo už sergantį partnerį, galimybės neliudyti prieš savo partnerį ir alimentų teises, bet nesuteikia įsivaikinimo, našlio pensijos, bendros nuosavybės ir kt. teisių.

Prancūzijos civilinės partnerystės (PACS) faktiškai turi „sutarties“, kurią galima bet kada šalių susitarimu nutraukti, statusą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susituokęs asmuo Prancūzijoje partnerystės sudaryti negali, tačiau jei tuokiasi partnerystę sudaręs asmuo, jo partnerystė netenka galios automatiškai.

Jungtinėje Karalystėje partnerystės nuo santuokų iš esmės skiriasi tik pavadinimu. Vokietijos registruotos partnerystės suteikia homoseksualams visas santuokos teises, išskyrus įsivaikinimo, mokesčių lengvatų ir kai kurias kitas.

Tos pačios lyties asmenų santuokų institutai yra suderinami tarptautiniu mastu, t. y. bet kurioje šalyje, kurioje leidžiama tos pačios lyties asmenų sąjunga, susituokusios vienalytės poros santuoka yra visiškai pripažįstama bet kurioje kitoje šalyje, kuri šias santuokas yra įteisinusi ar pripažįsta.

Registruotų partnerysčių kitos šalys dažnai nepripažįsta, net jei jų institutai yra panašūs.