Tokiai Seimo narės Rasos Juknevičienės nuomonei pritaria ir politologas Raimundas Lopata.

R. Juknevičienės teigimu, trečiadienio vakarą įvykdyta ataka prieš kariuomenės Jungtinio štabo puslapį verta net tik tyrimo, kas tai padarė. Jos aiškinimu, reikia paanalizuoti ir paskelbto teksto turinį. Antradienio vakarą minėtoje svetainėje patalpinta informacija, kad neva Baltijos valstybėse ir Lenkijoje vykstančių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas yra pasirengti Kaliningrado srities aneksijai.

„Jame yra akivaizdi pastanga aktyvuoti pagrindinį provokacijų prieš Lietuvą šaltinį – Rusijos nuo Antrojo pasaulinio karo administruojamą Karaliaučiaus kraštą. Man nekelia abejonių, kad ši sritis pagal Kremliaus jau suplanuotus galimus hibridinio karo scenarijus būtų pagrindiniu provokacijų prieš Lietuvą, taigi ir NATO, šaltiniu. Konkrečių scenarijų nežinau, bet vaizduotė gali padėti įsivaizduoti“, – socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė R. Juknevičienė.

R. Juknevičienė paaiškino, kodėl taip mano. Pasak parlamentarės, pirmas signalas buvo dar 2011 m., kai tuometinis Rusijos Generalinio štabo vadas generolas Nikolajus Makarovas paskelbė garsiąją Rusijos karinių grėsmių lentelę. Joje minimos teritorinės pretenzijos beveik pagal visą Rusijos Federacijos teritorijos perimetrą.

„Atkreipkite dėmesį į vakarinę dalį. Ten parašyta, kad karine grėsme Rusija laiko Lietuvos ir Vokietijos pretenzijas į Kaliningrado kraštą. Jokių pretenzijų nėra, tačiau jos paminėtos. Tik gerokai vėliau suvokiau, kodėl Kremlius tai daro. Todėl, kad pats planuoja provokacijas. Ši ataka – signalas“, – perspėja Seimo narė.

Jos nuomone, net ir nuoširdūs pasvarstymai dėl Karaliaučiaus statuso šiandien yra vandens pylimas ant Kremliaus malūno: jiems reikia tokių pretekstų.

R. Lopata: bandoma naudotis šia korta

R. Juknevičienės įžvalgoms pritaria tarptautinių santykių ekspertas, premjero Algirdo Butkevičiaus vyriausiasis konsultantas R. Lopata.

„Logiška, nes po to, kai Rusija aneksavo ir okupavo Krymą, iš tikrųjų buvo atgijusios diskusijos apie Kaliningrado priklausomybę. Buvo prisimintas laikinas Kaliningrado priklausomybės Rusijai statusas ir panašiai“, – aiškina politologas. Nors periodiškai tokių balsų pasigirsta, tačiau bent kol kas tai nėra tarptautinės politikos dienotvarkėje.

R. Lopata primena, kad nepriklausomybės pradžioje ir lietuviai kalbėdavo, ir Vokietijoje pasigirsdavo balsų, kad reikia peržiūrėti Kaliningrado priklausomybės klausimą. „Tą nesunku įvilkti į dabartinius propagandinius informacinius dalykus“, – mano pašnekovas.

R. Lopatos teigimu, matyti, kad šia korta bandoma naudotis, bandoma provokuoti, galbūt vėl trokštama diskusijos apie Kaliningrado priklausomybę. „Gali būti įvairių sumanymų“, – sakė R. Lopata.

DELFI primena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Kaliningrado sritis neegzistavo, tai buvo Rytų Prūsijos dalis su Kionigsbergo miestu.

Rytų frontui ritantis į Vakarus Rytprūsius užėmė Raudonoji armija. 1943 m. Jaltos konferencijoje SSRS, JAV ir Didžioji Britanija nustatė išorines Lenkijos ir SSRS sienas apytiksliai pagal Kerzono liniją. Ji dabartinę Kaliningrado sritį priskyrė sovietams, bet nebuvo priimtas joks teisinis dokumentas.

Kaliningrado klausimas kilo ir Potsdamo konferencijoje 1945 m. Sovietai siekį turėti Kaliningradą motyvavo dviem argumentais: pirma, SSRS neturėjo neužšąlančių uostų, antra, per karą sovietų pusė labai nukentėjo.

Potsdamo konferencijoje sąjungininkai iš esmės sutiko dėl sovietų reikalavimų, bet buvo nuspręsta, kad galutinai paskutinius šios teritorijos nustatymo klausimus išspręs būsima taikos konferencija.

Tačiau sovietai nieko nelaukė ir inkorporavo sritį gerokai prieš taikos konferenciją. O tuomet prasidėjo Šaltasis karas, todėl taikos sutartis nebuvo pasirašyta.